Žemės ūkio ir aplinkos ministrai šiemet jau trečią kartą ūkininkams pratęsė tręšimo sezoną. Anot aplinkosaugininkų, kol ministrai rūpinasi ūkininkų interesais, keliamas pavojus aplinkai, kadangi dėl esamos dirvožemio būklės trąšos bus išplautos iš žemės į vandens telkinius.
Gruodžio 5 d. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotų ministrų Broniaus Markausko ir Kęstučio Navicko pasirašytas įsakymas „Dėl tręšimo sąlygų 2017 metais nustatymo“ kelia nerimą Lietuvos žaliųjų partijai, kurios pirmininko Remigijaus Lapinsko teigimu, tokiais veiksmais ministrai suteikia ūkininkams galimybę ne tręšti žemę, o paprasčiausiai atsikratyti atliekomis. „Dėl didelio kritulių kiekio šiemet ūkininkai negalėjo organinėmis medžiagomis (srutomis ir mėšlu) tinkamu laiku patręšti žemės, todėl susidūrė su kita problema – šių medžiagų sandėliavimu. Ūkininkai nėra pasirengę kaupti tokio didelio, dėl hidrometeorologinių sąlygų susidariusio kiekio srutų ir mėšlo, kadangi siekdami sutaupyti apsiriboja mažesnės talpos mešlidėmis ir srutų kauptuvais. Dėl šios priežasties jiems kyla poreikis atsikratyti sukauptomis medžiagomis, kitaip tariant, išpilti jas į laukus. Tačiau ar ministrai pamiršo, kad draudimo tręšti laikotarpiai nustatyti ne be pagrindo?“ – kelia klausimą R. Lapinskas.
Paklaustas dėl kokių priežasčių yra nustatomi tręšimo apribojimai, R. Lapinskas teigė, kad tai susiję su augalų maisto medžiagų įsisavinimu ir žemės būkle. „Kuomet augalai yra tręšiami netinkamu laikotarpiu, jie neįsisavina medžiagų ir trąšos patenka į vandens telkinius. Tai ypač paspartina įšalusi, įmirkusi ar apsnigta žemė. Manau, kad daugumai kyla abejonių, ar žemė po šių metų kritulių gausos šiuo metu gali būti tręšiama. Žinoma, išleistas ministrų įsakymas nepanaikino iki šiol galiojusio draudimo tręšti įšalusią, įmirkusią ar apsnigtą žemę, tačiau akivaizdu, kad tam tiesiog nebus užkirstas kelias, nes valstybėje nėra užtikrinama sistemiška tręšimo kontrolė“ – aiškina R. Lapinskas.
Jam antrina ir Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja, kurios teigimu, tręšimo metu nesusigėrusios medžiagos patenka į melioracinius griovius, upes, ežerus ir galiausiai į Baltijos jūrą. „O tuomet jau susiduriama su dar viena keblia problema, liečiančia jau ne tik aplinkosaugos, bet ir ekonomikos klausimus, kadangi užteršdami Baltijos jūrą mes negalime pasiekti prisiimtų tarptautinių taršos mažinimo įsipareigojimų. O kas tuomet? Tuomet valstybės laukia piniginės baudos. O kai jau pradedama skaičiuoti, negalima nepastebėti, kad intensyvi žemdirbystė kuria ne tokią didelę pridėtinę vertę ekonomikai bei visuomenei, nei gali pasirodyti. Ūkininkai gauna paramą, teršia aplinką, ko neigiamas pasekmes jaučiame per sveikatos problemas, galiausiai kaip mokesčių mokėtojai dar turime už ūkininkų sukeliamą žalą susimokėti baudas. Šiuo požiūriu, valstybei kur kas naudingesnis būtų smulkių ūkių skatinimas ir rėmimas“ – pasakoja I. Budraitė.
Anot R. Lapinsko, žemės ūkis šiuo metu yra pagrindinis vandens taršą lemiantis veiksnys. Pastarąjį dešimtmetį stebima taršos bendruoju azotu augimo tendencija, o ją didžiausia dalimi lemia dirbamų plotų, pasėlių struktūros ir tręšimo intensyvumo pokyčiai vystant intensyviąją žemdirbystę. Nuo 2013 m. iki 2016 m. taršos bendruoju azotu apkrova tenkanti Centrinei Baltijos jūrai iš Lietuvos vandens telkinių išaugo net 46%.
„Trumpai tariant, ši situacija – dar vienas pavyzdys, kaip viena interesų grupė – ūkininkai – yra proteguojami dabartinės valdančiosios daugumos. Deja, panašu, kad, žaliajai Vyriausybei jų veiksmų poveikis aplinkos apsaugai rūpi mažiausiai“ – teigia I. Budraitė.
Gruodžio 5 d. pasirašytas ministrų įsakymas – tai jau trečias kartas šiemet, kai keičiamas tręšimo laikotarpis. Visų pirma, buvo nustatyta, kad ūkininkai galės tręšti žemes nuo kovo 15 d. iki lapkričio 15 d., tuomet lapkričio 14 d. buvo priimtas sprendimas pratęsti laikotarpį iki gruodžio 1 d. Galiausiai, gruodžio 5 d. išleistas įsakymas nurodantis, kad mėšlas ir srutos gali būti skleidžiami iki gruodžio 15 d.
