Šiemet prie valstybių, rengiančių „Pride“ eitynes, prisijungė ir nedidelė pietų Afrikos valstybė Malavis. Tuo metu Niujorke į „Pride“ penkiasdešimtmečio paminėjimą vien Manhetene susirinko 4 milijonai žmonių (gerokai daugiau nei visa Lietuvos populiacija). 2018 m. Belgrade vykęs „Pride“ sutraukė kuklesnę minę – dalyviai skaičiuojami tūkstančiais, bet tai yra žymus progresas šaliai, kurios pirmasis „Pride“ buvo nutrauktas smurtinio išpuolio prieš dalyvius. Ir visgi žmonės žygiuoja ir daro tai visame pasaulyje.
„Pride“ eitynių ištakos siejamos su vadinamuoju 1969-ųjų Stonewall sukilimu Jungtinėse Amerikos Valstijose. XX a. 5-6 dešimtmetyje JAV buvo vos kelios laisvalaikio leidimo vietos, kuriose homoseksualūs žmonės buvo laukiami. Viena tokių – „Stonewall Inn” baras. Vietinė policija tokiose vietose dažnai vykdydavo reidus, siekdama surinkti duomenis apie LGBT asmenis ir vėliau juos skelbti viešai, idant tyčia užtrauktų viešą gėdą šiems žmonėms.
Reidus vykdantiems policininkams užkliūdavo beveik bet koks elgesys: tos pačios lyties asmenų pasišnekučiavimas, apsikabinimai, ar tiesiog buvimas tokiame bare, todėl užsitraukti policijos nemalonę ir patirti viešą žeminimą buvo itin paprasta. Tačiau tik iki lemtingos 1969-ųjų birželio 28 dienos, kai „Stonewall Inn” lankytojai pasiryžo pasipriešinti institucijų vykdomam seksualinių mažumų persekiojimui. Kilę neramumai išaugo į riaušes ir mintingus, trukusius penkias dienas. Šis įvykis laikomas kovos už seksualinių mažumų teises pradžia.
Įkvėpti poreikio šį įvykti paminėti žmonės ėmė kasmet organizuoti „Pride“ (garbės, pagarbos kitam; pasididžiavimo) maršus. Eitynės, kuriomis homoseksualų, biseksualų, translyčių ir kitų seksualinių mažumų žmonės demonstruoja, kad jie yra, gyvena ir egzistuoja, tapo narsos ženklu, nes tuometė visuomenė norėjo kriminalizuoti patį šių žmonių gyvenimo faktą. Norėčiau sakyti, kad nuo tų dienų gerokai pasistūmėjome, bet ar išties?
„Kaunas Pride“
Kai teismas įpareigoja Kauno miesto savivaldybę leisti ir suderinti sąlygas Pride eisenai, o ši teismo sprendimo nepaiso ir be įtikinamų argumentų jį apeliuoja aukštesnei instancijai, dar ir vilkindama iki paskutinės minutės, tampa akivaizdu, kad Lietuvoje ne visų teisės yra vienodai gerbiamos net ir instituciniame lygmenyje. O kiek kategorišką, bei švelniai tariant neetišką Kauno mero nusistatymą puikiai iliustruoja jo teiginys, kad neva mieste pastaruoju metu sklandė smarvė būtent dėl ateinančio šeštadienio renginio.
Kai mūsų valdžios atstovai visaip bando išvengti viešo LGBTQ+ bendruomenės pasirodymo, kitos valstybės ne tik gerbia, bet ir skatina šios bendruomenės renginius. Pavyzdžiui, JAV dar 1999 m. Bilas Klintonas paskelbė birželį pagarbos gėjams ir lesbietėms mėnesiu. Vėliau šią tradiciją tęsė Barackas Obama, o dabar ir Joe Bidenas.
LGBTQ+ žmonės gyvena visame pasaulyje. Jie gimsta ne tik JAV, ne tik mūsų sostinėje Vilniuje, bet ir Kaune, ir mažuose Lietuvos miesteliuose. Dažniausiai jie yra atskirti nuo platesnės savo bendruomenės, gyvena nuolatinėje baimėje, kad atsiskleidę bus atstumti vienintelės savo turimos aplinkos. Nepaisant viso to, vis dar atsiranda drįstančių teigti, kad bendram tos pačios lyties asmenų oriam gyvenimui nėra jokios grėsmės.
Nuo ko kenčia „tradicinės šeimos“?
Teisė laisvai kurti šeimą – tai viena prigimtinių žmogaus teisių, tačiau siūlymas leisti dviems tos pačios lyties asmenims būti susaistytiems tais pačiais valstybinės santuokos saitais kaip ir heteroseksualams, kažkodėl Lietuvoje sukelia baisią ir iracionalią reakciją. Žmonės iš visos šalies plūdo į mitingą, kuriame „tradicinė šeima“ buvo ginama nuo menamos grėsmės, kuri niekada nebuvo išaiškinta ar nustatyta. Šios bangos pabalnoti neužtruko ir dešinieji populistai, kurie labai retai patys demonstruoja gerbtinas šeimos vertybes.
Tuo tarpu kitur pasaulyje tos pačios lyties asmenų santuoka yra legalizuota 29 šalyse: Airijoje, Liuksemburge, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Taivane, Prancūzije ir kitur. Visos šalys, po to kai priėmė šį sprendimą, toliau puikiai gyvuoja. Kaip teigiama dar 2004 m. paskelbtame Amerikos antropologinės asociacijos pranešime, iš šimtmečio antropologinių tyrimų matome, kad civilizacija ar socialinė santvarka nėra paremta santuoka kaip išskirtine heteroseksualių žmonių institucija.
Tuo pat metu pamirštama, kad niekas nesikesina į bažnytinę santuoką, o valstybinė santuoka tarnauja ir netikintiems asmenims. Sunku suprasti, nuo ko gi kentėtų tos „tradicinės šeimos“. Užtat kitai pusei – LGBTQ+ bendruomenei – partnerystės įteisinimas suteiktų lygesnes teises kurti bendrą gyvenimą su mylimu žmogumi. Ir ne tik. Tai būtų žingsnis link saugesnės visuomenės visiems jos piliečiams, nes dabar ši žmonių grupė yra diskriminuojama ne tik įstatymų lygiu. Šie žmonės negali saugiai jaustis gatvėje.
Visi turime teisę jaustis saugiai
Dar šį rugpjūtį girdėjome istoriją, kai Lietuvoje vienas dainininkas su savo vaikinu iš Airijos (Airija tos pačios lyties partnerystę įteisino 2015 metais) buvo sumušti dėl savo lytinės orientacijos. Kaip minėjo nukentėjusieji, pagalbos iš policijos jie nesulaukė. Ekspertų žiniomis, nemažai žmonių net nesikreipia į institucijas, nes nesitiki jų pagalbos. Teisminė praktika rodo, kad tai tiesa – dar pernai Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad ignoruodama grasinančius komentarus internete Lietuva pažeidė tris Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos straipsnius. Tad situacija mūsų šalyje nėra pati geriausia tiek kalbant apie teisių sulyginimą, tiek ir apie egzistuojančių teisių gynimą.
Lietuvos gėjų lygos teigimu, 9 iš 10 LGBT vaikų svajoja apie emigraciją, nes jų egzistencijos orumas ir prigimtinės teisės vis dar neigiamos. Toje pačioje publikacijoje minėta, kad LGBT jaunimui prireikė pagalbos ir karantino metu. Tai rodo, kad net ir tos pačios mūsų taip saugomos „tradicinės šeimos“ prisideda prie problemos, o ką dar kalbėti apie bendramokslius ir mokytojus.
Lietuvoje su tolerancijos stoka ir netgi neapykanta susiduria ir biseksualai, ir translyčiai asmenys, ir aseksualai, ir visi kiti žygiuojantys po vaivorykštės vėliava. Visų jų kasdienis gyvenimas yra vienaip ar kitaip persmelktas baimės ir netikrumo. Kaip nedings klimato krizė, jei apie ją nekalbėsime, taip ir tylėjimas apie LGBTQ+ problemas neprivers jų išnykti. Laikas tai pripažinti.
Martynas Klimas yra Lietuvos žaliųjų partijos lygių galimybių komiteto narys
