Periodiškai girdime apie sveikatos įstaigas paliekančius medicinos darbuotojus. Priežastys įvairios: mobingas, žemas atlyginimas, nepalankios darbo sąlygos ir dideli darbo krūviai, neskaidrumas vykdant vadovų konkursus. Tačiau koks veiksnys yra esminis, nulemiantis šį scenarijų?
Vieša paslaptis, kad medicinos darbuotojai vis dažniau palieka valstybines (Sveikatos apsaugos ministerijai ar savivaldybėms pavaldžias) įstaigas dėl darbo privačiose klinikose. Ir tai susiję ne tik su finansiniais stimulais, kuriuos jos gali pasiūlyti. Šiuo metu itin suaktyvėjo privačių gydymo įstaigų plėtra, o tai lėmė valstybės vykdoma politika, sudaranti palankias sąlygas privačiam sektoriui bei skatinanti privataus ir viešojo sektorių bendradarbiavimą bei konkurenciją vienu metu.
Kaip veikia dabartinis sveikatos įstaigų finansavimo modelis?
Ligonių kasos kiekvienais metais kaip su valstybinėmis, taip ir su privačiomis įstaigomis, pasirašo finansavimo sutartis: su ligoninėmis, vaistinėmis bei optikomis, šeimos gydytojo kabinetais, poliklinikomis, medicinos centrais, dantų protezavimo paslaugas teikiančiomis įstaigomis.
Visoms gydymo įstaigoms – tiek viešosioms, tiek privačioms – taikomi vienodi teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai dėl teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Kitaip tariant, ligonių kasoms visi sutarčių partneriai yra lygūs.
Tačiau reikia pažymėti, kad gydymo įstaiga, pasirašiusi sutartį su ligonių kasomis, iš anksto jokių pinigų negauna: juos pradžioje reikia užsidirbti suteikiant pacientams gydymo paslaugas ir tik paskui ligonių kasos kompensuoja gydymo įstaigai patirtas išlaidas už sutartyje nurodytas paslaugas.
Paprasčiau tariant, už gautą gydymą valstybinei ar privačiai gydymo įstaigai moka ne pacientas, o ligonių kasos. Tiesa, ne visoms gydymo įstaigoms gydymo išlaidos yra kompensuojamos ir ne visose gydymo įstaigose pacientas gali gauti nemokamas paslaugas. Norint gauti nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas, reikia žinoti dvi sąlygas. Pirmoji yra būti apdraustam privalomuoju sveikatos draudimu. Antroji – pasirinkta gydymo įstaiga turi būti sudariusi sutartį su Teritorine ligonių kasa (sutrump. TLK) dėl reikiamų paslaugų teikimo.
Toks, bendrais bruožais, yra Lietuvoje įtvirtintas apmokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas modelis, kuris veikia vienodai valstybinių ir privačių gydymo įstaigų atžvilgiu.
Kiek privačių ir valstybinių įstaigų turime?
Remiantis 2022 m. duomenimis, Lietuvoje privačių gydymo įstaigų yra 3323. Iš jų – ligoninių yra 16 (tiesa, nei viena jų nėra bendrojo pobūdžio, daugiausia tai slaugos įstaigos). Labiausiai dominuoja odontologinės įstaigos (jų yra daugiausia – 1445), šeimos gydytojo paslaugos, specialistų kabinetai (pirminės sveikatos priežiūros įstaigų – 228, poliklinikų – 466).
Tuo tarpu valstybinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų yra 230. Iš jų ligoninių – 76 (bendrojo pobūdžio – 56), pirminės sveikatos priežiūros centrų – 86, poliklinikų – 15.
Taigi ryškėja tokia tendencija – privačių gydymo įstaigų tinklas sparčiai didėja (kai kuriose pozicijose net 15 procentų), o valstybinių gydymo įstaigų tinklas tendencingai siaurėja, įgyvendinant tinklo optimizavimo reformas.
Stacionarinių paslaugų privačios gydymo įstaigos praktiškai nevykdo (galima išskirti tik privačias slaugos ligoninės, bet, kaip žinia, slaugos įstaigos aktyvaus gydymo nevykdo). Privačios įstaigos pasirašo su ligonių kasomis finansavimo sutartis daugiausiai dėl šeimos medicinos, dienos chirurgijos, ambulatorinių paslaugų bei diagnostinių tyrimų. Beje, dėl šių paslaugų finansavimo tikras bumas įvyks kitais metais pasirašant naujas finansavimo sutartis. Kodėl? Kaip minėjau, privačių gydymo įstaigų skaičius sparčiai didėja, šios įstaigos plečia PSDF lėšomis apmokamų paslaugų spektrą, atitinkamai ir 2024 metais bus daugiau privačių įstaigų, norinčių pasirašyti finansavimo sutartis su ligonių kasomis.
Kita priežastis, skatinanti privačias įstaigas norėti pasirašyti sutartį su TLK – tikėtina, kad kitais metais, kaip ir pernai, padidės apmokėjimas už ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas, didinant jų bazinių kainų balo vertes. Apibendrinant, Seimo patvirtinimui bus pateiktas didesnis PSDF biudžetas. Kas yra gerai tiek valstybinėms gydymo įstaigoms, tiek ir privačioms. Tačiau, PSDF biudžeto padidėjimą, tikėtina, nulems ne valstybinių gydymo įstaigų, o privačių gydymo įstaigų poreikiai.
Kiek kainuoja išlaikyti privačias gydymo įstaigas
2023 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (sutrump. PSDF) biudžetas yra šiek tiek daugiau kaip 3 milijardai eurų. PSD įmokos (mokesčių mokėtojų įmokos) paskirstomos taip: beveik 70 proc. – asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, 19 proc. – vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms, 5,4 proc. – sveikatos programoms ir kitoms sveikatos draudimo išlaidoms, 4 proc. – medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui, 0,65 proc. – ortopedijos techninėms priemonėms.
Klaidinga yra manyti, kad PSDF biudžetas yra skirtas tik valstybinėms gydymo įstaigoms, o privačios įstaigos užsidirba pačios. Privačių gydymo įstaigų biudžetą sudaro ne tik savanoriški pacientų mokėjimai, bet ir finansavimas iš PSDF. Kitaip tariant, 70 proc. PSDF biudžete yra nemenka dalis privačiam sektoriui. Maža to, privačios gydymo įstaigos už suteiktas ambulatorines, diagnostikos, dienos chirurgijos bei stacionaro paslaugas gauna finansavimą iš privataus sveikatos draudimo, kai pacientas yra apdraustas sveikatos draudimu darbdavio lėšomis arba savo lėšomis (tokios galimybės valstybinei gydymo įstaigai nėra).
Valstybinės gydymo įstaigos biudžeto pagrindą sudaro suderėta su TLK suma, kurią dar reikia užsidirbti suteikiant sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. priešingai nei kitos valstybinės įstaigos, turi pačios užsidirbti ir iš gauto PSDF finansavimo už suteiktas paslaugas išmokėti ne tik algą personalui, bet ir apmokėti už įstaigos išlaikymą ir plėtrą, medicininės įrangos įsigijimą, remontus bei už visų procesų palaikymą.
Bus įdomu pamatyti 2024 metų PSDF biudžeto paskirstymą tarp valstybinio ir privataus sektoriaus…
Patarimai valstybinėms gydymo įstaigoms
Grįžkime prie gydytojų nutekėjimo iš valstybinių įstaigų klausimo. Pripažinkime – medicinos personalo Lietuvoje yra tiek, kiek yra. Tie patys gydytojai dirba tiek valstybinėje gydymo įstaigoje, tiek ir privačioje. Valstybinės gydymo įstaigos tampa donorais privačioms įstaigoms ir gydytojų, ir pacientų kontekste.
Aukštos kvalifikacijos gydytojai mažina savo darbo krūvį valstybinėje įstaigoje, siekdami finansinių motyvų privačiajame sektoriuje. Ir tai turi daugybę neigiamų padarinių – nuo ilgo laukimo laiko pacientams iki nekokybiškos paslaugos, atsirandančios dėl dėmesio pacientui stokos. Tos eilės niekada nemažės, nes gydytojas, dirbantis iki pietų valstybinėje gydymo įstaigoje, tiesiog neturi laiko pacientams priimti – jis skuba į privačią kliniką.
Ar privačioje klinikoje nėra eilių? Aišku, kad yra, bet privačios įstaigos yra laisvos pasirinkime ir kol jos „uogauja“, valstybinės įstaigos gydo visus pacientus nepriklausomai nuo atvejo sudėtingumo bei socialinio ir ekonominio paciento statuso.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu visos valstybinės gydymo įstaigos turi susirūpinti dėl stiprėjančios konkurencijos sveikatos priežiūros rinkoje, įvertinti savo situaciją ir priimti tinkamus strateginius sprendimus dėl personalo finansinio motyvavimo, darbo sąlygų gerinimo, organizacinės kultūros gerinimo bei efektyvaus išteklių valdymo.
Patarimai Sveikatos apsaugos ministerijai
Žinodami visą status quo, turėtume savęs paklausti šių dalykų:
- Ar gydytojai specialistai, šeimos gydytojai ir slaugytojai sutiktų dirbti valstybinėje įstaigoje visą darbo dieną, jeigu už darbą būtų mokamas tam tikras procentas nuo suteiktos paslaugos bazinės kainos, bet nebūtų fiksuoto atlyginimo, atostoginių bei mamadienių? Toks apmokėjimo modelis dažniausiai taikomas privačioje įstaigoje.
- Ar valstybės institucijos neturėtų numatyti privataus sektoriaus veiklos reguliavimo, siekdamos išvengti nesąžiningos konkurencijos ir nepageidaujamų padarinių sveikatos sistemos veikimui?
Pavyzdžiui, galima būtų pradėti nuo SAM ministro įsakymo dėl brangių medicinos prietaisų įsigijimo koordinavimo, įtraukiant į tvarkos aprašą ir privačias gydymo įstaigas. Atitinkamai ir nustatyti atvejus, kai privačios gydymo įstaigos, ketinančios įsigyti (pirkti, naudoti neatlygintinai ar nuomos pagrindais) brangią medicinos priemonę, turi gauti Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimą. Manau, tai būtų teisinga, atsižvelgiant į tą faktą, kad privačios įstaigos už atliktus brangius tyrimus (pvz., magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai) gauna finansavimą iš Ligonių kasų (pagal sutartį su TLK), t.y. iš valstybės.
Kitas pavyzdys – kadangi valstybė už gydymo paslaugas apmoka privačioms gydymo įstaigoms, ji turėtų viešinti informaciją apie pacientų eiles nemokamoms (paciento atžvilgiu) paslaugoms šiose įstaigose: pas šeimos gydytoją, pas gydytojus specialistus, diagnostiniams tyrimams.
Iššūkiai sveikatos apsaugos sistemoje neabejotinai sudėtingi, tačiau jų sprendimas yra būtinas siekiant užtikrinti tinkamą ir aukštos kokybės paslaugų teikimą visiems pacientams. Laikas to imtis.
dr. Helga Marija Kauzonė yra sveikatos politikos ekspertė, Lietuvos žaliųjų partijos atstovė
