Karantinas – puiki proga savirefleksijai. Pavyzdžiui, sprendimo, turėti vaikų ar ne, persvarstymui. Ir nesvarbu, jei būtum nėščia vienuoliktą savaitę. Tokia išvada peršasi, klausantis A. Verygos pasiteisinimo dėl poliklinikose neteikiamų nėštumo nutraukimo paslaugų.
„<…> Gal tai būtų tinkamas momentas persvarstyti tokį sprendimą, apsisprendžiant nėštumo nenutraukti“ – kalbėjo sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, atsakydamas į klausimą, ką daryti nėštumą nutraukti apsisprendusioms moterims, kurias karantino metu kai kurios gydymo įstaigos atsisako priimti, argumentuodamos, jog tai nėra būtinoji sveikatos priežiūros paslauga.
Tiek situacija, tiek ją teisinantys ministro žodžiai – skandalingi. Jie prasilenkia su logika, neigia šalies tarptautinius įsipareigojimus, žemina moteris ir žmogaus teises apskritai.
Diskriminacijai prilygstantis teisės ribojimas
Būdama Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų nare, Lietuva yra ratifikavusi ne vieną dokumentą, kuriuo prisiėmė konkrečius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje. Vienas jų – prievolė rūpintis gyventojų reprodukcine sveikata. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) reprodukcinę sveikatą apibrėžia ne tik kaip galimybę pratęsti giminę, bet ir kaip sąlygas turėti saugų ir patenkinantį lytinį gyvenimą bei laisvai nuspręsti, ar ir kada, bei kaip dažnai turėti vaikų. Apsisprendimas dėl nėštumo eigos yra sudėtinė teisės į reprodukcinę sveikatą dalis. Kitaip tariant, tai moters teisė, kurią valstybė jai turi garantuoti.
Kokie veiksniai padarys įtaką moters apsisprendimui – ekonominė padėtis, šeimyniniai santykiai, religiniai įsitikinimai ar kt., atskiras klausimas, tačiau pati sprendimo teisė priklauso jai. Joks valstybės pareigūnas negali primesti savo nuomonės, ar valstybės sveikatos priežiūros sistemos neveikimo pridengti asmeniniais įsitikinimais. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtintas draudimas diskriminuoti, kuris apima ir nėštumą. Todėl asmens teisių suvaržymas dėl nėštumo yra laikytinas ir diskriminacija dėl lyties.
Apskritai, keistai ir nelogiškai skamba poliklinikų sprendimas nėštumo nutraukimo nelaikyti būtina paslauga ir priskirti tai pačiai grupei kaip planinės operacijos ar pan. Nėštumo nutraukimo poreikis dažniausiai yra skubus ir galimas atlikti tik labai ribotą laiką. Jo negalima atidėti.
Sutinku, kad ekstremalios situacijos metu, dėl bendrojo gėrio dalį savo teisių reikia perduoti valstybei, kitaip tariant, pasiduoti suvaržymams. Tačiau yra ir sveiko proto argumentas. Juk vyksta ne karas, ne atominės bombos sprogimas – sklinda virusas, kurį galima suvaldyti maksimaliai užtikrinus saugumą…
Ką rodo skaičiai?
Nėštumo nutraukimo skaičiai kasmet mažėja. Nuo 2010-ųjų abortų skaičius susitraukė kone dvigubai ir 2018-aisiais siekė 6247. Iš jų – 2.2 proc. atlikti dėl medicininių priežasčių, 22 proc. – savaiminiai, 55 proc. (absoliučiais skaičiais – 3 590) – atlikti pagal moters valią. Pastarosios kategorijos statistika nuo duomenų rinkimo pradžios 1997 metais išlieka 70-50 proc. ribose, tačiau taip pat yra su kasmetinio mažėjimo tendencija.
Taigi, duomenys rodo, kad ir be draudimų ar ribojimų situacija iš principo gerėja: vis mažiau moterų nėštumą nutraukia. Galima daryti prielaidą, kad gerėjant socioekonominiam gerbūviui susidaro palankesnės sąlygos moterų pasiryžimui auginti vaikus. Tačiau yra kita problema – palyginti didelė dalis pastojančiųjų (o ir, deja, besirenkančių nėštumo nutraukimą) yra jauno amžiaus merginos. 2015 m. duomenimis pagal gimdžiusių paauglių skaičių daugiau nei 3 kartus lenkiame tokias valstybes kaip Nyderlandai, Danija, Švedija ir viršijame ES vidurkį (Lietuvoje iki 20 metų amžiaus pagimdo 5,4 proc. merginų, ES – vidutiniškai 4 proc.).
Šie skaičiai signalizuoja apie nėštumo planavimo nebuvimą. Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos teigimu, 44 proc. jaunuolių pirmųjų lytinių santykių metu nenaudoja jokios kontracepcijos ir nesisaugo. Taigi turime ne drausti nėštumo nutraukimą, ne skatinti persigalvoti, o užbėgti tokiam poreikiui už akių ir gerinti kontracepcijos prieinamumą bei vykdyti mokslu grįstą lytinį švietimą. Būtinybę tam diktuoja ir lytiškai plintančių infekcijų statistika. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2016 metais daugiau nei 44 proc. užsikrėtusiųjų lytiškai plintančiomis infekcijomis buvo jaunimas – asmenys iki 29 metų.
Kontracepcijos atlaso duomenimis, Lietuvoje kontracepcijos prieinamumas kol kas yra prastas. Patenkame į tą pačią Europos šalių grupę kaip ir Albanija, Armėnija, Čekija, Makedonija ir Malta, kur kontraceptinės priemonės nėra kompensuojamos niekam – nei jaunimui, nei socialiai pažeidžiamoms/rizikos grupėms.
Nors formaliai lytinį švietimą esame integravę į ugdymo programas, praktikoje vis dar susiduriame su tuo, kad į klausimą mokyklose žvelgiama per religinių įsitikinimų prizmę arba pedagogams neįstengus atsiriboti nuo asmeninių psichologinių barjerų. „Žemo slenksčio”, arba jaunimui atviri ir prieinami medicinos kabinetai, taip pat vis dar nėra plačiai prieinami.
Lytiškumas, lytinis gyvenimas yra svarbi ir natūrali kiekvienos moters ir kiekvieno vyro asmeninio gyvenimo dalis. Norėdami, kad paaugliai ir jaunimas lytiškumą vertintų teigiamai ir sugebėtų savarankiškai priimti pagrįstus sprendimus, kad suvoktų savo vertę, jiems reikia teisingos, savalaikės ir kokybiškos informacijos, o taip pat – emocinės paramos.
Kas pokyčiams nepasiruošę – visuomenė ar politikai?
Nūnai apima niūri nuojauta, kad šios savaitės sveikatos ministro frazė, deja, yra ne dėl nuovargio ar įtampos ištikęs liapsusas, o tendencijos iliustracija. Valstiečiai savo kadenciją pradėjo siekiu riboti dirbtinio apvaisinimo galimybes ir įvedę absurdišką reikalavimą embrionus saugoti amžinai. Visai neseniai pirmoji šalies ponia degė žvakutes negimusiems ir skelbė nepagrįstus teiginius apie tai, kad „statistikos rodikliai rodo, kad 50 proc. moterų nesirinktų aborto, jeigu būtų kitokios aplinkybės“ (žiniasklaida konstatavo, kad tokių statistikos rodiklių niekas nerinko).
Jau prieš dešimtmetį Spinter atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad nėštumo nutraukimo kategoriškai nepateisina vos 9,2 proc. lietuvių. 48 proc. abortą pateisina tam tikrais atvejais – dėl asmeninių aplinkybių, gimdyvės sveikatos ar kitų priežasčių. 36,3 proc. apklaustųjų manė, kad moteris turi teisę pati apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo. Visiškai pateisinti abortus dažniau linkusios moterys, taip pat 36–45 metų, aukštesnio išsimokslinimo, aukštesnių pajamų, didmiesčių gyventojai. Griežtai prieš abortus dažniau pasisako vyriausio amžiaus, žemiausio išsimokslinimo, mažiausių pajamų, rajonų centrų gyventojai.
Nepaisant to, vis dar neturime visapusiškai šias nuostatas apsaugančio reprodukcinės sveikatos sistemos įstatymo. Ir ne todėl, kad neturėtume specialistų ar sąlygų jam paruošti ar įgyvendinti. O dėl politikų nepagarbos žmogaus teisėms, siauro jų ir žmogaus gerovės bei sveikatos suvokimo, baimių, kylančio iš religinėmis dogmomis grįstos pasaulėžiūros.
Lenkijos parlamentarai užvakar pakartotinai ėmė svarstyti prieštaringai vertinamus įstatymų projektus, kuriais būtų beveik visiškai uždrausti abortai ir lytinis švietimas mokyklose. Konservatyvi šalies Vyriausybė projektus parlamentui pateikė koronaviruso pandemijos metu, kuomet masinės demonstracijos, anksčiau privertusios valdžią atsisakyti panašių siūlymų, yra draudžiamos pagal karantino ribojimus.
Norisi viltis, kad su panašia situacija Lietuvoje nesusidursime ir ministras Veryga dėl savo teiginio atsiprašys ir paslaugas atnaujins anksčiau, nei susiruošime išeiti į gatves.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja.
