Esu mokytoja. O gal tiksliau – buvau? Mokykloje pradirbau 39-erius metus ir po tiek laiko išeiti tikrai nebuvo lengva. Bet reikėjo. Tie vieneri metai, kai nedirbu švietimo sistemoje, leido pažiūrėti į Lietuvos švietimą iš šalies.
Kai pradėjau dirbti, turėjau pakankamai entuziazmo, kuris stiprybės man suteikė ne vienerius metus. Tačiau ilgainiui kaupėsi nuovargis, perdegimą keitė nusivylimas. Ir aš tokia – tikrai ne viena. Manau, daug mokytojų sutiks, kad Lietuvos švietimui per pastaruosius 30 metų yra padaryta daug žalos.
Kirtis po kirčio
Vienas smūgis mokytojams – „mokinio krepšelis“, nuo 2002 metų imtas taikyti liberalų siūlymas iš esmės keisti požiūrį į mokyklą kaip instituciją. Taip mokytojas ir mokykla tapo „paslaugos teikėjais“, o moksleivis ir jo tėvai – „paslaugos gavėjais-klientais“. Taigi klientai ir pradėjo diktuoti sąlygas ir vertinti mokytojų darbą. Tėvai ir mokiniai tapo nuolat viskuo nepatenkinti, o mokyklų vadovai ėmė laviruoti ir reikalauti iš mokytojų, kad „tik niekas nesiskųstų”.
Kitas smūgis – 2018-aisiais „valstiečių“ įvestas etatinis mokytojo darbo apmokėjimo modelis, tiesiog apgavęs mokytojus. Pažadėję, kad už visus papildomus darbus (o jų kasmet vis daugėjo) bus sumokėta, jie ėmė pilstyti iš kišenės į kišenę, kūrė sudėtingas apmokėjimo formules, po to jas keitė, kol gavosi visiškas šnipštas. Išaiškėjo, kad pradinių klasių mokytojas, dirbdamas penkias dienas per savaitę net negali turėti etato. Fizikos ir chemijos mokytojai, kad „susirinktų“ etatą, turi bėgti per 3–4 mokyklas. Panašiai daryti tenka ir kitų dalykų mokytojams.
2020-aisiais ištiko pandemija ir mokytojai per savaitę (!) turėjo suskaitmeninti visą pamokų turinį. Elektroniniai dienynai strigo, mokymo platformos niekas nė nemanė kurti. Mokytojai dirbo naktimis, kad tik procesas nesustotų. Eilę metų katastrofiškai smunkant matematikos egzaminų rezultatams buvo nuspręsta daryti pagrindinių dalykų patikrinimus, juos išdėstant per keletą metų ir kaupiant balus. Tik visa tai mokytojai privalo daryti po darbo, laisvu laiku, už kurį niekas nežada sumokėti.
Šį rugsėjį pinigų mokyklose nepadaugėjo, tad nuo vienų nuims, kitiems pridės, bet visus papildomus darbus vis tiek reikės padaryti. Nemokamai.
Į mokyklas nuspręsta integruoti moksleivius su specialiaisiais poreikiais. Nes kažkas kažkur tą matė! Bet pamiršo, kad tam visiškai nepasiruošta: mokytojo padėjėjų nėra, mokytojai nemokomi spręsti sudėtingų situacijų, kurios pasitaiko integruojant specialių poreikių vaiką klasėje, trūksta socialinių darbuotojų, psichologų, papildomų patalpų.
Situacijos atspindys – šis rugsėjis
Visų šių smūgių švietimo sistemai pasekmės liūdnai atsispindėjo per pastarąsias kelias savaites. Kaip atrodė šis rugsėjis? Per pirmąjį mokslo metų mėnesį 14-metis sumušė mokytoją, moksleivio tėvai kreipėsi į policiją, nes mokytojas kaltas, kad paprašė pamokos metu pasidėti telefoną. Kitoje mokykloje, pertraukos metu, viena paauglė dūrė peiliu į nugarą kitai. Dar kitur mokytoja trenkė mokiniui. Trys 12–16 metų paaugliai atsidūrė reanimacijoje dėl apsinuodijimo alkoholiu. Vieną jų ištiko koma. Kitoje kompanijoje vienas septyniolikmetis mirė apsinuodijęs narkotikais, o kiti du – dar gydomi. Vienuolikmetė laukiasi kūdikio, vaiko tėvas dar ieškomas. Lietuvoje per metus 400 nepilnamečių mergaičių tampa motinomis. Mokyklose ir šalia jų galima laisvai gauti narkotikų, jei tik turi 20 eurų ir kiekvienas dešimtmetis tą žino.
Visa tai yra apie mūsų vaikus ir mūsų mokyklas. O kiek istorijų buvo nuslėpta, nes mokyklų vadovai stengiasi neva išlaikyti „prestižą“? Kuris mokytojas norėtų pasigirti, kad buvo mokinio pasiųstas ar apstumdytas?
Rugsėjis baigėsi, vadovėliai ir pratybos dar nepasiekė mokyklų, o mokytojai kaip nors visa tai ištvers. Juk jie tegul dirba kūrybiškai! Dirbdama mokytoja, kasmet prirašydavau kalną šlamštpopierių, iš kurių 70 proc. laisvai galima buvo mesti į šiukšlių kibirą. Nes juk reikėjo už viską atsiskaityti, viską suskaičiuoti, padauginti ir padalinti ir sudėti į lenteles. Kiek mokytojų dėl to susigadino sveikatą? Laikyseną, akis?
Mokytojos pasiūlymai
Kiekvieno švietimo, mokslo ir sporto ministro tikslas – užtikrinti kokybišką švietimą mokiniams. Tik per 30 metų to taip ir nepavyko pasiekti, bent jau tikrai ne visoje Lietuvoje. Esu tik mokytoja, o tiksliau – buvusi mokytoja, bet jei manęs, 39-erius metus atidavusios švietimo sistemai pedagogės, koks nors ministras paklaustų, ką yra tiesiog būtina keisti mūsų švietimo sistemoje, atsakyčiau taip:
- Mažinti mokinių skaičių klasėse. Taip, Lietuvoje mažėja žmonių, tuo pačiu ir vaikų, tačiau didžiojoje dalyje mokyklų klasėse vienas mokytojas turi užtikrinti 30-ies vaikų mokymą. Pasikeitė ir pats požiūris į ugdymą, šiandien žinome, kad norint pasiekti geresnių rezultatų reikia individualizuoti mokymo procesą. Tam, kad išugdytų vaiką, mokytojai privalo turėti galimybę įsiklausyti į kiekvieną mokinį. Tačiau šiandien mokinių skaičius klasėse tam tiesiog per didelis.
- Mažinti popierizmo. Krūvos nereikalingų dokumentų atima mokytojų laiką ir energiją, kuriuos jie galėtų skirti savo mokymo plano vykdymui. O jeigu kitaip negalima Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) įrodyti, kad dirbi, tegul tuo užsiima patys mokyklų vadovai. Leiskite mokytojams mokyti.
- Kiekvienoje klasėje, kurioje yra specialiųjų poreikių vaikų, privalo būti mokytojo padėjėjai. Tai nediskutuotinas klausimas. Specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas reikalingas, tačiau, kaip ir daugeliu kitų atvejų, nebuvo atliktas iki galo. Mokytojui nelengva užtikrinti ir 29-ių vaikų ugdymą, o jeigu 30-asis yra specialiųjų poreikių, be padėjėjo jis niekaip su krūviu nesusitvarkys.
- Užtikrinti pagalbą sutrikimų turintiems vaikams. Per 39-erius metus pamačiau daug dalykų, kurių neturėtų būti. Iki dabar kai kurie tėvai sėkmingai slepia faktą, kad jų vaikas turi problemų. Būna, pasitaiko, kad vienuoliktokas nemoka skaityti. Nesuvokia teksto. Klausimas, kaip jis pasiekė 11-ą klasę? O gi mokytojai užsimerkė ir parašė ketvertą, nes nieko negalima palikti antriems metams, ką jau kalbėti apie mokyklos pakeitimą. Jei parašysi mažiau, pats savo atostogų sąskaita dirbsi papildomai ir dar apkaltins, kad neišmokei. Nuo vaiko gimimo, jei tik pastebima, kad vaikas turi sveikatos sutrikimų, turi būti kuriama tėvų, gydytojų, auklėtojų, mokytojų komanda ar kitoks mechanizmas, padėsiantis vaikui gauti reikiamą pagalbą ir tinkamą ugdymo procesą.
- Už švietimo kokybę turi atsakyti ŠMSM, o ne savivaldybės. Šiandien ministerija kartu su savivaldybėmis žaidžia atsakomybių stalo tenisą. Tai turi baigtis – savivaldybės tegul lieka atsakingos už ūkio dalį, o ne už kokybę ir turinį.
- Investuoti į mokytojų sveikatą. Nepamirškime, kad mokytojas – žmogus. Turime sudaryti galimybę pedagogams patekti pas gydytojus, suteikti galimybę nemokamai lankyti baseiną, sporto salę ar kitaip pailsėti. Apie ką galvoja tie, kas atsakingi už Lietuvos švietimą? Mokyklos vadovai apie mokyklos vietą reitingo lentelėje. Partijos – apie sekančius rinkimus. Mokytojai bando tiesiog išgyventi kiekvieną ateinančią dieną.
Kur „prestižas“?
Nepamirškime ir idėjos mokytojo profesiją paversti prestižine. Ar tai dar galime pasiekti?
Manau, pirmiausia turėtų labai susirūpinti mokinių tėvai, nes tuoj nebeliks mokytojų. Entuziazmas irgi kažkada baigiasi, kai pamatai, kad ministerijai vienodai, kaip mokytojui sekasi. Šiandien ir tas, kuris paruošė 10 šimtukininkų, ir tas, kuris neparuošė nė vieno, gauna vienodą atlyginimą. Na, gal pirmasis dar gauna padėkos raštą.
Seni idėjiniai supermokytojai išeis, jaunimas mokykloj neužsibus. Padirbs porą metų ir išeis, nes perdegs. Mokykla bus ta vieta, kur mokinys patogiai leis laiką, kol tėvai dirbs. O išsilavinimą ir perspektyvią galimybę gaus tik tie, kurie mokysis prestižinėse arba kai kuriose privačiose mokyklose.
Tad kreipiuosi į esamus ir būsimus politikus: rengdami švietimo reformas, nepamirškite paklausti mokytojų, ko reikia, kad Lietuvos vaikai turėtų visas galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą. Juk tai šie vaikai kurs šalies ateitį.
Rūta Andriuškevičienė yra pedagogė, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos narė
