Referendumo dėl žemės iniciatyva parodė, kad Lietuvos žmonės šiandien nesijaučia saugūs, jie yra praradę pasitikėjimą seniai būtinus saugiklius dėl žemės pardavimo turėjusia įvesti valdžia. Žmonių keliami klausimai ne tik turi būti atsakyti, bet ir padaryta viskas, kad būtų užkirstas kelias spekuliacijoms žeme.
Džiaugiuosi, kad iniciatyvinei grupei pavyko surinkti 300 tūkstančių parašų ir pritariu, kad referendumui reikalingų parašų kiekis būtų sumažintas iki 100 tūkstančių. Jau anksčiau buvau įregistravęs tokią pataisą. Jai pritarė net Seimo Konstitucijos pataisų komisija, tačiau socdemų vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas staiga pasiūlė įrašyti 200 tūkstančių.
Kalbant dėl žemės pardavimo, sunku sutikti su senų žurnalistinių laikų kolega Pranciškumi Šliužu. Ir ne dėl to, kaip gąsdina Premjeras, esą, Europos Komisija tuoj mums baudas uždės ar net reikės išstoti iš ES. Neuždės ir nereikės. Briuselyje viską galima tartis ir susitarti, ten (skirtingai nuo Lietuvos valdžios) piliečių nuomonę gerbia ir būtų rastas koks nors abiem pusėms priimtinas sprendimas.
Apmaudu dėl kitko: tiek vargta renkant parašus, bet jei referendumas ir pritartų teiginiui, jog Lietuvos žemė priklauso tik valstybei ir jos piliečiams, tai absoliučiai neišspręstų problemos.
Kodėl? Labai paprastai. Pats Pranciškus prasitarė, kad jo kaimynas ūkininkas vokietis jau seniai yra supirkęs 600 hektarų žemės ir ten ūkininkauja. Kaip, klausiu, juk pastaruosius 10 metų galioja draudimas?! Per statytinius, Lietuvos piliečius, su skausmu sako Pranciškus… Gerai, sakau, referendume įteisinsime dabartinį draudimą visam laikui, tai vokietis nustos pirkti žemę per tarpininkus? Tik liūdnai palingavo galvą buvęs TV kolega… O kur dar juridiniai asmenys, visokios įmonės, kuriose užsieniečiai turi didžiąją kapitalo dalį? Jiems net nebūtina pirkti žemės, užtenka įsigyti kontrolinį akcijų paketą ir… žemė – praktiškai tavo, ir viskas legalu.
Turime iš tikrųjų galvoti apie žemę ir jos atsakingą, tausojantį naudojimą, o ne vien tik dabintis skambiais šūkiais. Absoliuti ES šalių dauguma nedraudžia kitų ES šalių (ne kokios Rusijos!) piliečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę. Tačiau jos žemės pardavimo problemą yra išsprendusios protinga saugiklių sistema. Kad įvairūs spekuliantai, savi ar užsienio, negalėtų supirkti didelių kiekių žemės ir paskui ja manipuliuoti. Saugikliai – tai įvairiausių reikalavimų pirkėjui visuma, kuri užtikrina, jog žemės įsigis tiktai tikrai toje šalyje gyvenantys, tikrai realiai ūkininkaujantys žmonės, tarp jų – ir kitų ES šalių piliečiai.
Kas vyktų Lietuvoje triukšmingai uždraudus užsieniečiams pirkti ir dirbti čia žemę, tačiau neįvedus antispekuliacinių saugiklių? Tokie stambieji žemvaldžiai, kaip ponas Ramūnas Karbauskis, kurio valdomas milijardinis koncernas turi mažiausiai 25 tūkstančius hektarų žemės, galėtų nevaržomi toliau supirkinėti pusvelčiui, be jokios konkurencijos iš paprastų žmogelių jų žemeles, koncentruoti žemės ūkio gamybą ir gauti vis didesnį pelną. Tai gal čia viskas gerai? Juk saviškis, lietuviškas oligarchas ir darbo vietų sukuria. Mano manymu, tai – negerai. Žemės koncentracija Lietuvoje ir taip jau yra daug didesnė, nei kitose ES šalyse. Tai yra pavojinga tendencija, vedanti prie dar didesnės socialinės nelygybės.
Norėčiau, kad klestėtų ne stambieji žemvaldžiai, o smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai, plėtojantys ne cheminių trąšų, o ekologinę žemdirbystę, kad jie galėtų gauti lengvatinius kreditus žemei įsigyti ir taip galėtų įpirkti ir ateityje brangesnę žemę už europinę kainą. O tie, kas tikrai nori parduoti, galėtų parduoti už padorią kainą bet kam, kas įrodys, kad tą žemę dirbs. Net ir tam Pranciškaus kaimynui vokiečiui, kuriam nebereikėtų daugiau apgaudinėti Lietuvos valstybės perkant žemę per savigarbos neturinčius statytinius.
Problemą išspręsime ne absoliučiu žemės pardavimo ribojimu, kuris šiandien neveikia, bet saugikliais, kurie užtikrintų, kad Lietuvos žeme nebūtų spekuliuojama, ji nebūtų alinama, būtų remiamas ekologinis, tausojantis ūkininkavimas. Žemę turi valdyti tie, kas ją dirba bei atitinka visuomenės bei esamų ir būsimų kartų interesus.
Taigi, parašai surinkti, referendumas turi būti surengtas, o mes turime atvirai ir aiškiai išsakyti savo pozicijas ir paskui visi kartu nuspręsti, kaip geriau.
