Dešimt metų Anglijoje praleidęs Dovydas Petrošius šiandien telkia buvusius emigrantus ir teikia jiems pagalbą iš naujo įsitvirtinant bei kuriant gyvenimą čia, Lietuvoje. Jo požiūriu, situacija šalyje daug geresnė nei kada anksčiau, tačiau ši žinia nepasiekia tautiečių svetur. Tad kas paskatintų daugiau lietuvių sugrįžti į gimtinę?
– Kokia jūsų emigracijos istorija?
– Labai jaunas išvykau į Londoną, nes ten jau gyveno keli šeimos nariai. Užsibūti neketinau, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip ir maždaug dešimt metų praleidau emigracijoje. Apie grįžimą į Lietuvą galvojau ilgai, bet visada atsirasdavo priežasčių, kurios mane sulaikydavo. Galiausiai, susikrauti lagaminus paskatino tėvo liga. Sugrįžęs po tiek metų supratau, kad radau kitokią Lietuvą. Nepaisant įvairių politinių intrigų, situacija šalyje po truputį gerėja – kyla atlyginimai, gerėja emocinis klimatas, aplinka gražėja. Žinoma, iš naujo pradėti gyvenimą Lietuvoje nebuvo lengva, teko ieškoti savo nišos, bet galiausiai ją radau. Mano emigracijos istorija baigėsi prieš penkerius metus, dabar gyvenu gimtojoje Palangoje, dirbu renginių organizavimo srityje ir vadovauju Eksemigrantų asociacijai.
– Kokių pokyčių reikia, kad paskatintume daugiau žmonių sugrįžti arba mažiau emigruoti?
– Gali būti taikomos priemonės smulkaus verslo skatinimui, pavyzdžiui, diegiamos lengvatos jaunam verslui, kuris kuria darbo vietas regionuose, kur nedarbo lygis ypač aukštas. Naudinga apie emigraciją, piliečio svarbą valstybei šviesti jaunimą, stiprinti sugrįžusių tautiečių bendruomenes, taip pat svarbus pilietybės išsaugojimo klausimas. Reikia stiprinti priemones, kurios leistų lengviau į darbo rinką įtraukti vyresnio amžiaus žmones. Dažnai jie bijo grįžti į Lietuvą, nes abejoja, ar pavyks rasti darbą, tad turime stiprinti ir persikvalifikavimo programas. Neseniai teko bendrauti su tautiečiu, kuris grįžęs po ilgų metų emigracijoje po pusmečio vėl spruko svetur, tačiau netrukus suprato, kad problema ne tiek šalyje, kiek jo paties mąstyme. Gerai gyventi galima ir Lietuvoje, tiesiog reikia išdrįsti bandyti ir įdėti tiek pastangų, kiek dedi gyvendamas kitoje šalyje. Kas kartą džiaugiuosi puikiais pavyzdžiais, kuomet tautiečiai grįžta į regionus, kuria verslus ar susiranda puikius darbus.
– Su kokiais iššūkiais grįžę jie susiduria?
– Sunkiausia ir vėl pritapti, stinga valstybės pagalbos. Kai grįžau, pats nežinojau nuo ko pradėti, trūko gerųjų pavyzdžių mano aplinkoje, todėl sukūriau „Exemigrantų“ grupę socialiniame tinkle „Facebook“. Ši grupė tapo erdve dalintis patirtimis tarp tokių, kaip aš. Dabar ji išaugo iki keliasdešimt tūkstančių narių. Valstybė turėtų aiškiai parodyti, kad žmonės čia laukiami ir jiems bus ištiesta pagalbos ranka, bent jau tam pirminiam integracijos etapui. Dėl šių problemų bendravau ne su vienu politiku, bet jų pažadai niekuomet nevirsdavo realiais darbais. Šioks toks vilties žiburys įsižiebė tada, kai rinkiminės kampanijos laikotarpiu pradėjau patarinėti emigracijos klausimais dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai.
– Kaip pats nusprendėte įsitraukti į politiką?
– Neseniai susipažinau su Lietuvos žaliųjų partijos pirmininku Remigijumi Lapinsku. Mūsų požiūriais sutapo, likau neabejingas jo atstovaujamoms žaliosioms idėjoms. Juk gyvenu Palangoje, tad natūralu, kad ekologijos, švarios ir sveikos aplinkos temos man yra labai artimos. Partijos pirmininkas tuomet manęs paklausė – „jei susiduri su valdžios abejingumu ir politinės valios stoka, gal pats turėtum dalyvauti politikoje ir tuomet galėsi tiesiogiai spręsti problemas, kurios tau taip rūpi?“. Dauguma mūsų kritikuoja valdžios sprendimus, griežia dantimis dėl situacijos šalyje, bet patys nieko nesiima, kad tai pakeistų. Nusprendžiau pradėti keisti situaciją nuo savęs paties ir džiaugiuosi, kad manimi patikėjo kolegos. Šiuo metu esu Lietuvos žaliųjų partijos Palangos skyriaus pirmininkas.
Politinė reklama.
