Praėjo jau 27 – eri metai nuo sausio 13 – osios įvykių, kuomet šimtai tūkstančių drąsių ir beginklių žmonių kovojo už mūsų visų laisvę. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Praėjo jau beveik trys dešimtmečiai, o kiek istorijų dar neišklausėme? Kiek reikšmingų faktų negirdėjome?
Man vis dar sunku dalyvauti Laisvės gynėjų dienos minėjimuose. Kaip vakar pamenu suskambusį telefono skambutį lemtingos dienos išvakarėse, kai į budėjimą Seimo rūmuose buvo iškviestas mano vyras. Dar geriau pamenu kitą po kelių minučių įvykusį pokalbį telefonu ir draugo lūpomis ištartus žodžius – „ten žvėrys – jie mano akivaizdoje nušovė žmogų. Ir Audrių nušaus!“
Metusi telefono ragelį puoliau pro duris bandydama pasivyti, deja, nesėkmingai. Po tos akimirkos pamačiau savo vyrą tik po kelių savaičių. Vos penkioms minutėms. Per jas jis man padavė filmuotą medžiagą ir tarė: „perduok tai kur nors į užsienį“. O tose vaizdo juostose – liūdniausi kada matyti vaizdai. Išbalę medikai, nežinantys ko imtis, ir po tanku pakliuvusi kovotoja už laisvę. Jos lūpose vienas klausimas – „ar aš dar gyvensiu?“.
Bandėme ieškoti draugų ir pažįstamų, kurie turėtų giminių ar artimųjų kitose šalyse – Vokietijoje, Amerikoje ar kitur. Perdavėme juostas, kad būtų dauginamos. Ir tą akimirką, kai vyras man padavė vaizdajuostes, mes atsisveikinimo – atsisveikinome, nes labai gerai supratome – viskas. Puikiai žinojome, kas bus, jei pralaimėsime.
Vis dar skamba ir ant kelių puolusios mamos žodžiai – „vaikeli, neik! Jei važiuos tankai, tu niekuo nepadėsi…“. Tačiau žmonės bandė padėti. Ir padėjo – plikomis rankomis prieš tankus.
Pati būdama motina, augindama dvejų metų dukrą, ėjau prie Seimo. Buvo labai šalta, neįmanoma ilgai stovėti. Norėdama bent kiek sušilti, prisiglaudžiau Elektromechanikos technikume (dabar tai Vilniaus kolegija). Nors mažai kas apie tai pasakoja, ten buvo tikras pagalbos štabas – dėstytojos D. Lukošienė, L. Rumbinienė bei kiti šildė arbatą ir iš sporto salės nešė čiužinius, kad žmonės galėtų bent trumpam pailsėti. Keliavome prie Seimo, kvietėme žmones prisiglausti.
Iki šiol pamenu vieną jauną studentą. Jis vos pradėjęs snausti staiga pašokdavo: „man reikia stovėti, aš negaliu čia miegoti!“ – sušukdavo jis. Nors buvo akivaizdu, kad stovėjo jau ne vieną dieną.
Mes taip budėjome kelias paras. Jei tik ką išgirsdavome, pavyzdžiui, kad link Seimo juda tankai, visi bėgdavome ten.
Šiandien sunku matyti žmones, o ypač jaunus, mažai ką žinančius apie Lietuvą ir jos istoriją. Todėl visi pergalingos laisvės kovos liudininkai turėtų prisiimti pareigą papasakoti savo istoriją – kaip aš, vienas iš tų šimtų tūkstančių, iškovojau laisvę. Tam, kad tokie reikšmingi įvykiai nebūtų užmiršti, kad keičiantis kartoms išsaugotume istoriją gyvą.
Rita Strazdienė yra Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos narė.
