Demokratinės ir nepriklausomos valstybės parlamento narys galimai siekė iš įsidarbinti padėjėja bandžiusios merginos gauti prostitucijos paslaugą ir už ją atsiskaityti dalimis – mokesčių mokėtojų pinigais per formalų atlyginimą ir priedu „vokelyje”. Žilė galvon, velnias uodegon? O gal tai rimtesnio – vertybinio ir mentalinio – negalavimo simptomas?
Įtarimai seksualiniu priekabiavimu praėjusią savaitę kilo po žiniasklaidoje paviešintos vaizdo ir garso medžiagos iš darbo pokalbio bei vėliau pasipylusių su K. Pūku susidūrusių merginų liudijimų. Net jei pristigs formalių įrodymų įtarimams patvirtinti arba bus pasinaudota teisės sistemos spragomis pritaikyti baudžiamąją atsakomybę bei sankcijas, vien tokio kaltinimo šešėlis turėtų paskatinti Seimo narį mažų mažiausiai atsisakyti mandato, o kitus parlamentarus tokią elgseną viešai pasmerkti, tačiau, panašu, kad tai nevyksta.
Reikia padėkoti liberalei Aušrinei Armonaitei už operatyvią reakciją pateikiant prašymą Etikos ir procedūrų komisijai išnagrinėti K. Pūko elgesį ir tvirtą poziciją reikalaujant apkaltos. Tačiau, kaip sureagavo aukščiausi valstybės vadovai? K. Pūko frakcijos kolegos? Kiti politiniai veikėjai?
R. Žemaitaitis apsiribojo patapšnojimu per petį neapdairiam valiūkui lygiu pareiškimu – „tai bus gera pamoka Seimo nariui”. Prezidentės patarėja L. Antanavičienė palygino K. Pūko situaciją su M. Basčio atveju ir leido suprasti, kuri jų pavojingesnė – ne ta, kur „galbūt žmogus suklydo, ne taip pagalvojo ar suprato”, o ta, kai žmogus kelia grėsmę valstybės saugumui. Kauno meras V. Matijošaitis atvirai pareiškė, kad gėda, jog toks žmogus nešioja kauniečio vardą, tačiau tuo pat metu paatviravo, kad Pūko polinkis žeminti moteris buvo vieša paslaptis ir pasidžiaugė, kad ši, suprask, sprogstanti bomba nebe Kauno miesto tarybos rūpestis.
Ką žymi tokie pareiškimai? Kad seksualinis priekabiavimas vis dar nėra laikomas pakankamai rimtu nusižengimu? Kad vis dar normalu nieko nedaryti ir nesiimti, kol yla iš maišo neišlenda? Visas Kaunas apie „žygius” žinojo, bet nieko nesakė? Populiaru teigti: „Juk visi esam žmonės? Juk vyrui normalu norėti sekso su jauna ir gražia moterimi? Juk jai turėtų būti malonu gauti tokį pasiūlymą?“. Kitaip tariant, reakcija rodo, kad vis dar nesuvokiama, kas yra žmogaus teisės, moters teisės ir kokiomis formomis reiškiasi jų pažeidimai – kad seksualinio, kaip ir fizinio, psichologinio, emocinio ar ekonominio smurto formų yra daug ir jos subtilios.
Didžioji tragedija yra ir tai, kad seksualinio smurto ir priekabiavimo formų neatpažįsta ir pačios moterys (kaip, beje, ir vyrai). Tik intuityviai nujaučiama, kad seksualinio pobūdžio užuominos ir komentarai, nepageidaujami prisilietimai yra nederami. Tačiau vis dar gajūs stereotipai, kad jei esi „jauna ir graži”, seksualizuotas dėmesys tau turi būti lygus komplimentui ir laikytinas norma. Tokie stereotipai sustabdo smurto aukas nuo savo teisių gynimo ir pranešimo apie seksualinį priekabiavimą. Todėl privalome kalbėti apie mokslu grįstą lytinį švietimą mokyklose, aiškesnę smurto aukų apsaugą.
Žinoma, K. Pūko seksualinio priekabiavimo skandalą užgožė kiti kraupūs įvykiai, tačiau kad ir kokie jie būtų skaudūs, tai negali tapti pretekstu neišanalizuoti šio atvejo. Moters teisių apsauga ir gynimas negali būti marginalizuotas ar nustumtas į paraštes.
Situacijos atomazga taps lakmuso popierėliu Seimui – jei K. Pūkas išsaugos mandatą, panašu, jog galime tikėtis ir kitų moterų teises ribojančių sprendimų – Lenkų rinkimų akcijos metai iš metų “stumiamo” abortų draudimo, pagalbinio apvaisinimo tik pagal Karbauskio dėsnius, lytinio švietimo pagal Širinskienės teologinį diktatą.
Džiugina tai, kad toleruoti K. Pūko elgsenos neleis visuomenė. Lietuvos žaliųjų partijos iniciatyva jau renkami gyventojų parašai po viešu raginimu K. Pūkui pademonstruoti bent lašelį padorumo ir sąmoningumo nelaukiant apkaltos ir atsistatydinant pačiam. Nenorime, kad LR Seime mus atstovautų asmuo, negerbiantis nei žmonių, nei įstatymų.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja
