Pastaruoju metu daug diskutuojama apie mokytojus ir jų streiką. Tikrai netrūksta įvairiausių vertinimų, tarp jų ir neigiamų. Motyvų galime rasti pačių įvairiausių – pradedant tuo, kaip, neva, jie nesupranta, kad biudžeto galimybės ribotos, ir baigiant tuo, kad „tegu iš pradžių užtikrina mokymo kokybę, o po to jau algų pakėlimo prašo“. Na, galima rasti ir dar tokių perliukų, kaip kad „dirba rusams“ arba „prasidėjo rinkimai“.
Svarbiausia profesija
O dabar iš esmės. Pabandykime kiekvienas įvardinti sau pačią svarbiausią profesiją. Aš sau šį atsakymą turiu. Ir tai ne teisėjas ar medikas, ne karys (nors jisai mano sąraše antras) ar policininkas. Man svarbiausia profesija – mokytojas.
Kodėl? Nes nuo to, kiek kokybišką išsilavinimą gaus mano ir Jūsų vaikai priklauso labai daug dalykų. Jeigu vaikai supras, kad reikia saugoti gamtą, aplinkos apsaugos inspektoriams bus mažiau darbo, šiukšlių salos vandenyne bus mažesnės, o klimato krizė – ne tokia intensyvi. Jeigu vaikai supras, kad sveikai maitintis ir vesti aktyvų gyvenimo būdą yra prasminga, medikai turės mažiau darbo ir tos eilės gydymo įstaigose nebus tokios ilgos. Jeigu nuo vaikystės bus mokoma, kad taisyklės yra tam, kad visiems būtų lengviau ir saugiau gyventi kartu, mažiau darbo turės ir teismai bei policija. Pagaliau, jeigu vaikai identifikuos save kaip neatsiejamą Lietuvos, kuri jiems yra svarbi, dalį, niekada niekam nekils abejonių, ar verta tarnauti kariuomenėje ir ginti tėvynę agresijos atveju.
Man šių ir panašių argumentų daugiau nei pakanka, kad matyčiau mokytojo profesiją kaip pačią svarbiausią, kaip tą, nuo kurios tiesiogiai priklauso tiek Lietuvos kaip valstybės ateitis, tiek ir joje gyvenančių žmonių pilietiškumo lygis bei gyvenimo kokybė.
Krentanti svarba
Ir ką gi mes šiandien, po 33 nepriklausomybės metų, turime? Situacija tokia, kad pedagogikos studijas jau ne vieneri metai renkasi tikrai ne patys stipriausi abiturientai, iš kurių nemaža dalis net neplanuoja karjeros mokykloje. Tai reiškia, kad jau šiandien dalis mokytojų – žmonės, kurie savo laiku gana vidutiniškai ar net silpnai sugebėjo išlaikyti baigiamuosius valstybinius egzaminus gimnazijose. Nepanašu, kad ateityje situacija iš esmės keistųsi.
Deja, bet mokytojo profesija vis labiau praranda savo svorį ir svarbą visuomenėje, o jauni tėvai, kuriems svarbus jų vaikų išsilavinimas, vis dažniau žvalgosi į geruosius privačių mokyklų pavyzdžius. Tokiu būdu intensyviai judame link labai pavojingos situacijos, kai gabūs vaikai atsiras privačiose mokyklose, o visi kiti – valstybinėse. Kitaip tariant, artėjame prie situacijos, kai kokybiškas išsilavinimas bus prieinamas arba turtingiems, arba labai gabiems, o kitiems – kaip pavyks. Kai feisbuke pamatai mokinių filmuotą vaizdelį, kuriame yra mušamas mokytojas, supranti, kad mes visi prie šios liūdnos situacijos artėjame labai greitai.
Kiek vertas mokytojas?
Daugelis kritikuoja mokytojus už reikalavimą pakelti atlyginimą. Nenoriu kalbėti apie reikalaujamą dydį. Pažvelkime į reikalą iš esmės. Visas sumas pateikiu netto (po mokesčių) dydžiu, skaičiuojant vieno etato apimtimi:
Šiandien, jeigu norite pradėti mokytojauti gimnazijoje, startuosite nuo 953 eurų. Po penkerių metų jūsų atlyginimas gali siekti 1000 eurų, o atidirbę 25 metus galėsite pretenduoti į „kosminį“ 1300 eurų atlyginimą. Politikų norisi paklausti – ar tikrai su tokiomis sumomis planuojate privilioti jaunimą pedagoginėms studijoms? Man tikrai sunku įsivaizduoti, kad gerai besimokantis jaunas žmogus leis sau tokią prabangą – planuoti savo ateitį už 1300 eurų po 25 metų darbo. Na, nebent jam nereikia galvoti apie atlyginimą ir jis gali sau leisti užsiimti pedagogine veikla kaip hobiu. Dar reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gimnazijų mokytojų atlyginimai yra didesni nei progimnazijose ar pradinėse mokyklose.
Ar tikrai mes, kaip visuomenė, tik tiek vertiname mokytojo darbą? Darbą su jaunimu, kai klasėse yra ir po 30 mokinių, kai turi kiekvieno išklausyti, kai šalia mokinių yra dar dvigubai tiek tėvų ir keturiskart tiek senelių, kai vis dar turi pildyti begales visokių planų ir ataskaitų, organizuoti „spektaklius“, kai iš ministerijos atvyksta tikrintojai „stebėti pamokų“. Pagaliau, kai esi atsakingas už visas mokinių nesėkmes, nes juk neišmokei, nes juk šeima čia nekalta, o griežčiau nieko pasakyti negali, nes tam nabagėliui bus stresas, o mokykloje juk pirmiausia turi būti gera.
Manau, kad visos šios ir dar daug kitų problemų susidėjo ir tiesiog sprogo. Todėl turim, ką turim.
Ar bus šiuo streiku pasiektas rimtas rezultatas? Tiesa pasakius, abejoju – mokytojų streikuoja santykinai nedaug, o dauguma profsąjungų prie streiko neprisijungė. Jeigu norime tikrai rimtų pokyčių, pirmiausia reikėtų, kad visos profesinės sąjungos pamintų savo ambicijas ir susijungtų į vieną galingą šakinę profsąjungą (jeigu netikite tokio žingsnio prasmingumu, vertėtų žvilgtelėti, pavyzdžiui, į Vokietiją, kurioje tokios šakinės profsąjungos ne tik kad egzistuoja, bet taip pat yra labai galingos).
Tokia profesinė sąjunga taptu rimta jėga, su kuria nebūtų įmanoma nesiskaityti, o pedagogų solidarumas taptų žymiai didesnis. Na, o kol turime tokią situaciją, kokią turime – principas „skaldyk ir valdyk“ puikiai veikia.
Dabartiniai atlyginimai – tikra gėda
Visiškai aišku, kad mokytojų darbo užmokesčius būtina kelti ir tą reikia daryti bent jau dvigubai. Argumentai, kad padidėjusios algos nieko neprivers dirbti geriau, todėl pirmiausiai reikėtų pakelti mokymo kokybę ir tik po to algas, yra tiesiog niekingi. Kaip jau minėjau, tokie atlyginimai mokytojams yra visų mūsų, kaip visuomenės, didelė gėda, kurios būtina kaip galima greičiau nusikratyti. Ir antra, atlyginimų pakėlimas (nors vien tik šios priemonės nepakaks) realiai padės pritraukti į pedagogines studijas gerą ir perspektyvų jaunimą, kuris po studijų ateis į mokyklas.
Beje, kaip keistai tai beskambėtų, algos yra lengviausiai sprendžiama problema, nes tai ne pinigų stygiaus, o valstybės prioriteto klausimas. Jeigu pripažįstame, kad mokytojas ir mokykla yra mūsų, kaip visuomenės, pirmas prioritetas, tai ir pinigų atsiras. Daug sunkiau bus atkurti pagarbą mokytojo profesijai ir įtikinti perspektyvų jaunimą, kad yra verta šią profesiją rinktis – tam reikės ne vienerių metų nuoseklaus darbo.
Todėl aš visa širdimi esu su mokytojais ir linkiu jiems sėkmės. Linkiu, kad jie būtų realiai išgirsti ir pagaliau, bendradarbiaujant su mokytojų bendruomene, prasidėtų teigiami pokyčiai šioje sudėtingoje sistemoje.
Habil. dr. Vytautas Nekrošius yra teisininkas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas
