Pravėręs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duris uostamiesčio gyventojas išgirdo puikią žinią – Klaipėdos uostas jau nekels grėsmės jo plaučiams. Žadama, kad iki šiol dėl taršos nuolat kritikuojamas uostas taps žaliuoju. Ką tai reiškia? Nuo šiol nebus nei juodomis dulkėmis nusėtų langų, nei kirtimų Girulių miške? O gal priešingai – žaliojo uosto ambicija taps tik „žaliuoju smegenų plovimu“?
Ne vienerius metus trukusi uostamiesčio gyventojų kova dėl švaraus oro ir sveikos gyvenamosios aplinkos tarsi pasiekė lūžio tašką. Miestiečių teisėti lūkesčiai pakilo iki žiniasklaidos ir politinio lygmens. Tuo tarpu uostui šis lūžio taškas reiškia vieną – keisti taršią praktiką aplinkai draugiškomis alternatyvomis ir sugrįžti prie subalansuotos uosto plėtros. Kitaip tariant, prisiminti, kad Klaipėda – ne tik uostas, bet ir trečias pagal dydį Lietuvos miestas, kuriame gyvena beveik 150 tūkst. žmonių. Žinoma, nėra kelio be takelio, o blogose rankose žaliosios ambicijos kartais virsta „žaliuoju smegenų plovimu“.
Kaip atrodo tikrai žalio uosto koncepcija?
Kol mes abstrakčiomis sąvokomis diskutuojame apie žaliąjį uostą, mūsų kaimynai estai jau kitąmet pristatys tvarų kruizinių laivų terminalą, kuriame bus pritaikyti įvairūs darnūs sprendimai, pavyzdžiui, pastatas bus šildomas jūros bangų energija, o elektra aprūpins saulės elektrinės.
Estai pripažįsta, kad visų pirma, turi keistis požiūris. Uostas, o ir apskritai visas verslas, turi suprasti, kad tvarumas nėra tiesiog Europos Sąjungos reikalavimas, teisinis įsipareigojimas ar finansinis nuostolis. Ilgainiui jis taps konkurenciniu pranašumu ir vienintele užtikrinta galimybe veikti. O įsisavinus šį faktą, svarbu nusibrėžti ilgalaikę viziją, kaip sumažinti generuojamą poveikį aplinkai – tiek gamtai, tiek ir gyventojams.
Europos laivybos ir uostų organizacija (ESPO) kartu su iniciatyva „EcoPorts“ reguliariai stebi svarbiausius Europos uostų aplinkos apsaugos prioritetus. Jų tyrimai rodo, kad jau penkerius metus svarbiausiu klausimu laikomas uosto veiklos poveikis oro kokybei, antroje vietoje rikiuojasi energijos vartojimas, o per pastaruosius kelerius metus iš dešimtos vietos į trečią pakilo ir klimato kaitos problema.
Norint spręsti šiuos klausimus, reikia taikyti konkrečias priemones: maksimaliai plėsti atsinaujinančios energijos naudojimą uosto reikmėms, atsisakyti taršaus transporto bei pereiti prie aplinkai draugiškesnių alternatyvų (elektrinių lokomotyvų, elektrinių vilkikų ir pan.). Klaipėdos atveju, ypač svarbu užtikrinti atskirą krovininio transporto srauto patekimą į uosto teritoriją (ne per centrinę miesto dalį).
Siekiant išvengti dulkių patekimo į aplinką, birūs kroviniai turėtų būti kraunami uždaruoju būdu, o terminaluose įrengiamos apsaugos nuo dulkių sistemos. Į uosto teritoriją patenkantis lietus ir, pavyzdžiui, dulkių nusodinimui naudojamas vanduo prieš patekdamas į marias turėtų būti valomas specialiuose nuotekų valymo įrenginiuose. Tikrame žaliame uoste be oro ir vandens taršos turėtų būti rūpinamasi ir triukšmo tarša, o artimiausių gyvenamųjų kvartalų gyventojams turėtų būti suteikta galimybė persikelti gyventi kitur.
Žalioji vizija ar miškų kirtimai ir išorinis uostas?
Kodėl kyla abejonių dėl gerų Uosto direkcijos ir valdančiųjų politikų ketinimų? Visai neseniai Vyriausybė kartu su Susisiekimo ministerija paskelbė apie planus plėsti uostui reikalingą geležinkelių infrastruktūrą. Toks sprendimas motyvuojamas ekologiniais tikslais – nukreipti sunkiasvorių automobilių srautą iš Klaipėdos centro į atokesnę teritoriją ir krovinius gabenti geležinkelio bėgiais. Nors tikslas – gražus, jo įgyvendinimo būdas kelia rimtų abejonių, nes toks perkėlimas kainuotų dešimtis hektarų iškirsto miško Giruliuose. Kaip siekis kovoti su oro tarša suderinamas su kertamais miškais? Ir ar supranta tokio plano rengėjai, kad Girulių miškas – tai praktiškai vieninteliai Klaipėdos plaučiai, sodinti prieš porą šimtų metų pačių miestiečių? Jei išties norima sumažinti poveikį aplinkai, kodėl negalima pasirinkti tinkamesnės vietos geležinkelio stoties iš miesto centro iškėlimui?
Kitas aspektas – kaip žaliojo uosto vizija dera su planuojamu statyti išoriniu giliavandeniu uostu? Jau ne kartą kėliau klausimą, kokį poveikį tokia intensyvi uosto plėtra sukels žuvų ištekliams, kranto linijai? Didžioji jūros kranto zonos dalis priskiriama saugomoms teritorijoms. Kokią įtaką gamtos aukojimas uosto tikslams padarys turizmui ir rekreacijai? Uosto vystymo projekte numatomos tam tikros kompensacinės priemonės gamtai (pliažų pamaitinimas smėliu, žabtvorės), tačiau ar to pakaks?
Mano giliu įsitikinimu, tokia ekspansyvi uosto plėtra yra sunkiai suderinama su žaliąja vizija. Be to, joje nė neužsimenama apie gyventojams šiuo metu opiausią klausimą – birių produktų krovą, o tiksliau – įpareigojimą dėl keliamų dulkių sveikatai pavojingas medžiagas krauti uždaruoju būdu. Norint suteikti uostui žaliąjį vardą, vien taršos monitoringo neužteks.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
