Prieš dešimt metų, 2004 metų gegužės 1 dieną Lietuva kartu su Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Latvija, Estija, Kipru ir Malta prisijungė prie Europos Sąjungos šeimos. Tai buvo vienas svarbiausių Europos Sąjungos plėtros etapų, nes Europa, kurią daugybę metų skyrė geležinė uždanga, Europa, kurioje Vidurio ir Rytų Europos valstybės kentėjo Rusijos priespaudą, tapo vieninga. Šią dieną Lietuva kartu su kitomis devyniomis valstybėmis grįžo į demokratišką, laisvą ir taikią Europą.
Džiaugiuosi, jog man teko garbė būti šio svarbaus Lietuvai įvykio liudininku. 2002 metais išvykau dirbti į Briuselį kaip pirmasis nuolatinis Lietuvos radijo ir televizijos korespondentas, o prieš tai nuo 1997 metų Europos tematika rengiau televizijos laidas, todėl labai gerai pamenu, kokie per tą laikotarpį tarp 1990 ir 2004 metų, iki pat narystės Europos Sąjungoje Lietuvoje tvyrojo lūkesčiai, koks didelis buvo piliečių entuziazmas. Buvo padarytas tikrai didelis darbas: nuo 1993 metų pradėjus vykti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą deryboms, Lietuva iš ES pradėjo gauti paramą, įsipareigojome keisti savo įstatymus, kad taptume demokratiškesne valstybe. Laikotarpis nuo stojimo pareiškimo pasirašymo iki pat įstojimo į ES buvo labai turtingas ir dinamiškas, kupinas daugybės vilčių.
Pamenu, 2004 metais po Lietuvos įstojimo į ES ir NATO susitikęs su legendiniu mūsų diplomatu, pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šventojo sosto ir Maltos ordino Kaziu Lozoraičius kalbėjome, jog tai, kad Lietuva tapo Europos šeimos nare yra tikras stebuklas. Vakarai Lietuvą buvo nurašę ir štai mes per 10 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo vėl atsiradome Vakarų kultūros žemėlapyje.
Mūsų laisvės troškimas visada buvo siejamas su mūsų valstybės grįžimu į priešokupacinę situaciją, kai Lietuva buvo normali vakarų Europos valstybe. Ačiū Dievui, mes per mažai laiko buvome Sovietų sąjungoje. Nors rusų seneliai, proseneliai gyveno komunistiniame rėžime, tapo homo sovieticus, tačiau mūsų seneliai matė laisvą Lietuvą, todėl mes netapome sovietiniu žmogumi. Tai padėjo gimti Sąjūdžiui, išsivadavimo judėjimui, kuris natūraliai peraugo į norą grįžti į Europos bendrijų šeimą.
Šiandien, ypač Rusijos agresijos akivaizdoje suvokiame, kad kuo didesnė bus Europos šeima, kurioje vyraus demokratija, pagarba žmonių teisėms, bus įgyvendinamas įstatymų viršenybės principas, turėsime vienodas verslo sąlygas, tuo mums bus saugiau.
Šiandien pastebime kartkartėmis Lietuvos žmones užliejančią skepticizmo Europos Sąjungai bangą, tačiau tai – natūralu. 10 metų išbuvus organizacijoje, pamačius, kaip ji veikia iš vidaus, susipažįsti ir su jos pliusais, ir su minusais.
Narystė Europos Sąjungoje tapo mūsų administracinių gebėjimų išbandymu: kiek mes per tą dešimtmetį iki derybų pakeitėme įstatymų, „užsiauginome“ žmonių, kurie galėtų išsiderėti Lietuvai palankesnes sąlygas.
Apmaudu, jog nuo pat pradžių neišsiderėjome geresnių išmokų mūsų žemdirbiams, neišsiderėjome griežtesnių sąlygų dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Dėl to dabar turime daugybę problemų. Taip, kai ko mes nepadarėme… Tačiau sudėjus pliusus ir minusus šiandieninė situacija yra nepalyginamai geresnė nei prieš dešimtmetį. Galime palyginti, kokios tuomet buvo algos, gerbūvio lygis, kokie buvo nusikalstamumo mastai ir kokia situacija yra dabar. Derybų metu turėjome įdiegti, keisti teisinę sistemą, įgyvendinti demokratines vertybes, įstatymo viršenybės principą, kovoti su korupcija, nusikalstamumu.
Šiandien Lietuva yra matoma, girdima ir jos nuomonė yra gerbiama. Gaila, jog kartas iš Lietuvos pusės vis dar pritrūkstama politinės valios. Praėjusiais metais turėjome garbę pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Tai atnešė daugybę iššūkių, o įvairūs sprendimai pareikalavo didelių pastangų. Deja, padarėme ne viską, ką galėjome. Savo pirmininkavimo Europos Tarybos pabaigoje, Lietuva nepadarė visko, kad būtų susitarta dėl griežtesnių Poveikio aplinkai vertinimo direktyvos sąlygų dėl skalūninių dujų žvalgybos ir gavybos. Šalies valdžia pasirinko tylos politiką, pritardama tarptautinių naftos ir dujų oligarchų, o ne Lietuvos žmonių interesams.
Kritikuodami Europos Sąjungą ir jos biurokratizmą turime visada savęs paklausti, ar pasinaudojame visomis mums suteikiamomis progomis. Gal per mažai rodome pastangų? Manau, jog Europos Sąjungoje viską galima išsiderėti ir susitarti. Viskas yra mūsų rankose.
Reikia tik nepamiršti, jog Europos Sąjunga yra meškerė, o ne žuvis. Jei išnaudosime visas meškerės galimybes (tai – struktūriniai fondai, bendros vidaus rinkos taisyklės, euro zona), vis šie instrumentai leis susikurti mums palankesnes gyvenimo sąlygas. Jei vidaus rinkoje žaisime vienodomis sąlygomis, greičiau kiekvienoje šalyje susilygins ir mūsų gyvenimo lygis.
Lietuvos narystė Europos Sąjungoje yra vienas svarbiausių mūsų istorijos žingsnių, kurį turime vertinti.
