Ministras K. Navickas bei kiti jo šalininkai neabejoja miškų sistemos valdymo reformos reikalingumu ir pabrėžia, kad dėl reformos diskutuota jau dešimtmetį. Tačiau kyla klausimas, kodėl pristatant planuojamą reformą parlamentui prie Seimo rikiavosi 500 protestuojančių miškininkų? Jei viskas taip puikiai išdiskutuota, kodėl dėl šios reformos ėmė skilti valdančioji koalicija ir net, panašu, byrėti valstiečių frakcija?
Akivaizdu, kad atsakymas vienas – interesai. Tik vertėtų klausti kieno ir kokie? Žinoma, lengviausia nukreipti strėles į silpniausią grandį – miškininkus (urėdus, buhalteres ir kitus administracijos darbuotojus), visiems šiems žmonėms užklijuoti „vagies” etiketę, išvadinti „korumpuotais” ir tokiu būdu nukreipti visą dėmesį nuo savęs ir interesų, kuriuos atstovauji. Juk būtent nuo to ir prasidėjo ši reforma – išpuolio prieš miškininkus, per kurį ne tik buvo sutryptas miškininko vardas, bet ir galimai dangstomi stambiųjų medienos pramonių interesai.
Pavyzdžiui, yra garsiai konstatuojančių, kad itin didelį potencialą turinti medienos pramonė žlugs, jei nebus įvykdyta dabar taip smarkiai „stumiama” urėdijų reforma. Neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusiame L. Dičpetrio straipsnyje rašoma, jog „be vienos stiprios išteklius ir talentus sutelkiančios organizacijos, pokyčių medienos sektoriuje nebus, ir perspektyvi industrija liks tik istorija”. Kitaip tariant, daroma išvada, kad valdymo centralizacija yra bekompromisė prielaida sektoriaus inovatyvumui, našumui ir konkurencingumui pasiekti. Anot L. Dičpetrio, „jei norime esminių teigiamų pokyčių, būtina sektoriaus klasterizacija ir verslo ekosistemos plėtra“.
Tokie pareiškimai atskleidžia naujas plotmes debatuose dėl valstybinių miškų reformos. Siūlymas „klasterizuoti“ valstybinius miškus keičia diskusiją iš esmės, nes darosi akivaizdu, kad miškų reforma nesibaigs vienos valstybinės įmonės įsteigimu. Panašu, kad valstybiniai miškai taps tik viena iš vieningo medienos verslo proceso dalių. Svarbu suprasti, kad vieningam procesui visada vadovauja vienas vadovas, tačiau vargu ar „vieningam medienos klasteriui“ vadovaus valstybinės miškų įmonės vadovas. Negi autorius siūlo kažkokią keistą medienos verslo „nacionalizaciją“? Greičiau atvirkščiai – medienos verslas dėl didesnio pelno sieks išnaudoti sukurtą bendrystę su valstybiniais miškais. Tuomet ir kyla klausimas – kurgi čia visuomenės interesas ir kam viso to reikia?
Urėdijų tikslas – auginti mišką, jį puoselėti ir didinti valstybės turto vertę. Urėdijos yra atsakingos už miško auginimą, medienos kirtimus bei pardavimą ir atlieka kitas papildomas – aplinkosaugines, rekreacines ir kitas funkcijas, kuriomis, “būsimasis medienos klasteris” greičiausiai nėra suinteresuotas. Remiantis statistiniais duomenimis, urėdijos šiuo metu puikiai susitvarko su savo funkcijomis – Lietuvos miškai produkuoja 250 m3/ha medienos, kai tuo tarpu Latvijos 200 m3/ha, o Estijos dar mažiau, iš kaimynų našesnius miškus turi tik vokiečiai. Kasmet Lietuvoje iškertama tik apie 1,5 proc. nuo medienos išteklių, t. y. beveik dvigubai mažiau nei kasmet užauga medienos. Dėl saikingų kirtimų ir gero ūkininkavimo miško ir medienos išteklių vertė jau keletą dešimtmečių sparčiai ir sėkmingai didinama. Lietuva pagal miško išteklių plėtrą šiuo metu užima 3-ąją vietą Europoje.
Kita svarbi valstybinių miškų funkcija – skaidriai aprūpinti verslą mediena. Skaidriai – reiškia be jokių protekcijų ar trukdymų atskiroms verslo grupėms, visiems sudarant vienodas galimybes. Šiai dienai medienos pardavimo skaidrumas yra užtikrinamas elektroninio aukciono sistema, tai akivaizdžiai rodo faktas, kad reformos siūlytojai šiai valstybinių miškų veiklos daliai jokių naujienų ir patobulinimų nežada. Atvirkščiai – teigiama, kad AMEPS aukcionų sistema bus išsaugota.
Privatus medienos verslas turi vystytis toliau be jokio susijungimo su valstybiniais miškais. Duonos kepėjai neprašo jų sujungti su grūdų augintojais, o namų statytojai su plytų gamintojais. Jei kuri medienos verslo įmonė nori turėti vertikalią integraciją ir kartu su medienos apdirbimu dar valdyti ir miškus, turime pasiūlymą: sodinkite miškus įsigytuose apleistos ir nenaudojamos žemės plotuose arba nusipirkite jų iš privačių miškų savininkų, kurių Lietuvoje yra daugiau kaip 220.000. Tokių pavyzdžių versle, kai sodinami hibridiniai drebulynai ir kitokie miškai, ateityje tarnausiantys kaip resursas medienos pramonei, Lietuvoje yra ir jie vertinami labai teigiamai.
Bėdos mūsų valstybėje atsiranda tada, kai supainiojami, supinami interesai ir prieš pradedant reformas, nenumatoma, tiksliai neįsivaizduojama arba specialiai paslepiama jų tikroji esmė ir būsimi rezultatai. Didžiausio Lietuvos turto – valstybinių miškų atveju, to leisti negalima.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
