Mano įsitikinimu, visos už aplinkos apsaugą atsakingos įstaigos turėtų griežti vienu smuiku ir siekti bendro tikslo – užtikrinti gerą ekologinę gamtos išteklių būklę ir stiprią jų apsaugos kontrolę, idant būtų išvengta ekologinių nelaimių ir nusikaltimų, o jiems įvykus būtų maksimaliai greitai ir efektyviai suvaldoma galima žala. Todėl dabar ypatingai keistai atrodo situacija, kai girdime visiškai priešingą scenarijų: už sistemos vadovo – Aplinkos ministro – informavimą apie Baltijos jūros taršą iš naftos terminalo Būtingėje, jam pavaldžios įstaigos – Aplinkos apsaugos departamento (sutrump. AAD) – specialistas apkaltinamas įgaliojimų peržengimu ir nušalinamas nuo pareigų.
Stebina ir tai, kad specialisto vadovė bando įtikinti visuomenę, kad būtent ji pirmoji ir informavo ministrą, o kaip įrodymą pateikia ne ką kitą kaip asmeninę messenger’io žinutę. Kas tai? Paikas noras prisiimti laurus? O gal siekis diskredituoti naują ministerijos vadovybę, kad būtų parodyta, kuriame lygmenyje sutelkta reali valdžia? Ir apskirtai, ar ginčas duoda nors kiek naudos problemos sprendimui ir teršėjų pažabojimui?
Madas diktuoja Trumpo politika
Toks santykių aiškinimasis tarp valstybinių institucijų ne tik nesolidus, bet ir rizikingas. Kai prokuratūros koridoriuose sprendžiasi „Grigeo“ taršos skandalo likimas, AAD vadovė vėl socialiniame tinkle, t.y. neoficialiu kanalu, paskelbia „oficialią” žinią apie civilinį ieškinį ir jo sumą. Vienok, skandalui neabejingai visuomenei naudinga žinoti, kad vyksta progresas ir žala gamtai vertinama rimtai. Kita vertus, ar teisminio proceso medžiagos nutekinamas neturės liūdnų pasekmių tyrimo eigai? Ar tai nesuteikia pranašumo atsakovams, ruošiant kontrargumentaciją?
Visa ši situacija darosi panaši į tweet’ų politiką, kokią stebėjome JAV Trumpo kadencijos metu. Kai pirminiu kanalu nacionalinės reikšmės klausimų komentavimui pasirenkamas socialinis tinklas ir vos kelių sakinių žinutės. Ar tai sveika viešosios politikos formavimui ir sistemos veikimui? Tokia praktika Amerikai atsiliepė: „Kapitolijaus šturmas”, kaip niekad ryškus šalies susiskaldymas… Kainą sumokėjo ir pats Trumpas – įšaldytos ar blokuotos paskyros socialiniuose tinkluose ir blogiausio prezidento istorijoje etiketė.
Ar kam nors čia rūpi gamta?
Prieš mėnesį kreipėmės į AAD dėl situacijos Būtingės terminale. Kadangi skirtingos institucijos nurodė skirtingus išsiliejusios naftos rodiklius, teiravomės, kokie išties yra išsiliejusios naftos kiekiai. Tikslumas yra reikšmingas ne tik norint įvertinti konkretų incidento poveikį aplinkai, bet ir siekiant valstybei gauti teisingą kompensaciją už padarytą žalą gamtai.
Aplinkos ministerija tuomet skelbė, kad preliminariai išsiliejo apie 2 tonos žaliavinės naftos. AAD teigimu, teršalų dėmės apimtis siekė 1 kv. km. Jūrų gelbėjimo koordinavimo centro duomenys rodo, kad naftos teršalų dėmės ilgis sudarė 2 jūrmyles (mažiau nei 4 km), plotis – 100 m., o išsiliejusių teršalų kiekis – iki 1 tonos. Kaip buvo įvertintas pasklidusios naftos kiekis ir kiek realiai jos išsiliejo, mums iki šiol nėra aišku, nes atsakymo taip ir nesulaukėme.
Laikas grįžti prie darbo
Šiuo pavyzdžiu noriu iliustruoti, kad aplinkos apsauga ir probleminių klausimų sprendimas tokiame intrigų fone nustumiami į antrą planą. Kodėl tai yra daroma – galiu tik spėlioti, bet matant, kad į konfliktą kišasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (kuri net ketverius metus turėjo galimybę spręsti įsisenėjusias problemas, tačiau visos kadencijos metu ėjo priešingu keliu), kyla abejonių, ar tai nėra įtakos kovų žaidimai, į kuriuos įtraukiama net teisėsauga…
Išsiliejusi nafta Būtingės terminale – tik adata šieno kupetoje. Ekologinių grėsmių Lietuvoje – nors vežimu vežk, o potencialių nelaimių dar daugiau. O institucijos, vietoje to, kad realiai spręstų šias problemas, kovoja tarpusavyje.
Vargu, ar šiuo atveju pasiteisins patarlė – kur du pešasi, trečias laimi. Trečioji – aplinkos pusė – kaip tik gali likti nuskriausta labiausiai. Todėl visų gamtai neabejingų žmonių vardu norėčiau palinkėti Aplinkos ministerijai ir AAD grįžti prie prasmingų darbų.
Komentaro autorė: Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
