Įdomus pokytis: Linas Balsys iškrito iš Prezidento rinkimų dienotvarkės, tačiau jo vadovaujama partija pasiekė 5 proc. populiarumo ribą.
Jei tai buvo vienas iš buvusio prezidentinio kandidato tikslų – jam tai pavyko. 5 proc. populiarumas, kurį paskelbė „Vilmorus“ tyrimas, gali būti vertinamas kaip pirmoji rimtesnė paraiška įsitvirtinti realiniame politikos lauke. Galima tikėtis, kad artimiausioje ateityje Žaliųjų partija turės keletą nuolatinių vietų Seime, o Lietuva dėl to įgys daugiau europietiškų politikos atspalvių. Lietuvoje vertinant partijų reitingus gan įprasta manyti, kad naujos žvaigždės ar žvaigždutės atsiranda susirinkdamos protesto balsus. Tarsi rinkėjai būtų tam tikru laikotarpiu objektyviai pasidaliję politiką pagal savo emocinę būseną, bet supykę ant savęs, gyvenimo ar televizoriaus laikinai perbėgtų ieškoti paguodos.
Toks reiškinys iš tiesų egzistuoja. Bandydamas giliau jį perprasti, atsiremi į vieną būtiną sąlygą. Protestuotojai paprastai nėra atsparūs populistinei politikų elgsenai, renkasi kitą kaip svajonę, kuri dažnai turi mažai ką bendro su tikrove. Žaliųjų partija neatitinka esminių populizmo kriterijų, ir dėl šios priežasties nebūčiau linkusi jos ūgtelėjusio populiarumo sieti tiesiogiai su protestu. Vieną vertus, šiuo metu partijų lygmenyje nėra labai didelio poreikio protestuoti, ši banga buvo tradiciškai pakilusi prieš pastaruosius Seimo rinkimus ir yra atoslūgio stadijoje, ką pakankamai iliustruoja pagrindinių partijų populiarumo būsena. Kita vertus, Žaliųjų partija labiau orientuota į kritiškai mąstantį rinkėją, europietišką kryptį bei balanso tarp skirtingų vertybių ar reiškinių paiešką.
Galima sakyti, kad jos taikinys – valstybininkai gerąja to žodžio prasme. Tad negalėčiau įsivaizduoti, pavyzdžiui, darbo partijos nuobirų staiga vietoj Viktoro Uspaskicho atradusių Liną Balsį. Intuicija sako, kad tie 5 procentai palankumą pareiškusių apklaustųjų turėtų būti jauni arba aukštesnį išsilavinimą turintys Lietuvos gyventojai. Jei toks spėjimas pasirodytų teisingas, tektų pripažinti, ši naujai įsitvirtinanti politinė jėga neturi didelių šansų per artimiausius rinkimus, tačiau turi ilgalaikę perspektyvą, kurią nulems jos pačios sprendimas laikytis ryškėjančios krypties ar pradėti įprastus politinius žaidimus.
Bet kuri žalioji partija turi padidintą riziką susirgti jai mirtina žaliojo radikalizmo liga arba pradėti painioti emocijas su faktais. Kitaip tariant, užuot ieškojusi siauro jungiančio takelio iškelti žaliąjį aspektą virš ekonominio, socialinio ar geopolitinio. Tokiu atveju ji rizikuoja tapti trečiuoju broliu Jonu ar pajuokų objektu. Laikytis darnios plėtros krypties, plačiai traktuoti žalumą perkeliant sąvoką ir į socialinę, ir į valdymo plotmę, nėra lengva, tačiau tai sutaptų su europine tendencija.
Vienareikšmiškai Žaliųjų partija vadinti vieno žmogaus partija, nebūtų teisinga, tačiau bent jau šiuo metu jos vadovo Lino Balsio vaidmuo yra labai svarbus, nes politinė jėga pirmiausia tapatinama su juo. Tai nėra blogai. Turint galvoje Balsio pasirinktą komunikavimo būdą, galima prieštarauti jo matymui, tačiau neįmanoma ignoruoti fakto, kad savo požiūrį jis linkęs ginti argumentais, demonstruodamas tiek Lietuvos tiek Europos Sąjungos teisės ir praktikos išmanymą, ir pagarbą tiek valstybei, tiek žmogui. Būtent pagarbą, o ne pataikavimą ar bandymą papirkti liežuviu. Ši savybė jam atvėrė kelią į Seimą. Jo argumentai formavo žmonių nuomonę dėl naujos atominės elektrinės ar skalūnu gavybos.
Visą komentarą galite pasiklausyti: http://www3.lrs.lt/docs2/GABCIGWR.MP3
LRT radijo laidos Lietuvos diena „Savaitės komentaras“.
Komentarą parengė apžvalgininkė Ramunė Sotvarė-Šemetienė.
