Lietuvoje derlingas Žemės sluoksnis sudaro vos 20-30 cm. Esant palankioms sąlygoms 1 cm dirvožemio sluoksniui susidaryti prireikia keliasdešimties metų, o sunaikinti jį galima labai greitai. Kokie sprendimai leistų išsaugoti žemės derlingumą ir kaip prie to gali prisidėti valstybė?
Humusas yra laikomas dirvožemio derlingumo rodikliu, o jo kiekis dirvožemyje priklauso nuo dirvožemio sudėties, aplinkos sąlygų, mikroorganizmų kiekio ir jų aktyvumo, žemdirbystės intensyvumo. Pagrindinė humuso susidarymo medžiaga yra augalinės liekanos, todėl naudinga po javapjūtės šiaudus palikti laukuose (išskyrus tuos atvejus, kai šiaudai naudojami tvartų kreikimui ir į dirvožemį grąžinami su mėšlu). Daug organinių liekanų dirvoje lieka po daugiamečių žolių, taip pat ankštiniai augalai palieka didesnį azoto kiekį. Mažiau, bet taip pat svarbios humuso susidarymo medžiagos yra įvairių mikroorganizmų liekanos.
Daugiausiai mikroorganizmų aptinkama kur taikoma tausojamoji žemdirbystė (tiesioginė sėja, beariminės technologijos) ir ekologiniuose ūkiuose.
Intensyvus žemės dirbimas, sėjomainos netaikymas, gausus mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimas mažina mikroorganizmų bioįvairovę ir jų koncentraciją dirvoje. Šie veiksniai paveikia jautrų pokyčiams viršutinį dirvožemio sluoksnį, keisdami jo fizikines, biologines ir chemines savybes. Kiekvienas dirvožemio apdorojimas prisideda prie humuso irimo, todėl naudojamų augalų rūšinė sudėtis, taikomos žemės dirbimo technologijos, tręšimo būdai ir trąšų sudėtis yra labai svarbūs humuso tausojimo ir gaminimosi elementai. Todėl labai svarbu tausoti ir maksimaliai atstatyti dirvožemio būklę, taikant visas priemones, kurios padeda išsaugoti dirvožemio struktūrą ir jo gyventojus.
Privalome žemę dirbti atsižvelgdami į dirvožemio sluoksnių sandarą, laikytis sėjomainos, auginti žaliąją trąšą, minimaliai ir išmintingai naudoti chemines priemones, dirvose sudaryti sąlygas humusinių medžiagų gausėjimui bei mikroorganizmų veisimuisi.
Palankesnės mikroorganizmų veisimosi sąlygos susidaro nusausinant ir nukalkinant šlapias dirvas. Dėl jose susikaupusių organinių medžiagų padidėja humuso kiekis. Tik esant pakankamam humuso kiekiui turime geros struktūros dirvožemį, kuriame mažiau išsiplauna maisto medžiagos, neutralizuojami pesticidai.
Beveik visoje Lietuvoje melioracijos įrenginiai visiškai pasenę ir nusidėvėję, įrengti dar 1960-1970 metais. Dėl šios priežasties būtina tvarkyti drenažus, tuo pačiu įdiegiant išmanias (reguliuojamas) melioracijos sistemas.
Mūsų klimato zonoje vis dažniau pasitaiko sausų metų laikotarpių ir augalams trūksta drėgmės. Lietuvoje kritulių iškrinta daugiau kaip 600 mm per metus – tokio kiekio pakanka daugumai pas mus auginamų augalų. Tačiau vegetacijos laikotarpiu krituliai dažnai pasiskirsto netolygiai ir augalams trūksta drėgmės, kai jos labiausiai reikia.
Įrengus išmanias (reguliuojamas) melioracijos sistemas į melioracijos kanalus ir kitus vandens telkinius neišsiplautų maistinės medžiagos ir tręšimui naudojamos agrocheminės medžiagos. Tad taip būtų sustiprinta vandens telkinių apsauga nuo žemės ūkio taršos, o ir pačiuose ūkiuose sumažėtų trąšų naudojimo poreikis. Taip pat augalų vegetacijos periodu, esant sausrai, dirvožemyje būtų sulaikoma drėgmė, o tai padėtų žymiai sumažinti derliaus nuostolius.
Akivaizdu, kad sprendimai, kaip apsaugoti aplinką nuo žemės ūkio sektoriaus poveikio egzistuoja, tik reikia paskatinti aktyvų jų diegimą visos Lietuvos mastu. Tam būtina nuosekli valstybės pagalba finansinėmis priemonėmis prisidedant prie išmaniųjų technologijų plėtros ir tvarios žemdirbystės skatinimo.
Politinė reklama.
