Pastaruoju metu pastebimos įvairių įtakingų sluoksnių pastangos aktyvinti naujos AE statybos reikalus. Kuriami projektai, ieškoma investuotojų, tariamasi su japonais, lyg ir atrinktas strateginis investuotojas „Hitachi“ – matyt skubama išnaudoti laiką iki naujų rinkimų, nes pasikeitus valdžiai, gali pasikeisti ir požiūris į AE. Taigi, statyti ar nestatyti atominę elektrinę, sprendžia saujelė žmonių – ne visuomenė, nors po Japonijos įvykių 65 proc. apklaustųjų pasisako prieš AE. Nėra nei atviros diskusijos, nei svarių įrodymų, kai tuo tarpu atominės energetikos svarba pasaulyje mažėja.
Pasaulinėje rinkoje vyksta dešimtmečius trunkantis branduolinės energetikos žlugimas, nes ji nekonkurencinga, nereikalinga, beviltiškai neekonomiška, kad net neverta diskutuoti ar ji švari ir saugi. Ji silpnina elektros patikimumą ir nacionalinį saugumą, daro neigiamą įtaką aplinkai ir klimatui. Atominių jėgainių atsisakė tokia didelė, išvystytos pramonės valstybė, kaip Vokietija, o ar reikia jos Lietuvai?
Atominė energetika nereiškia energetinės nepriklausomybės
Tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, kur poreikis energijos nedidelis, tiktų plėtoti energijos gamybą iš atsinaujinančių šaltinių. Sąlygos tam palankios: atsinaujinanti- žalioji energetika, – jos mes turime dvigubai daugiau nei mūsų poreikiai, – įdarbintų daug daugiau žmonių, nei planuojami naujoje elektrinėje įdarbinti 500-800 darbuotojų, kurie tikrai neišspręstų bedarbystės problemos.
Reikia pabrėžti, kad per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje nebuvo vykdoma į energetinę nepriklausomybę nukreipta politika. Atvirkščiai, buvo daroma taip, kad mes ir toliau liktume priklausomi nuo Rusijos ir už tai mokėtume tiek, kiek ji nori – už dujas mokame daugiau negu kitos Europos šalys.
Nėra jungčių su Lenkija ir Švedija, nors dar pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo pradėti šie projektai, bet jie nebuvo vystomi. Elektros perdavimo tinklai lieka centralizuoti ir nepritaikyti „mažajai“ energetikai.
Vystyti bandoma atominė energetika ir toliau mus paliks didžiosios kaimynės įtakoje, toliau bus neskaidriai naudojamos didelės lėšos. Ne paslaptis, kad brangūs objektai – dirva neskaidriems santykiams. Pažiūrėkime, kaip vyksta Ignalinos AE uždarymas, kiek lėšų ten įdėta, kas padaryta ir kiek dar reikės?!
Neišmoktos Ignalinos AE pamokos
Taigi, dvidešimt metų vis riedame tais pačiais bėgiais, ant kurių buvome pastatyti tos visagalės rankos, kuriai žemai lenkiamės ir bučiuojame, prašydami malonės iki šiol, o nuriedėjome tik nuo Ignalinos iki Visagino, daugiau nieko nesugebėjome. Nesugebėjome susikurti svarbiausio: nepriklausomos energetikos politikos ir atsakyti į klausimą, kas Lietuvai naudingiausia; ar mažai valstybei reikia brangiai kainuojančių monstrų? Ar ne paradoksas, kad brangiai mokėdami už energiją, kas mėnesį siunčiame milijardus litų kitai valstybei, kuriame gerovę kitos valstybės žmonėms, o patys skolinamės ir skolinamės…?! Nejau dar nepasimokyta iš Ignalinos AE?! Juk ir tuomet gyvendami nuolatiniame pavojuje už energiją mokėjome brangiai, o kaimynams Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje parduodavome daug pigiau, nei Lietuvos gyventojams.
Kas prisiims atsakomybę?
Psichologai sako, kad sprendime savaime slypi ir atsakomybė už priimtą sprendimą, tačiau mūsuose viskas atvirkščiai. Kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir dabar, niekas neklausia visuomenės, ar ji sutinka prisiimti tokią atsakomybę – visą valstybės ir tautos likimą apsprendžia valdžia ir automatiškai tą naštą uždeda visuomenei. Ir tai ne tik finansinė našta, sudaranti dešimtis milijardų, – tai daug rimčiau, – tai atsakomybė už tautos išlikimą. Mums sakoma, kad kito kelio nėra, kad AE suteiks energetinę nepriklausomybę, bet ar tai tiesa? Juk savojo atominio kuro neturime, ir vėl būsime pririšti prie vienintelio tiekėjo. Nejau mums reikia amžinai būti su ištiesta ranka ir šelpti kaimynus?! Gal jau laikas sustoti ir pagalvoti, ar ne per didelę atsakomybę užsikrauname patys sau ir ateinančioms kartoms?! Jeigu neatsisakysime AE ir nesukursime tokios energetikos, kuri būtų naudinga Lietuvai, milijardai ir toliau riedės iš mūsų šalies.
Kur realios perspektyvos verslui?
O štai ką „Lietuvos žinioms“ sakė Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius prof. Vidmantas Remeikis: „Jei Lietuva statys atominę elektrinę, klestės ekonomika tų šalių ir įmonių, kurios gamins jai įrenginius. Mes nieko negaminsime. Turės darbo, aišku, statybininkai, transportininkai, tačiau jo bus ne tiek, kaip tuo atveju, jei energiją gautume, tarkim, iš biokuro. Mūsų žmonės augintų žilvičius, iš jų ruoštų kurą, degintų katilinėse, gamintų elektros energiją ir prižiūrėtų valymo įrenginius. Susidarytų visas ciklas ir tas kapitalas, sukdamasis Lietuvos viduje, mūsų ekonomikai ir gyvenimui turėtų didelės įtakos. Kita vertus, Lietuvos kompetencija, stiprus mokslinis potencialas, leistų kur kas sparčiau įgyvendinti ir saulės energetikos projektus, jei į juos būtų investuojama tiek, kiek žadama skirti atominei elektrinei. Turime turėti alternatyvių variantų, bet juos konstruoti galime įvairiau. Pavyzdžiui, Kruonio elektrinės akumuliatorius idealiai tiktų prie fotoelektros, kai dienomis saulės spinduliavimo energija tiesiai verčiama elektra“ ir: „Lietuva šiuo metu suvartoja apie dešimt teravatvalandžių elektros energijos. Jai pagaminti reikia maždaug vieno gigavato instaliuotos galios. Pavyzdžiui, Elektrėnų elektrinė yra 1,8 gigavato. Jei pastatysime atominę elektrinę, tos instaliuotos galios turėsime tris ar keturis kartus daugiau negu dabar mums reikia. Tarkim, suklestės ekonomika ir dvigubai daugiau suvartosime elektros energijos, bet vis tiek dar pusė lieka. Kai mes taip lėtai mąstome, bijau, kad tos elektrinės likimas nebūtų toks pats, kaip tų dviejų Ignalinos RBMK blokų. Vienas jų nuolat stovėjo, nes ir pirmojo mums buvo per daug. Baltarusiams pusvelčiui parduodavome elektros energiją, nes dėti nebuvo kur. Žadamos jungtys, tačiau ar susitvarkysime taip greitai ir kompleksiškai, kai toks kuklokas valstybės biudžetas?!“
Paukščio simbolis saugumo negarantuoja
Ignalinos elektrinę turėsianti pakeisti neva saugesnė Visagino atominė elektrinė savo simboliu pasirinko atsargų ir budrų paukštį – gervę. Visagino (buvusio Sniečkaus) miesto herbe taip pat yra gervė ir, matyt, neatsitiktinai. Jo kūrėjai žinodami, kad saugaus atomo nėra, matyt, galvojo, kad gervė sukurs saugumo įvaizdį. O kad atomas nesaugus akivaizdžiai rodo nuolatinės avarijos veikiančiose AE visame pasaulyje, o pastarųjų didžiausių katastrofų pavyzdžiai: Černobylis, kur avarija įvyko dėl žmogiškojo veiksnio (personalo klaidos, aparatūros gedimai, projektavimo klaidos ir kt.), ir Fukušima (dėl gamtinės katastrofos), kai į aplinką išmetamos ilgaamžiškos radioaktyviosios medžiagos, kurios nusėdusios ant žemės (vandens), sukuria pavojingą žmogui radiacijos foną, turėjo įtikinti ir didžiausius AE entuziastus. Be to, kas gali garantuoti saugumą, kai jis priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus?! Kaina labai didelė visais atžvilgiais: milijardai investicijų statybai ir – tautos išlikimas. Didelė žala daroma ir gamtai. Naujos atominės elektrinės Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitos santraukoje, kurį atliko Suomijos „Poyry Energy Oy“ specialistai ir Lietuvos energetikos instituto mokslininkai, rašoma, jog esama tam tikros rizikos, kad statant naują atominę elektrinę pilkųjų garnių ir didžiųjų baltųjų garnių kolonija gali nukentėti dėl jų trikdymo, be to PAV ataskaitoje taip pat nurodoma, kad dėl naujos jėgainės statybų gali išnykti kai kurių gyvūnų populiacijos, o į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą įtrauktą Drūkšių ežerą bus nuleidžiami aušinimo vandenys, kurie gali sukelti ežero vandens temperatūros ir biologinės įvairovės pokyčius. O kas gali pasakyti, ar ant aukštos stelos stovinčiai, į Raudonąją knyga įrašytai, išmintingajai gervei patinka po ja įtaisytas, radiacijos lygį fiksuojantis Geigerio skaitiklis, kokias komercines, skaidrumo, rizikos ir kitas paslaptis ji slepia bei kokius palinkėjimus 2100 metų jaunajai kartai, kuriuos užkasė 2000-jų jaunoji karta po ta Geigerio skaitiklio kolona, ji saugo?!
Juozas Dautartas
Politinės partijos “Lietuvos žaliųjų sąjūdis” pirmininkas
