Pastarosiomis dienomis politinėje darbotvarkėje švietimo klausimams skiriamas išskirtinis dėmesys. Tiesa, valdančiųjų siūlymas pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl švietimo vis tik kelia daug klausimų. Ar tikrai jis padės sukurti gerą valstybinę mokyklą kiekvienam vaikui? Ar netaps tik dar vienu gražių frazių rinkiniu?
Etatinio darbo užmokesčio modelis
Pirmą kartą šį siūlymą pateikė profesinės sąjungos po beveik 14 valandų trukusių derybų tuometinėje Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuomet mokytojai pradėjo neterminuotą streiką dėl įvesto etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio. Kur tai nuvedė? Jau trečius metus ministerija inicijuoja įvairių darbo grupių steigimą šiam modeliui (kurio idėja iš principo netinka mokytojo darbo specifikai) ištaisyti. Tik ar įmanoma tai padaryti, kai įgyvendinimui stinga profesionalumo ir finansinių išteklių?
Įvedant etatinio darbo apmokėjimo modelį buvo kalbama apie mokytojo profesijos prestižą, jo įgyvendinimui skiriamus milijonus. Tačiau nebuvo nė kalbos apie švietimo kokybę. Kai paaiškėjo, kad mokytojų atlyginimai realiai kilo tik 6 eurais, Seimo švietimo komiteto pirmininkas teigė, kad atlyginimų kilimas ir nebuvo tikslas. Chaosą sukėlė neveikiančios sudėtingos skaičiuoklės, kurių nesugebėjo pritaikyti net patys jų kūrėjai. Skaičiavome kol supratome, kad po skaičiuoklėmis reikėjo paslėpti centus, užuot paprasčiausiai pakėlus pamokos įkainio koeficientą.
Modelio kūrėjai negalėjo argumentuotai paaiškinti pastarosios reformos tikslo. Tad jei ne atlyginimai, tai kas tuomet? Sutvarkytas mokyklų tinklas? Deja, ir šis planas nepavyko. Kaip ir nepavyko sugrąžinti mokytojo profesijai prestižo. Valdantieji elgėsi neatsakingai, demonstruodami visišką nesusigaudymą švietimo procesuose, dauguma mokytojų liko stipriai nusivylę, apgauti ir dar apkrauti papildomu darbu – pildyti darbo laiko planavimo tabelius ir už juos atsiskaitinėti.
Nuolatinės reformos be rezultatų
Pastaruosius metus niekas iš esmės nesprendė netolygaus mokytojų pasiskirstymo problemos. Dėl to dabar vienur jų trūksta, kitur – per daug. Mokytojų bendruomenė sparčiai sensta, Edukologijos universitetas uždarytas, mokytojo kelią pasirenka ypač mažai jaunų žmonių dėl profesijos nepatrauklumo: žemo prestižo bei neadekvataus atlygio. Mokyklose, kaip ir kitose socialiai jautriose institucijose, yra nemažai profesinio perdegimo požymių, prie kurio atsiradimo prisideda neatsakingi politiniai sprendimai.
Vis blaškomės nuo suomiško prie estiško švietimo modelio, užuot kūrę savo lietuvišką mokyklą. Fragmentuoti ir įterpti kitų šalių švietimo patirtį bei tikėtis to paties rezultato neįmanoma dėl esminių kultūrinių, religinių, finansinių ir kitų skirtumų. Akivaizdu, kad nei prailginti mokslo metai, nei kitos panašios idėjos rezultatų neatneš.
Jau beveik 30 metų Lietuvos švietimo sistemą purto nesibaigiančios reformos, kurios vis neduoda teigiamų poslinkių gerinant švietimo kokybę. Lietuvos mokytojų sąjūdis kreipėsi į Seimą, Vyriausybę, tuometinę Prezidentę, prašydami stabdyti chaosą ir streikus sukėlusias reformas. Deja, neišgirdo.
Apskritai Lietuvos švietimo politikoje trūksta aiškaus tikslo, plano ir susitarimo, kaip mes to sieksime. Tad galbūt nacionalinis politinių partijų susitarimas galėtų suteikti vilties ir galimybę bent po tam tikro laiko tikėtis teigiamų rezultatų, tačiau tai priklausys nuo jo turinio ir laiko, kada bus pasirašytas.
Pastaruoju metu apie švietimą diskutuoja visi – darbdaviai, verslininkai, mokslininkai, tėvai. O ką sako patys mokytojai? Ar įsiklausoma į jų siūlymus? Galiu užtikrinti, kad jie turi ką pasakyti ir gana aiškiai įsivaizduoja, kaip turėtų atrodyti Lietuvos švietimo sistemos ateitis ir kokių pokyčių reikia.
Septyni pasiūlymai švietimo sektoriui
Visų pirma, turi būti keliamas kontaktinės pamokos įkainis, priklausomai nuo mokytojo kvalifikacijos ir stažo. Šiuo metu jis nesiekia net 5 eurų „ant popieriaus“.
Antras siūlymas – mažinti perteklinį popierizmą mokyklose, kuris atima kone visą pamokoms pasiruošti skirtą laiką. Toks žingsnis praktiškai nieko nekainuotų, tačiau atrištų mokytojui rankas ir suteiktų galimybę pamokų pasiruošimo laiką susiplanuoti ir leisti jį prasmingai. Bet kaip tada atsiskaitinėsime tikrintojams, jei ne kalnais beprasmių lentelių? Ir kaip tuomet vertinsime mokyklas?
Diskutuojant apie mokyklų finansavimą dažnai kalbama tik apie optimizavimą, klasės krepšelį, mokinio krepšelį. Viskas yra kur kas sudėtingiau: dar G. Steponavičiaus įvestas „krepšelis“ mokytoją pavertė paslaugos teikėju, o mokinį – klientu, iškreipdamas patį mokytojo ir mokinio santykį. Todėl trečias punktas pasiūlymų sąraše – mažinti mokinių skaičių klasėse, orientuotis į individualų mokymą kiekvienam mokiniui pagal jo poreikius ir galimybes, finansuojant klases.
Ketvirtas – mokyklų tinklo pertvarkos teises bent laikinai perduoti kuruoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kuri viską sustyguotų ir grąžintų dalį teisių (susijusių su ūkine mokyklų valdymo dalimi) savivaldybėms su aiškiais veiksmų planais. Nes patirtis parodė, kad savivaldybėms stinga politinės valios sutvarkyti mokyklų tinklą, atsakyti už švietimo kokybę. Per beveik ketverius metus valdantieji nesugebėjo išspręsti šio ypatingai svarbaus klausimo.
Penktas siūlymas – pertvarkyti mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą, peržiūrėti mokytojų atestacijos kriterijus. Dažnai kvalifikacijos kėlimo lėšos švaistomos be aiškaus tikslo ir plano. Dažnai menkaverčiams mokymams. Kvalifikacijos kėlimo lėšos gali būti svari investicija į mokytoją, o vertingi mokymai – svarbi mokytojo CV dalis.
Šešta – turime peržiūrėti mokymo programas. Programų kūrimui pasitelkti mokytojų dalykininkų asociacijas, jas išbandyti pilotinėse mokyklose, po to diegti šalyje.
Septinta – turi būti atstatyta grandis „vaikas-mokykla-tėvai (globėjai)“, įtraukiant tėvus (globėjus) į mokyklos bendruomenę, didinant jų atsakomybę už moksleivių pasiekimus bei lankomumą.
Tai tik dalis sprendimų, kurių reikia Lietuvos švietimo sektoriui. Tad prieš pasirašant politinių partijų susitarimą reikia laiko pasiūlymams ir svarstymui, todėl jis turėtų būti nukeltas po Seimo rinkimų. O valdančiųjų siekis šios Seimo kadencijos pabaigoje pasirašyti susitarimą – tai vienas iš būdų paslėpti „profesionalų“ Vyriausybės neprofesionalumą, kai reformų tikslai dingsta pusiaukelėje, nes taip ir nebūta nei aiškių tikslų, nei planų jiems pasiekti.
Rūta Andriuškevičienė yra Lietuvos žaliųjų partijos narė, Lietuvos mokytojų sąjūdžio pirmininkė.
