Jau ne vieneri metai viešojoje erdvėje vis puolamas Konstitucinis Teismas, kaip tas, kuris uzurpuoja valdžią savo rankose ir riboja demokratiją. Teigiama, kad devyni niekieno nerinkti teisėjai yra stipresni už parlamentą, niekam neatskaitingi, o jų sprendimai negali būti peržiūrimi. Iš esmės bandoma formuoti nuomonė, kad tokiu būdu yra sukeliamas vos ne pavojus demokratijai.
Tokią nuomonę iš esmės gali atstovauti arba žmonės, kurie nelabai supranta, kas yra Konstitucinis Teismas (KT), arba tie, kurie nori visiškai nekontroliuojamos įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Ir vienu ir kitu atveju su racionaliais argumentais tokia pozicija neturi nieko bendro, todėl maniau, kad ginčytis su skleidžiama demagogija nėra jokios prasmės.
Prieš kelias dienas pasirodžius K. Girniaus straipsniui „Toliau plinta Konstitucinio Teismo valdos“, nusprendžiau, kad laikas išsakyti ir kitą poziciją. Straipsnyje yra kritikuojamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo buvo pripažinta, kad religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai negali būti atleisti nuo karo prievolės arba alternatyvios tarnybos. Mat šio nutarimo pagrindu Vilniaus apskrities administracinis teismas atsisakė Jahovos liudytojus atleisti nuo karo prievolės ir alternatyvios tarnybos.
Straipsnyje randame daug įvairiausių argumentų apie tikėjimo ir sąžinės laisvę, apie tai, kad šios religijos atstovai antrojo pasaulinio karo metais buvo vos ne didžiausi antifašistai ir t.t. Tiesa, pamirštamas paminėti Konstitucijos 139 straipsnis, kuriame įsakmiai teigiama, kad „įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai (atkreiptinas dėmesys, kad sąvoka „piliečiai“ vartojama vyriškos giminės) privalo atlikti karo ar alternatyvią krašto apsaugos tarnybą“. Jokios trečios galimybės ar išimties nei Jahovos liudytojams, nei tradicinių religijų kunigams Konstitucija nenumato. Tad jeigu jau dėliojami argumentai, tai turėtų būti dėliojami iki galo. Vien pavadinimas „alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba“ nedaro jos jokia karine. Kalbama apie tam tikrą civilinę tarnybą, kuria dėl įsitikinimų galima pakeisti tarnyba kariuomenėje. Todėl reikėtų tiesiog vadovautis turinio prieš formą pirmenybės principu ir niekam nekiltų jokių problemų.
Aišku, straipsnyje nepamirštamas į „šuns dienas“ išdėti ir Konstitucinis Teismas. Teigiama, kad Seimas negali pakeisti ar panaikinti net kvailiausios KT nutarties, kad jokie valdžios veiksmai negali prieštarauti KT nutarimams, kad tik KT gali interpretuoti Konstitucijos nuostatas, kad KT teisėjai yra skiriami, o ne renkami, kad beveik neįmanoma jų pašalinti, nes akivaizdus paikumas ir kompetencijos stoka nėra pagrindas apkaltai bei, kad KT ne kartą viršijo savo kompetenciją perimdamas Seimo įstatymo leidimo funkcijas ir pan.
Trumpai apie šiuos argumentus. K. Girnius greičiausiai puikiai žino, kad būtent šiais bruožais pasižymi viso demokratinio pasaulio konstituciniai teismai arba konstitucinės priežiūros funkcijas vykdantys valstybių aukščiausieji teismai. Pavyzdžiui JAV yra savaime suprantama, kad federalinio Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria Kongresas ir jie nėra renkami jokiuose tiesioginiuose rinkimuose, kad jų kadencija yra iki gyvos galvos, sprendimai galutiniai ir nekeičiami (juo labiau politikų). Taip pat yra savaime suprantama, kad būtent šie teisėjai yra efektyviausia įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios kontrolės instancija ir kad tik JAV federalinis aukščiausiasis teismas turi teisę vienintelis oficialiai aiškinti ir plėtoti konstitucinės teisės oficialiąją doktriną.
Tas pats pasakytina ir apie Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos, Italijos, D. Britanijos, Skandinavijos ir kitų demokratinių valstybių konstitucinės kontrolės sistemas. Tad visi K. Girniaus nurodyti „minusai“ iš tikrųjų yra pliusai, nes visai ne kas būtų, jeigu Konstitucinio Teismo teisėjai būtų parenkami ne pagal savo kompetenciją, o pagal tai, kaip sugeba suorganizuoti rinkimų kompaniją ir kiek gali skirti jai pinigų arba pagal politinį lojalumą.
Beje, argumentas, kad šie teisėjai nėra renkami, o skiriami ir tai yra blogis – visiška nesąmonė. Juk šie teisėjai ne iš dangaus nusileidžia – visus juos skiria Lietuvos piliečių išrinktas Seimas, o siūlo kandidatūras Prezidentas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Seimo pirmininkai. Pagal įstatymą suteikiama pakankamai laiko ir visuomenei pateikti savo nuomones dėl pateiktų kandidatų, ir Seimo nariams su jais pakankamai gerai susipažinti. Tad apie nekompetenciją šiuo atveju kalbėti tikrai nevertėtų, juolab, kad per visą KT istoriją šio teismo teisėju nebuvo paskirtas asmuo neturintis bent jau teisės mokslų daktaro laipsnio arba nebuvęs Aukščiausiojo ar Apeliacinio teismo teisėju.
Tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjai yra nepriklausomi, o šio teismo sprendimai yra galutiniai, taip pat yra didelė demokratijos vertybė, nes tik nepriklausoma teisminė valdžia garantuoja efektyvią tiek įstatymų leidžiamosios, tiek ir vykdomosios valdžių kontrolę ir realią galimybę žmogui apsiginti nuo valstybės. Nereikia ypatingai didelės fantazijos, kad įsivaizduoti kas būtų, jeigu, pavyzdžiui Konstitucinio Teismo nutarimus, motyvuojant jų nepagrįstumu, galėtų panaikinti LR Seimas. Viena vertus, būtume vieninteliai pasaulyje, kita vertus, jokie valdžios sprendimai greičiausiai neprieštarautų Konstitucijai. Atvirkštinė situacija reikštų valdžios visagalybę ir taip vadinamą „kontroliuojamą demokratiją“. O tai yra ne kas kita, kaip nedemokratinio režimo įsitvirtinimas ir žmogaus galimybės gintis nuo valstybės savivalės minimizavimas. Tokią situaciją iš esmės jau turime Rusijoje, Baltarusijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje – labai nesinorėtų, kad Lietuva prisijungtu prie šių valstybių. Beje, vieni pirmųjų žingsnių, kurie buvo žengti minėtose valstybėse siekiant įtvirtinti valdančiojo elito galias – tai teisminės valdžios nepriklausomumo sunaikinimas.
Pagaliau dėl KT teismo teisės interpretuoti Konstitucijos nuostatas. Labai nesinorėtų, kad tokią teisę turėtų ne Konstitucinis Teismas, o politikai, kurie gyvena išimtinai nūdienos aktualijų ir interesų sūkuryje. Tikrai nemanau, kad tokiu atveju būtų apgintos pensininkų teisės į pensiją, nekilnojamojo turto savininkų teisės į tai, kad koks Seimo ponaitis nepersikeltų savo žemės kur nors gūdžiame kaime į Vilnių arba universitetų teisė į autonomiją ir daugelis kitų.
Tad šioje situacijoje tiesiog norisi pasakyti visiems demagogams su savo demagogijomis, kurie norėtų valdomo Konstitucinio Teismo – gerbiamieji, gyvename demokratinėje teisinėje valstybėje, o sovietų laikai Lietuvoje jau labai senai baigėsi. Norėtųsi tikėti, kad negrįžtamai…
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius yra Lietuvos žaliųjų partijos Teisės komiteto narys, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius.
