Šį antradienį (birželio 19 d.) Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad tam tikros mokslo ir studijų įstatymo ir su juo susijusių švietimo ir mokslo ministro įsakymų nuostatos prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams. Visa istorija buvo susijusi su aukštųjų mokyklų studijų programų perakreditavimu ir uždraudimu jau šiemet į neakredituotas studijų programas priimti studentus.
Kadangi tiek visas nutarimo tekstas, tiek ir jo santrauka yra laisvai prieinama Konstitucinio teismo tinklapyje, jo detaliai neanalizuosiu. Pagaliau ne teisininkams ta teisinė analizė ir nėra būtina – užteks esmės, kuri yra žymiai svarbesnė nei teisinės konstrukcijos.
Konstitucinis teismas konstatavo valstybėje susidarius iš esmės beprecedentę situaciją, kai Švietimo ir mokslo ministerija veikė tokiu būdu, kad aukštosioms mokykloms paliko tris dienas pasirengti studijų programų akreditavimui pagal naujus reikalavimus, kurie turėjo būti taikomi praėjusių dešimties metų laikotarpiui. Dar porą dienų buvo palikta kompetentingoms institucijoms atlikti pačių studijų programų akreditaciją. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybė, švietimo ir mokslo ministerijos vaidmenyje, pareikalavo iš aukštųjų mokyklų neįmanomo, visiškai nepaliko laiko tinkamai pasirengti savo programų akreditavimui ir sukūrė situaciją, kai teisė galioja atgal.
Jeigu situacija būtų buvusi kitokia, pavyzdžiui, būtų nagrinėtas tiesiog kokios nors normos konstitucingumo klausimas, gal Teismo nutarimas ir nebūtų vertas mano dėmesio, bet šiuo atveju situacija yra iš esmės kita. Kadangi viešojoje erdvėje buvo apsiribota tik sausa vienkartine informacija apie šio nutarimo priėmimą ir jokios platesnės reakcijos nebuvo sulaukta, negaliu susilaikyti nepareiškęs savo pozicijos.
Turiu prisipažinti, kad jei kas nors tokią situaciją papasakotų tiesiog pokalbyje, tikrai nepatikėčiau, kad taip gali būti. Ir tikrai, koks sveiko proto žmogus galėtų patikėti, kad valstybėje, kuri jau daugiau nei dešimtmetį yra ES valstybė narė ir kurios Konstitucijoje yra parašyta, kad ji yra demokratinė ir teisinė, ministerija, kuri yra atsakinga už švietimą ir mokslą, „pasiūlys“ aukštosioms mokykloms per tris dienas pasiruošti savo studijų programų akreditavimui pagal reikalavimus, kurie bus taikomi praėjusiems dešimčiai metų ir apie kurių turinį tos pačios aukštosios mokyklos sužino dar prieš „kelias“ dienas. Visiška kvailystė. Iš švietimo politikos „formuotojų“ teko sulaukti pačių įvairiausių, keistų ir neteisėtų sprendimų (pradedant noru skirti savo narius į aukštųjų mokyklų Tarybas ar sulaukus, kol universitetai pradeda atostogauti, patvirtinti kokius nors naujus reikalavimus ir baigiant tuo, kad moksliniams konkursams nustatomi reikalavimai, kurie taikomi praėjusiems dešimčiai metų, o apie juos paskelbiama likus kelioms savaitėms iki paties konkurso), bet tokio „lygmens“ dar Lietuvoje tikrai neturėjome.
Manau, kad šioje situacijoje sakyti, kad ministerijos vadovai bei jų patarėjai nesuprato savo veiksmų neteisėtumo, būtų tiesiog juokinga – maždaug tas pats, jei vairuotojas važiuojantis per miestą 200 km/h greičiu sakytų, kad jis nesuprato, jog viršija mieste leidžiamą greitį. Akivaizdu, kad visiems šio proceso organizatoriams buvo visiškai aišku ką jie daro ir ko jie siekia – bet kokiomis priemonėmis parodyti, kad aukštojo mokslo reforma vyksta ir niekas jos nesustabdys.
Turbūt visi girdėjo ne vieną kartą sakytą teiginį, kiek yra daug nereikalingų, besidubliuojančių ir nekokybiškų studijų programų, ir kad jas reikia uždarinėti. Kas galėtų paneigti, kad šios priemonės turėjo pasitarnauti ir neklusniems universitetams (nenorintiems jungtis) parodyti savo vietą? Tad prisiminus seną komunistinės ideologijos principą „tikslas pateisina priemones“ ir buvo įjungta aukščiausia reformos pavara. Tai kas, kad veiksmai neteisėti ir prieštaraujantys Konstitucijai, svarbu, kad reforma vyksta ir galutinis tikslas yra didis! Nesvarbu, kad dėl tokio pobūdžio veiksmų žmonės praranda pasitikėjimą valstybe, kad griaunamas daugelio žmonių ilgametis įdirbis, kad nesuteikiama jokių šansų keistis. Svarbu tai, kad reikia bet kokia kaina sumažinti studijų programų skaičių ir „atraportuoti“, kad reforma sėkmingai vykdoma. Taigi visi viską žinojo ir suprato, tačiau ciniškai pamynė civilizuotos visuomenės bendro gyvenimo principus. Dėl to ir dėstau čia savo mintis, nes pagal bendras reakcijas susidaro toks įspūdis, kad kaip ir nieko blogo neįvyko. Jeigu ir toliau taip gyvensime, tai vieną rytą atsibudę staiga galite sužinoti, kad išvakarėse Seimas priėmė įstatymą, kuriuo padidino mokesčius ir jis bus taikomas dešimt metų atgal.
Žmonių pasitikėjimas valstybe yra vienas svarbiausių normaliai gyvenančios visuomenės ir gerai funkcionuojančios valstybės požymių. Tas pasitikėjimas atsiranda tada, kai valstybėje vyrauja teisės viršenybės, teisingumo ir pagarbos žmogui principai. Jeigu valstybės institucijos šias pamatines vertybes nuolat pažeidinėja, ji negali tikėtis, kad visuomenė elgsis kitaip. Tokiu būdu nepasitikėjimo „griovys“ tarp žmonių ir valdžios Lietuvoje tik auga ir apie jokią pozityvią „tarnystę visuomenei“ kalbėti iš esmės netenka. Ši problema šiandienos Lietuvoje, mano požiūriu, yra viena iš esminių.
Tikrai negalėčiau sakyti, kad Lietuvos aukštajame moksle yra viskas labai gerai. Čia tikrai esama ir nereikalingų bei nekokybiškų studijų programų, kurios vertos uždarymo. Bet būkite mieli – tik ne tokiais metodais, kurie geriausiu atveju primena gūdžius sovietmečio laikus. Cinizmas bei teisinis nihilizmas ir nepagarba Konstitucijai nėra ir negali būti šiuolaikinės valdžios veikimo pagrindas. Galima suprasti nuoširdžias klaidas, bet tai, ką antradienį konstatavo Konstitucinis Teismas, pavadinti klaida yra neįmanoma. Juk švietimo ir mokslo ministerija su ministre priešakyje turi ne tik patarėjus bei viceministrus, bet ir teisės skyrių, bei elementarų sveiką protą…
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius yra Lietuvos žaliųjų partijos Teisės komiteto narys, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius.
