Investicijos į atsinaujinančią
energetiką kuria darbo vietas ir turtingesnę visuomenę.
vs
Investicijos į atominę energetiką
kuria grėsmes mums, skolas mūsų vaikams ir radioaktyvias atliekas mūsų
vaikaičiams.
Šaltinis www.lrytas.lt
Martynas Nagevičius
Žaliųjų sąjūdis
Pasisakantys už investicijas į atomines
elektrines Lietuvoje ir gretimose valstybėse nuolat teigia, kad atominėse
elektrinėse pagaminta elektros energija yra pigi, o atominės elektrinės yra
ekologiškos bei saugios. Kartais net pavadina atominėse elektrinėse pagamintą
elektros energiją atsinaujinančia ir “žalia” elektra. Bet kokios
abejonės arba priešinga nuomonė yra pateikiami, kaip nekompetencijos išraiška,
duodami pamokymai, kad Drūkšių ežere, Nemune ar Neryje cunamių nebūna, todėl
atominė energetika mūsų regione yra visiškai saugi. Visagino atominės
elektrinės projekto atveju dar papildomai visus, kas drįsta kelti klausimus
apie atominės elektrinės reikalingumą Lietuvai, vadina Lietuvos energetikos
nepriklausomybės priešais ir vos ne Rusijos interesų atstovais.
Lietuvos žalieji laikosi nuomonės, kad atominės elektrinės
statyba Lietuvoje būtų žingsnis, kenkiantis Lietuvos, jos gyventojų ir ateities
kartų nacionaliniams interesams. Žemiau yra išdėstomi argumentai pagrindžiantys,
kad atominė energetika nėra saugi, nėra ekologiška, nėra pigi, o Visagino
atominė elektrinė nėra joks būdas išvengti kitų atominių elektrinių statybos
gretimose valstybėse, ji neturi nieko
bendro su Lietuvos energetinio saugumo didinimu ir tai tikrai nėra pats
geriausias būdas patiems apsirūpinti šalyje gaminama elektros energija,
išlaidas už importuojamus energetinius išteklius nukreipiant į nacionalinę
ekonomiką.
Ar atominės elektrinės
tikrai yra saugios?
Teoriškai – atominės elektrinės yra saugios.
Statistiškai vertinant – avarijų ir incidentų atominėse elektrinėse tiesiog
neturėtų būti. Tačiau vis dėl to nuo pirmojo rimto incidento 1952 metais Chalk
River (Kanada) atominėje elektrinėje iš
viso iki šių metų vien oficialiai buvo užregistruoti 34 rimti incidentai arba
avarijos. Taigi – tai, kas teoriškai
neturėtų įvykti, praktikoje kažkodėl nutinka.
Tai – kiek tai rimta, parodo tas faktas, kad nei
vienas Pasaulio atominės elektrinės operatorius nėra apdraudęs atominių
elektrinių veiklos nuo visos galimos avarijos tokioje elektrinėje padarytos
žalos.
Vienos konvencijos, priimtos 1963 metais, prie
kurios nuo 1993 metų yra prisijungusi ir Lietuva, V straipsnyje numatyta, kad operatoriaus
atsakomybės dydį gali apriboti atsakinga už įrenginį valstybė, bet ne mažiau
kaip iki nustatytos ribos už kiekvieną branduolinį incidentą. Ši riba kinta,
priklausomai nuo aukso kainos Pasaulinėse rinkose kitimo, ir šiuo metu yra apie
250 milijonų JAV dolerių.
Tai nėra didelė suma, nes pavyzdžiui Fukušimos
avarijos 2011 metais padaryta žala, pagal Japonijos vyriausybės paskaičiavimus,
siekia 75 milijardus JAV dolerių.
Kai kurios valstybės yra nustačiusios didesnes
atsakomybės ribas atominių elektrinių operatoriams. Pavyzdžiui Rusijoje ji yra
350 milijonų JAV dolerių, Šveicarijoje apie 800 milijonų JAV dolerių, Suomijoje
apie 940 milijonų JAV dolerių, Japonijoje 1,4 milijardo JAV dolerių, o
Vokietijoje 3,3 milijardo JAV dolerių.
Lietuva Branduolinės energetikos įstatymo 59
straipsnyje yra nustačiusios, kad objektą eksploatuojančios organizacijos
materialinės atsakomybės dydis už branduolinę žalą apribojamas suma,
ekvivalentiška minimaliam atsakomybės dydžiui, nustatytam Vienos konvencijos V
straipsnyje, tai yra tiems patiems 250 milijonų JAV dolerių. .
Kyla retorinis klausimas – kodėl yra taip
ribojama atominių elektrinių operatorių atsakomybė, jei atominės elektrinės yra
absoliučiai saugios? Juk draudimo įmokos apsidraudus nuo to, kas neįmanoma,
turėtų būti pigios, net jei ir apsidraudžiama milžiniškai sumai?
Pasirodo – draudimo kompanijos atominių
elektrinių saugumą vertina šiek tiek kitaip, nei atominių elektrinių
entuziastai. Šveicarijos ekonomistai yra paskaičiavę, kad atominėse elektrinėse
pagaminta elektra papildomai pabrangtų 10-20 ct/kWh, jei atominių elektrinių
operatoriai į savo kaštus įtrauktų draudimo įmokas už visą galimą elektrinių
padarytą žalą aplinkai ir žmonėms.
Taigi – iš esmės atominė energetika visame
Pasaulyje yra subsidijuojama valstybių, kuriose veikia atominės elektrinės,
vyriausybių, prisiimančių atsakomybę už visą galimos avarijos žalą, viršijančią
atominių elektrinių operatorių atsakomybę. Realūs atominių elektrinių kaštai
yra paslėpiami.
Didelės šalys gali sau leisti prisiimti tokią
atsakomybę. Lietuvos atveju kyla klausimas – ar Lietuvos valstybė iš vis gali
prisiimti atsakomybę už visą galimą atominės elektrinės žalą, viršijančią
atominės elektrinės operatoriaus minimalias atsakomybės ribas, turint mintyje,
kad visas mūsų šalies metinis nacionalinis biudžetas kartu su ES ir kitos
tarptautinės finansinės paramos lėšomis svyruoja 10-12 milijadų JAV dolerių
ribose. Tai reiškia atominėse elektrinėse įvykus panašiai avarijai, kaip
Fukušimoje, Lietuvai reikėtų maždaug septynių metų nacionalinių biudžetų
avarijos nuostoliams padengti. Reikia
konstatuoti, kad Lietuva šiuo atveju žaidžia „va-bank“.
Atominės elektrinės remėjai, nepriimdami
Fukušimos avarijos, kaip perspėjimo Pasauliui, pamokančiu tonu rimtai aiškina,
kad didesnių žemės drebėjimų Lietuvoje nebūna, kaip ir nebūna cunamių Drūkšių
ežere. Tai labai ironiška, bet visai neįtikinama.
Avarijos Fukušimos elektrinėje atvejis parodė,
ne tai, kad reikia saugotis cunamių. Avarija akivaizdžiai parodė kad net trumpą
laiką nekontroliuojama atominė elektrinė gali sukelti itin pavojingus
incidentus. Todėl net technologiškai tobula atominė elektrinė negali būti
visiškai saugi.
Skirtingose valstybėse yra skirtingi vyraujantys
rizikos veiksniai, labiausiai įtakojantys atominės elektrinės pavojingumą. Jei
Japonijoje tai galėtų būti seisminiai pavojai, tai pavyzdžiui teroristinių aktų
pavojingumu Lietuva, kaip NATO šalis,
smarkiai lenktų Japoniją. Nepanašu, kad situacija Pasaulyje artimiausius
dešimtmečius taptų ramesne, terorizmas įgauna vis baisesnius mastus ir tampa
įvairesniu.
JAV tik po 2001 rugsėjo 11 dienos terorizmo aktų
buvo susirūpinta kaip apsaugoti atomines elektrines nuo teroristinių aviacinių
atakų. Deja, terorizmas apima kur kas daugiau pavojų, nei vien tik bandymai
nukreipti pagrobtus lėktuvus į neapsaugotas atomines elektrines. Fukušima
puikiai parodė – reikia tik palikti neilgam nekontroliuojamą atominį reaktorių
ir procesai gali tapti nesustabdomais. „Žmogiškasis faktorius“ per paskutinius
dešimtmečius tapo kur kas daugiau apimančia sąvoka, nei ji buvo suprantama 1986
metais, kai dėl „žmogiškojo faktoriaus“
įvyko didžiausia katastrofa atominės energetikos istorijoje Černobylyje.
Tai – kaip neapsaugotos atominės elektrinės nuo
teroristų išpuolių, labai gerai pademonstravo Greenpeace aktyvistai 2011 metų
gruodį, kai jiems pavyko patekti į kelių atominių elektrinių Prancūzijoje vidų ,
užlipti ant vieno reaktoriaus kupolo ir išskleisti transparantą su užrašu
„Saugi branduolinė energija neegzistuoja“.
Vengiant „žmogiškojo faktoriaus“ įtakos atomines
elektrinės saugumui, vis daugiau pasitikima automatine procesų kontrole, kuri
vėl gi, kaip ir kiekviena elektronika pagrįsta sistema, yra neatspari galimiems
itin stipriems magnetinių laukų suaktyvėjimams, sąlygojamiems galimų galingų
Saulės plazmos pliūpsnių.
Yra ir eilė kitų rizikos faktorių, kuriuos
vertins Europos Komisija, pareikalavusi ES šalių įvykdyti veikiančių ir
planuojamų atominių elektrinių atsparumo testus. Tai galimi itin dideli šalčiai
ir karščiai, sniego kiekiai, potvyniai, apledėjimas, vėjo štormai, tornadai,
itin intensyvūs lietūs, dideli sprogimai greta elektrinės, gaisrai ir t.t..
Vertinami ir skirtingų rizikos veiksnių galimi atsiradimai vienu metu.
Tačiau visi supranta, kad nei vienas teorinis
modelis negali sumodeliuoti situacijos, kuri gali susidaryti realiame gyvenime.
Visos atominės elektrinės, prieš jas statant, buvo licenzijuojamos, vertinant
visus galimus rizikos veiksnius ir užtikrinant saugumo priemones, siekiant juos
eliminuoti. Tačiau nepaisant to nuo 1952 metų tose licenzijuotose elektrinėse
vis dėl to įvyko 34 oficialiai užfiksuoti rimti incidentai ir avarijos.
Atominės energetikos entuziastai, aiškinantys
apie cunamio galimybes Lietuvos ežeruose turėtų kažkaip paaiškinti – ar
vokiečiai, atsisakydami atominės energetikos, tikisi cunamių elektrinių
reaktorius aušinančiose Vokietijos upėse?
Vokietija atsisako savo atominių elektrinių
eksploatacijos, nors jiems tas sprendimas reiškia, kad faktiškai jie „į
nuostolį“ nurašo visas jau padarytas investicijas į atomines elektrines. Tačiau
su tokiais nuostoliais Vokietija susitaiko vardan savo piliečių ir ateinančių
kartų saugumo. Vokiečiams toks nuostolis vardan tokio tikslo nepasirodė
pernelyg didelis.
Lietuva gi tą patį galėtų pasiekti be jokių
nuostolių – tiesiog sustojus, kol nevėlu investuoti į atominę energetiką. Bet
kuriuo atveju anksčiau Lietuvai jos piliečių saugumas taps tokiu pačiu svarbiu,
kaip ir Vokietijai jos piliečių. Bet jei ta požiūrio į piliečius metamorfozė
vyks lėčiau, nei atominės elektrinės statyba Lietuvoje, galų gale mes už
atominės energetikos atsisakymą sumokėsime tiek pat, kiek ir Vokietija.
Juk nei vienas atominės energetikos entuziastas
neplanuoja, kad besilydantį reaktorių gesinti bus siunčiami jo vaikai.
Ar atominėse elektrinėse pagaminama elektra tikrai yra ekologiška?
Žmonės įpratę
manyti, kad atominė energija yra švari ir kad klimato kaitos atžvilgiu atominė
energetika yra esminis žingsnis mažinant CO2 emisijas. Tačiau, daugelis iš mūsų
nesusimąsto, kiek energijos yra pareikalaujama užtikrinti, kad atominė
elektrinė veiktų. Jei mes vertintume pilną atominės elektrinės darbo ciklą,
apimant ir sąnaudas kurui gauti ir sąnaudas elektrinei pastatyti bei nutraukti
eksploataciją, mes pamatytume, kad atominė energetika yra viena iš labiausiai
teršiančių elektros energijos gavybos rūšių. Visų pirma, tai
kalnakasybos procesas, kada uranas yra išgaunamas, smulkinamas, sodrinamas, gabenamas į elektrines. Visose šiose
urano gamybos stadijose yra naudojamas iškastinis kuras. Vien, JAV, Paduka
(Paducah), Kentukyje, vienoje iš didžiausių pasaulyje urano sodrinimo įmonių,
suvartojama tiek elektros energijos, kiek jos iš viso pagamina dvi po 1000mgw
anglimi kūrenamos šalia esančios elektrinės. Galima tik įsivaizduoti CO2
emisijų kiekį, patenkantį per metus į atmosferą. Tuo pačiu, ši urano sodrinimo
įmonė, kartu su kita sodrinimo gamykla Portsmouth‘e per metus išmeta 93% visų
Jungtinėse Valstijose į atmosferą išmetamų CFC (chloro fluoroangliavandeniliai)
emisijų. CHC poveikis nuo 10 000 iki 20 000 kartų labiau neigiamas klimato
kaitai, nei CO2.
Emisijos, – tai ir
pačios elektrinės statyba, kas
gali trukti ne vieną dešimtmetį, taip pat, kaip ir elektrinės uždarymas. Tai ir giluminių
šachtų statyba, ir branduolinių neperdirbamų atliekų saugojimas tūkstantmečiais giluminėse šachtose. Beje, paskaičiuota, kad tokios giluminės
šachtos (kapinyno) įrengimas Lietuvai gali siekti iki 2.6 milijardo eurų.
Mes jau nekalbame
apie tai, kad kasmet pasaulyje iškastinio urano atsargos senka. Jau dabar
kasyklose JAV yra išgaunama prastos kokybės rūda, kurioje Urano oksidas sudaro
mažiau nei 0,02%. Tai iš esmės padidina kuro gavimo sąnaudas ir atitinkamai
energijos suvartojimą.
Grupės mokslininkų
atlikta raidos ciklo analizė parodė, kad
palyginus su saulės, vandens ir vėjo
elektros gamybos technologijomis, kur 1 kwh elektros pagaminti susidaro 10-40 g
CO2 emisijų, -atominėje energetikoje, 1kWh elektros pagaminti,
apimant visą ciklą, susidaro nuo 90 iki 140g CO2 emisijų.
Įvertinant visą
tai akivaizdu, kad atominė energetika
nemažina šiltnamio dujų emisijų ir tai nėra pilnavertis atsakas kovai su
klimato kaita.
Kita klaidingai
susiformavusi nuomonė liečia žmogų
tiesiogiai. Manoma, kad saugiai eksploatuojama atominė elektrinė yra „švari“ ir
neteršia aplinkos radioaktyviomis medžiagomis. Iš tiesų, branduoliniai
reaktoriai, veikdami 40-60 metų,
pastoviai į orą ir į vandenį išskiria didelius kiekius mažo
radioaktyvumo lygio izotopų. Tai technogeniniai radionuklidai Cs-137
(Cezis-137), Cezis-134 (Cezis-134), Sr-90 (Stroncis-90) , Co-60 (Kobaltas-60),
Mn-54 (Manganas-54), Fe-59 (geležis-59) ir kiti. Kai kurie iš jų trumpaamžiai,
skyla palyginti greitai, kitų skilimo pusperiodis siekia dešimtis ar net šimtus
metų.Skilimo pusperiodis, tai yra laikas, per kurį medžiagą sudarančių dalelių
kiekis sumažėja perpus. Nereikia manyti, kad po dviejų skilimo pusperiodžių
suskils visa medžiaga. Iš tiesų, po dviejų pusperiodžių medžiagos sumažės
keturis kartus (liks ketvirtadalis pradinio medžiagos kiekio), po trijų
pusperiodžių liks aštuntadalis pradinės medžiagos kiekio…
Minėti
technogeniniai radionuklidai tai lakūs junginiai, kurie patenka į orą per
elektrinės ventiliacijos kaminus kartu su inertinėmis dujomis, o taip pat
koroziniai radionuklidai, kurie patenka į aplinką per drenažo sistemą, ar su
aušinamuoju vandeniu į didelį aušinimo vandens telkinį (mūsų atveju, į Drūkšių
ežerą). Jie kaupiasi vandenyje, dirvožemyje, per maisto grandines radionuklidų
koncentracija nuolat kyla žuvyse ir naminiuose gyvuliuose, kurie minta
augaliniu maistu, o per juos patenka ir kaupiasi žmogaus organizme. Manoma, kad
didžiausią žalą minėti radionuklidai gali atnešti žmonėms, gyvenantiems netoli
atominės elektrinės ir nuolat sąveikaujančiais su supančia gamtine aplinka. Ir
didžiausias tikėtinas pavojus,- genetinės mutacijos, leukemija.
Probleminė
technologija negali būti ekologiška ir dėl aukšto rizikos laipsnio, kada visame
pasaulyje, kaip pvz. Jungtinėse valstijose, Japonijoje (dar iki Fukušimos),
Prancūzijoje ir kt. mes nuolat girdime faktus apie techninius nesklandumus ir
technologinio režimo pažeidimus, ko pasėkoje įvyksta radioaktyvių medžiagų
nuotėkis, kuris paprastai įvardinamas, kaip nežymus ir neturintis žalos žmonių
sveikatai.
O kas gali
pasakyti, kad žalos žmonių sveikatai nebuvo ir nėra, jei mes kalbame apie
radionuklidų savybę kauptis ekosistemoje, tame tarpe ir žmogaus organizme, jei
mes kalbame apie ilgalaikį radionuklidų poveikį.
Ir nėra čia daug
optimizmo žmonėms, gyvenantiems toliau nuo taršos židinio. Per kiek laiko
radioaktyvios medžiagos pasiektų Vilnių ar Kauną, jei Drūkšių ežeras ir
baseinas būtų užteršti technogeninės avarijos pasėkoje? O jei tai būtų
išmetimai į atmosferą? Ar tai atsispindi numatomos statyti Visagino atominės
elektrinės Poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje?
Ar atominės elektrinės radioaktyvių atliekų laidojimo laikinas sprendimas
pakankamas?
Mes kartais
apsimetam, kad nieko nevyksta. Ir kartais mums sekasi.
Mes norime statyti naują atominę elektrinę, kai tuo tarpu,
tūkstančiai tonų radioaktyvių atliekų Lietuvoje jau šiandien nėra kur dėti. Mes
nekalbame, kiek kainuos laidojimas ir kad tai kainuos milžiniškas lėšas, mes
sakome, kad šiandien pavojingų branduolinių atliekų nėra kur dėti iš principo.
Pasaulis nėra išsprendęs problemos,- ką daryti su
branduolinėmis atliekomis. Šalys, kuriose veikia dešimtys atominių elektrinių,
šiandien sunerimusios, ką daryti toliau? Laikinos branduolinių atliekų
saugyklos perpildytos, radiacijos nutekėjimo pavojus kyla kiekvieną dieną,
sprendimo dėl saugaus laidojimo nėra.
Šalys skaičiuoja atominių elektrinių uždarymo kaštus ir jie
milžiniški. Jungtinės Karalystės vertinimais, – visų jos dabar veikiančių
atominių elektrinių uždarymo, demontavimo ir branduolinių atliekų sutvarkymo
kaštai siektų iki 100 milijardų Anglijos svarų, JAV – 33 milijardai Amerikos dolerių vien uždarymas.
Visos nuo Ignalinos AE eksploatavimo pradžios susidariusios
radioaktyviosios atliekos šiuo metu saugomos elektrinėje įrengtose saugyklose.
Tai laikinas sprendimas. Radioaktyviųjų atliekų saugykla – tvarkymo įrenginys,
kuriame atliekos tik laikinai izoliuojamos.
Šiuo metu Lietuvoje įrengtos laikinos branduolinio kuro
saugyklos, kurios jau šiandien užima plotą, viršijantį penkis hektarus, kurios
jau yra užpildytos ir kurių įrengimas Lietuvai jau kainavo dešimtis milijonų
litų. 60 000 m³ mažai radioaktyvių, 100
000 m³ mažai ir vidutiniškai radioaktyvių, 2500 t panaudoto branduolinio kuro
ir 10 000 m³ kitų ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų,- tiek, kaip skelbia
Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA) ir Ignalinos AE, susidarė po
elektrinės eksploatavimo nutraukimo.
Ilgaamžės radioaktyviosios atliekos – tai atliekos, savo
sudėtyje turinčios radionuklidų, kurių skilimo
pusperiodis ilgesnis nei 30 metų (235U, 238U,
226Ra, 239Pu, 63Ni, 14C, 36Cl, 129I…).
Ilgaamžės radioaktyviosios atliekos gali išlikti pavojingomis ir
šimtus tūkstančių metų! Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros pateiktas
grafikas vaizduoja, kaip lėtai mažėja panaudoto branduolinio kuro
kenksmingumas. Tik apytikriai po 500 tūkst. metų panaudotas kuras
radiotoksiškumu prilygs natūraliam uranui.
Mes norime statyti
atominę elektrinę, kai Europos šalys karštligiškai ieško išeities dėl
giluminių šachtų statybos branduolinėms atliekoms saugoti ir siūlo jas statyti
vienoje kurioje, ar bent keliose šalyse, tam, kad nors kažkiek sumažinti numatomas didžiules investicijas. Tuo tarpu, britų spauda skelbia, kad greičiausiai tokia vieta gali būti
rasta Rytų Europoje. Gal Lietuvoje, kuri iš dabar diskusijose dėl kapinyno
dalyvaujančių šalių turi daugiausia branduolinio kuro atliekų ir rengiasi
statytis dar vieną atominę?…
Mokslininkai sutaria, kad vienintelis priimtinas ir saugus
šio tipo atliekų laidojimas yra žemės gelmėse, 500-1000 m gylyje, įrengiant
daugiabarjerę atliekų apsaugos sistemą, kurią sudaro panaudoto kuro kasetės
apvalkalas, konteineris, specialus vandens nepraleidžiantis molis (bentonitas)
ir natūrali uoliena.
Tuo tarpu, ES Direktyva dėl panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo
reikalauja griežtinti sąlygas. Direktyvoje numatoma, kad radioaktyviąsias atliekas,
įskaitant atliekoms priskiriamą panaudotą branduolinį kurą, būtina tinkamai apdoroti, o radioaktyviųjų
atliekų saugojimas, įskaitant ilgalaikį saugojimą, yra ne laidojimo
alternatyva, o tik laikinas sprendimas. Direktyvoje taip pat teigiama, kad atsižvelgiant
į 30 metų mokslinių tyrimų rezultatus, gilusis geologinis laidojimas buvo
įrodytas moksliniu lygiu, kaip saugus ir ekonomiškas pasirinkimas galutiniam
didelio radioaktyvumo atliekų tvarkymo etapui, o, atsižvelgiant į
radioaktyviųjų atliekų laidojimo būdą, reikėtų atsižvelgti į ilgesnio
laikotarpio radioaktyviųjų atliekų negrįžtamą saugojimą giliuose geologiniuose
kloduose (3000–5000 metrų gylio).
Taigi, kol mes branduolines atliekas didžiuliais kiekiais (visas, per
visą Ignalinos atominės elektrinės laikotarpį susikaupusias branduolines
atliekas) laikome laikinose paviršinio saugojimo aikštelėse, kol mūsų
mokslininkai kartu su geologais, remdamiesi teoriniais skaičiavimais vertina
galimybes gręžtis, kaip jie vadina, į žemės gelmes, ES Tarybos direktyva
apibrėžia naujus saugos reikalavimus, kurių mes tur būt nepajėgūs įgyvendinti
nei inžinierine prasme, nei techniškai, nei tuo labiau finansiškai.
Mes norime
statyti naują atominę elektrinę ir kaupti naujus didžiulius pavojingų
branduolinių atliekų kiekius, neturėdami jokios galimybės sutvarkyti senųjų ir
tuo keliame realų ilgalaikį pavojų visiems šalies gyventojams.
Kai kurių Lietuvos politikų viešai teikiamas
argumentas, kad per tą laiką, kol radioaktyvios atliekos gulės laikinojoje
saugykloje, „turėtų“ būti sugalvotas būdas, kaip jas saugoti šimtus tūkstančių metų,
skamba švelniai tariant – neatsakingai.
Gimti
prasiskolinusiam, gyventi pavojuje, turėti neišsprendžiamas problemas. Ar
būtent to nusipelnė mūsų ateities kartos?
Ar Visagino atominės
elektrinės planavimas Lietuvai padėtų išvengti kitų atominių elektrinių
statybos greta Lietuvos sienų?
Yra eilė Tarptautinių konvencijų (Espoo, Arhus),
kurios reglamentuoja atominių elektrinių statybą greta kitų valstybių sienų.
Šiuo metu galima drąsiai teigti, kad atominių
elektrinių planavimas Baltarusijoje ir Karaliaučiaus vykdomas, pažeidžiant eilę
šių tarptautinių konvencijų nuostatų. Tiek Baltarusija, tiek Rusija neatsako
nei į Lietuvos vyriausybės, nei į Lietuvos visuomeninių institucijų teikiamus
klausimus apie šių elektrinių poveikį aplinkai, rizikos veiksnius.
Pačios konvencijos nenumato tiesioginių poveikio
priemonių šalims, pažeidusioms konvencijas, tačiau pats tarptautiniu mastu
pripažintų konvencijų pažeidimas galėtų leisti ieškoti kitų diplomatinių
priemonių, įtraukinant mūsų sąjungininkus Europos Sąjungoje , NATO ir kitose
tarptautinėse institucijose, kurios galėtų padėti Lietuvai išvengti pavojingų
objektų statybos greta valstybės sienų.
Pavyzdžiui griežtesnė ES pozicija dėl elektros
energijos, pagamintos tokiose atominėse elektrinėse, importo tikrai komplikuotų bent jau atominės
elektrinės Karaliaučiaus srityje perspektyvas. Atominės elektrinės statyba
Baltarusijoje galėtų tapti vienu iš ES bendradarbiavimo su Baltarusija derybų
klausimų.
Tačiau tas faktas, kad Lietuva pati
planuoja statyti atominę elektrinę 2,5 km nuo kitos valstybės sienos, neleidžia
Lietuvai pasinaudoti visu galimu diplomatiniu arsenalu.
Tas faktas, kad Visagine atominė elektrinė buvo
pastatyta dar sovietiniais laikais, kai sprendimas statyti atominę elektrinę
būtent šioje vietoje, nepriklausė nuo Lietuvos žmonių valios, yra daugiau
psichologinio, bet ne teisinio pobūdžio. Naują atominę elektrinę Lietuvos
vyriausybė planuoja statyti dabar ir būtent toje vietoje.
Atsisakius planų Lietuvoje statyti atominę
elektrinę , mes tikrai nepaskatintume greičiau statyti atomines elektrines
Karaliaučiaus srityje ir Baltarusijoje, nes nei viena šių elektrinių nėra
statoma , siekiant aprūpinti elektra Baltijos šalių rinkas. Analogišką
ženklą, kad mums importuojamos elektros nereikės, mes galėtume pilnai parodyti
ir plėtojant elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.
Atominės energetikos atsisakymas galėtų puikiai
derėti su bendru trijų šalių susitarimu skelbti moratoriumą atominės
energetikos vystymuisi regione ir bendradarbiauti, plėtojant atsinaujinančią
energetiką Karaliaučiaus srityje (kur yra puikus vėjo energetikos potencialas)
ir Baltarusijoje (kur yra puikus biomasės energetikos potencialas).
Tai ženkliai padidintų saugumą visame regione.
Ar atominės elektrinės
statyba Lietuvoje tikrai būtų Lietuvos energetinį saugumą didinantis projektas
ir ar elektra, pagaminta atominėje elektrinėje tikrai tokia pigi?
Ar atominės elektrinės
statyba Lietuvoje tikrai būtų Lietuvos energetinį saugumą didinantis projektas?
Lietuvos Respublikos Energetikos įstatyme
energijos tiekimo saugumas yra apibrėžiamas, kaip energijos išteklių ar
energijos tiekimo patikimumas bei techninė sauga.
Naujo branduolinio objekto atsiradimas šalies
teritorijoje arba gretimose valstybėse jau pats savaime negali būti techninę
saugą didinantis faktorius.
Pasaulinėje praktikoje energijos tiekimo patikimumas
nustatomas, vertinant kaip šalis galėtų apsirūpinti
energija, nutrūkus energijos tiekimui iš paties didžiausio energijos tiekėjo.
2020 metais Lietuva jau bus pilnai integruota į Skandinavijos ir ES elektros
energijos perdavimo tinklus, todėl nutrūkus pavyzdžiui elektros tiekimui iš
Rusijos – nebūtų jokios problemos gauti trūkstamą elektros energiją iš kitų
šalių, nepaisant ar Visagino atominė elektrinė bus, ar nebus pastatyta.
Elektros energijos patikimumą didins ir atsinaujinančius energijos išteklius
naudojančios elektrinės Baltijos šalyse. Dar daugiau – iki to laiko bus
pastatytas suskystintų dujų terminalas (arba net keli terminalai) Baltijos šalyse,
todėl energijos tiekimo saugumą dar papildomai be jokių problemų galės
užtikrinti ir gamtines dujas kūrenančios regiono elektrinės.
Atvirkščiai – esant vienam labai dideliam
elektros gamintojui, jo darbui būtų reikalingas nuolatinis rezervuojantis įrenginys,
kurio galia privalo būti ne mažesnė už didžiausio rezervuojamo energijos
gamintojo galią. Tai yra viena iš priežasčių kodėl ES šalys skatina
elektros gamybos decentralizaciją. Taigi – Visagino atominės elektrinės
eksploatacija šiuo atveju ne didintų, o mažintų energijos tiekimo patikimumą.
Todėl galima teigti, kad, skirtingai nuo
pavyzdžiui tokių projektų, kaip suskystintų dujų terminalo statybos ar
elektros jungčių su Lenkija ir Švedija tiesimo, atominės elektrinės statybos
niekaip negalima pavadinti energetinį saugumą didinančiu projektu, o atominė
elektrinė ne padidintų, o sumažintų Lietuvos energetinį saugumą.
Ar elektra, pagaminta
atominėje elektrinėje tikrai tokia pigi?
2011 metų lapkritį Energetikos ministras Arvydas
Sekmokas pateikė informaciją, kad elektra pagaminta atominėje elektrinėje bus
pigesnė nei šiuo metu rinkoje parduodama elektra. Įvertinus elektrinės
investavimo modelio subtilumus, galima būtų teigti, kad ministras sakė tiesą.
Tačiau, siekiant visiško objektyvumo, reikėtų papildyti šią informaciją.
Elektrinės investicinis modelis maždaug tuo pačiu metu buvo pristatytas UAB „Visagino atominė elektrinė“ generalinio
direktoriaus Dr. Rimanto Vaitkaus jam pačiam jį pavadinus “Mankalos” investiciniu
modeliu. Taikant šį modelį būtų sukurta
nauja ne pelno siekianti akcinė bendrovė, visi investuotojai (naujos įmonės
akcininkai) valdytų proporcingą investicijoms į bendrovę akcijų dalį. Akcinė
bendrovė finansuotų atominės elektrinės statybą iš akcininkų indėlio, o su
akcininkais atsiskaitytų ne mokėdama dividendus, bet už savikainą jiems
parduodama proporcingą akcininkų valdomoms akcijoms pagamintos elektros
energijos kiekį. Akcininkai ta už savikainą nusipirkta elektra galėtų
disponuoti ir perparduoti rinkoje. Naujos atominės elektrinės projekto atveju
naujos akcinės bendrovės akcininkais būtų strateginis investuotojas (Hitachi-GE
įmonė), Latvijos, Estijos ir Lietuvos energetinės bendrovės. Lietuvos
energetinė bendrovė – naujos įmonė akcininke būtų UAB Visagino Atominė
Elektrinė.
Taigi elektra, pagaminta naujoje elektrinėje,
tikrai galėtų kainuoti mažiau, nei dabartinė elektros rinkos kaina, nes
atominės elektrinės gaminamos elektros savikaina, į ją netraukiant elektrinės
finansavimo kaštų, o įtraukiant tik elektrinės kintamus kaštus, aptarnavimo ir
remonto kaštus, draudimo kaštus, fondo kaupimo elektrinės uždarymui kaštus ir
atominės elektrinės amortizacinius kaštus – gali ir nesiekti 15 ct/kWh.
Elektrinės amortizaciniai kaštai nesudaro didelės kaštų dalies, jei priimamas
labai ilgas 60 metų elektrinės amortizacinis laikotarpis ir jei amortizaciniai
atskaitymai padalinami maksimaliam pagamintinam naujos elektrinės elektros
energijos kiekiui, įvertinus, kad elektrinė dirbs pilnu apkrovimu visus 60 metų
.
Bet čia reikia, kad visuomenė suprastų, kad jei
už tokią kaina elektra bus tiekiama į rinką, tai akcininkas kiekvienais metais
patirs finansinius nuostolius, nes nebus už ką mokėti palūkanų už paimtas
paskolas investicijoms į naujos bendrovės akcijas apmokėti. Jei atominė
elektrinė iš ties kainuos 17 mlrd. Lt, kaip teigia Dr. Rimantas Vaitkus, o
Lietuva savo 34% įsigyjamų akcijų finansuos už paskolą, gautą tokiomis pačiomis
sąlygomis, kaip šiuo metu Lietuva skolinasi finansų rinkose biudžeto deficitui
finansuoti (apie 6% dydžio metinės
palūkanos), tai papildomai palūkanoms apmokėti kiekvienais metais UAB Visagino
atominė elektrinė reikės sukaupti tiek lėšų, kurios susikauptų tik pilnai
išnaudojant elektrinės pajėgumus ir elektrą perparduodant, prie savikainos
pridėjus apie 12 ct/kWh. Vėl gi – pastebėtina, kad tokiu atveju
naujos bendrovės akcininkui pinigų užtektų tik palūkanoms susimokėti, paskola
nebūtų atiduodama ir mažinama. Reiktų tik tikėtis, kad senas paskolas dengiant
naujomis paskolomis, palūkanos ateityje nepadidės. Net geriausiai susiklosčius
aplinkybėms – nebūtų uždirbamas joks pelnas. Finansinis nuostolis nebūtų
patiriamas tik tuo atveju, jei visus 60 metų elektrinė būtų eksploatuojama be
jokių problemų, trikdžių ir visus 60 metų – pilnu galingumu. Jei dėl
iškilsiančių technologinių problemų elektrinė per metus pagamintų nors šiek
tiek mažiau elektros energijos, nei technologinis maksimumas, tai beveik proporcingai
augtų tiek elektros energijos kaina, kuria nauja bendrovė elektrą parduos
akcininkams, tiek akcininkui palūkanoms apmokėti reikalingas antkainis.
Neaišku ar tokiu atveju galima būtų tikėtis, kad iškilus technologinėms
problemoms elektrinėje įrangos tiekėjas – Lietuvos atveju kartu ir vienas iš
bendros įmonės akcininkų apmokėtų visas išlaidas, susijusias su remonto metu
negautomis pajamomis kitiems akcininkams. Pavyzdžiui Chubu’s Hamaoka ir
Hokuriku’s Shika atominių elektrinių atvejais, kai dėl garo turbinų gedimų
elektrinės apie 8 mėnesius negamino elektros energijos, elektrinių operatoriai
per 4 intensyvių teisminių procesų su Hitachi metų išsiderėjo tik išlaidų
remontui kompensavimą, bet ne negautų pajamų kompensavimą.
Bet net jei Visagino elektrinė dirbtų idealiai
sklandžiai, tai prie savikainos akcininkams perparduodant elektrą pridėjus 12
ct/kWh, nebūtų patiriamas finansinis nuostolis, bet būtų patiriamas
ekonominis nuostolis. Nes investuotojas investuoja į akcijas, ir iš šios
investicijos nieko neuždirba, iš perpardavimo sukauptų lėšų jam užtenka tik
palūkanoms sumokėti. Tai reiškia, kad
investuotojas nepasinaudoja galimybėmis investuoti į kažkokį tai kitą projektą,
kuris duoda pelną. Tas ekonominis nuostolis, tai yra prarastos galimybės
investuoti į alternatyvą. Kalbant paprasčiau – juk Jūs neimtumėte paskolos ir
neinvestuotumėte į kaimyno verslą, jei gautos naudos (jei kaimyno verslas
vystysis taip idealiai, kaip kaimynas tikisi) užteks tik savo paimtos paskolos
palūkanoms susimokėti. Taigi, nesudėtinga paskaičiuoti, kad jei Visagino
elektrinės projekto atveju akcininkas norėtų pavyzdžiui gauti nors 3% kasmetinį
pelną nuo investuoto kapitalo, tada elektrą, elektrinei dirbant absoliučiai
sklandžiai, reikia jau perparduoti, prie
ministro prognozuojamos savikainos pridedant apie 18 ct/kWh.
Šie skaičiai labai priklauso nuo to – kokiomis palūkanomis
Lietuvos pusė skolinsis lėšas projekto šgyvendinimui. Jei skolintųsi itin
lengvatinėmis palūkanomis (pavyzdžiui 3% metinių palūkanų), tai prie savikainos reikėtų pridėti tik 12
ct/kWh, o jei kreditoriai, atsižvelgę į projekto rizikingumą, pavyzdžiui
siūlytų pavyzdžiui 9% metines palūkanas, tada prie savikainos reikėtų pridėti net 26
ct/kWh. Taigi – atomonė energetika paprastai yra vystoma investuotojų, turinčių
“pigaus” kapitalo ir mažai alternatyvių kapitalo poreikių. Paprasčiau tariant –
tais atvejais, kai nėra kur tų pinigų daugiau naudingai investuoti.
Kad aukščiau pateikti kainų skaičiavimai yra panašūs į
teisybę, galima spręsti iš 2010 metų pabaigoje Turkijos vyriausybės ir rusų
Rosatom kompanijos pasirašytos investicinės sutarties, pagal kurią Rosatom
investuos į Akkuyu atominę elektrinę Turkijoje. Pagal
šią sutartį Turkija įsipareigojo 15 metų nuo elektrinės eksploatacijos pradžios
supirkti 70% elektrinėje pagamintos elektros energijos už 12.35 JAV dolerio
centų/kWh (apie 31 ct/kWh). Likęs elektros kiekis ir visa elektra po 15 metų
būtų rusų tiesiog parduodama rinkoje už rinkos kainą.
Panaši turėtų būti ir elektros energijos kaina,
už kurią Lietuvoje planuojamos atominės elektrinės valdančios įmonės akcininkai
turėtų pardavinėti elektrą rinkoje tam, kad investicijos į elektrinę
atsipirktų. Aišku – jei tuo metu, kai
atominė elektrinė jau veiks, rinkoje elektros kaina bus didesnė, nei 31 ct/kWh,
tada atominės elektrinės akcininkai uždirbs daugiau. Jei elektrą rinkoje teks
pardavinėti už 18 ct/kWh, kaip 2011 metų spalio mėnesį prognozavo AB Litgrid
generalinis direktorius Virgilijus Poderys, tada susiklostys tokia situacija,
kai atominės elektrinės akcininkai perparduodami rinkoje elektros energiją,
pagamintą atominėje elektrinėje,
nesugebės net sumokėti visų palūkanų už paskolą, paimtą atominės
elektrinės įmonės akcijoms įsigyti. Lietuvos atveju – nuostolius patirtų
elektrinę valdančios įmonės akcininkas UAB „Visagino atominė elektrinė“ .
Kadangi tai yra valstybinė įmonė, tai nuostolius ji galėtų kompensuoti arba
gaudama subsidijas iš biudžeto (tai yra apmokėtų mokesčių rinkėjai), arba
padidindama kitų savo valdomų kompanijų pelningumą, didinant elektros perdavimo
ir paskirstymo kainą, tai yra – keliant elektros kainą galutiniams elektros
vartotojams.
Tai, kad p. V.Poderys rinkos kainą prognozavo
pakankamai realistiškai, galima spręsti ir iš Danijos agentūros pateiktų
oficialių Nordpool rinkos elektros kainų 2025 metais (Danish energy outlook
2011) – 400 Danijos kronų/MWh (apie 18,5 ct/kWh).
Tam tikru laikotarpiu, kai pavyzdžiui
Skandinavijoje dėl klimatinių sąlygų polaidžio metu ženkliai padidėja elektros
energijos gamyba Norvegijos ir Švedijos hidroelektrinėse, gali susidaryti ir
situacija, kai UAB „Visagino atominė elektrinė“ turės rinkoje parduoti elektrą
pigiau, nei nusipirks iš atominės elektrinės. Tai yra – turės dar primokėti už
elektros realizavimą.
Susiklostys įdomus paradoksas – atominės elektrinės
savininkai patirs nuostolį iš atominės elektrinės veiklos, bet vis tiek bus
priversti eksploatuoti atominę elektrinę, nes stovinti atominė elektrinė tuos
nuostolius dar padidintų.
2011 metų spalį Dr. Rimantas Vaitkus, remdamasis
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančios
tarptautinės branduolinės energetikos asociacijos 2010 metais parengta
studija, pateikė informaciją, kad, atominėse elektrinėse pagamintos elektros
energijos palyginamoji elektros energijos kaina (ang. Levelized Costs of
Electricity) yra žemesnė, nei kitų tipų elektrinėse. Studijoje pateikiamas
vertinimas, kad Europoje palyginamosios
branduolinių elektrinių elektros energijos kaina, esant 5% diskonto normai,
priklausomai nuo technologijos, yra 12.5-20 ct/kWh.
Ar tai tikrai turėtų reikšti, kad elektros
energija, kuri būtų gaminama Visagino atominėje elektrinėje, kainuos tik tiek?
Jei mes patikėtume šia ataskaita, tai iš esmės tai būtų tiesa tokiu atveju, jei
investuotojas į atominę elektrinę investuotų, gavęs paskolą 67 metams (7 metams
elektrinės statybai ir 60 metų eksploatacijai) su 5% metinėmis palūkanomis ir
tikėdamasis, kad paskola, jeigu viskas susiklostys gerai, bus per šį laiką
atiduota nieko pačiam investuotojui neužsidirbant. “Viskas susiklostys
gerai” šiuo atveju – tai jei elektrinė bus pastatyta per numatytą laiką,
neviršijant biudžeto, elektrinė visus 60 metų dirbs ištisai, išnaudodama 85%
savo galios pajėgumų, elektrinė neturės jokių avarinių sustojimų, nevyks jokių
neplanuotų incidentų ar gedimų, elektrinės parduodama elektra visada rinkoje
bus paklausi, elektrinė nenutrauks eksploatacijos anksčiau nei 2080 metai, iki
elektrinės uždarymo laiko nebus įvesta papildomų reikalavimų, nei šiuo metu
esantys, uždarymo elektrinės fondo kaupimui, elektrinės veiklos draudimui ar
saugumo užtikrinimui, per visą elektrinės laikotarpį neaugs nei sodrinto urano
kaina, nei aptarnaujančio personalo atlyginimas, nei išlaidos remontui ir
priežiūrai.
Tačiau turbūt nereikia būti itin patyrusiu
ekonomistu, kad suprastum, kad aukščiau surašytos prielaidos yra visiškai
nerealios. Kiekvienas investuotojas siekia kažkiek uždirbti iš savo
investicijos, tai reiškia – užsideda tam tikrą pelno normą. Be to į tą pelno
normą jis paprastai įtraukia ir galimos technologinės, ekonominės ir politinės
rizikos, kad viskas nevyks taip, kaip planuojama, kompensavimą.
Be to – reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad paprastai
branduolinės energetikos asocijacijos ir kiti branduolinės energetikos
lobistai, vertindami investicijų į atomines elektrines dydžius ir elektrinių
įrengimo trukmę, pateikia itin optimistinius vertinimus, o praktikoje šios
investicijos elektrinių statybos metu išsipusčia ir jų statyba būna ženkliai
ilgesnė, nei planuojama. Pavyzdžiui prieš pradedant statyti Olikuoto (Suomija)
atominę elektrinę, prognozuojamos investicijos buvo numatytos 2,5 milijardo
eurų, o statybos trukmė – 4 metai. Šiuo metu, dar toli gražu nesibaigus
statyboms, bendras planuojamas investicijų dydis jau siekia 6,6 milijardo eurų,
o statybos trukmė – 9 metai. Susiduriama
su tokia situacija,kai statybai įpusėjus, paaiškėja, kad atominė elektrinė yra
visiškai nekonkurentiška, bet ją vis tiek reikia pastatyti, nes jau
suinvestuoti milijardai eurų ir statybos atsisakymas kainuotų dar daugiau.
Gerbiamas R.Vaitkus teikia nuorodas į branduolinės
energetikos asocijacijos parengta studiją, bet nemini pavyzdžiui Tarptautinės
energetikos agentūros 2011 metais parengto vertinimo (World energy outlook
2011), kur JAV atominėse elektrinėse pagamintos elektros energijos palyginamoji
elektros energijos kaina vertinama beveik 20% aukštesnė,
nei palyginamoji elektros energijos kaina JAV vėjo jėgainėse.
Beje, kalbant apie atominės elektrinės savikainą, visiškai
neįtraukiamos tos elektrinės rezervavimo išlaidos. Reikia prisiminti, kad
veikiant senajai Ignalinos atominei elektrinei, nuolat buvo reikalinga
„karštajame“ rezerve laikyti pasiruošusią, sustojus atominei elektrinei greitai padidinti galią Lietuvos elektrinę
Elektrėnuose. Lietuvos elektrinės darbo minimaliu apkrovimu kaštai nebuvo
traukiami į Ignalinos atominės elektrinės elektros gamybos kainą. Lygiai tas
būtų ir atsiradus naujai didelės galios atominei elektrinei. Jei Lietuvoje būtų
vystoma decentralizuota elektros gamyba, tai yra – jei Lietuvoje vietoje vienos
didelės elektrinės atsirastų daug mažų elektrinių, rezervavimo kaštų nebeliktų,
nes nebeliktų poreikio išlaikyti tokios didelės „karštame“ rezerve dirbančios
elektrinės, kaip Lietuvos elektrinė, dėl paprastos priežasties – neįmanomas
toks scenarijus, kad visos elektrinės regione sugestų ir sustotų vienu metu.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl decentralizacija (angl. distributed generation), kaip išmaniųjų tinklų (angl. smart grid) koncepcijos sudedamoji dalis
yra taip skatinama Europos Sąjungoje ir kitose išsivysčiusiuose Pasaulio
šalyse.
Kaip jau anksčiau minėta – į atominės elektrinės savikainą
įtraukta tik dalis draudimo kaštų, likusią riziką prisiimant šalims, kuriose
statomos atominės elektrinės ir tik dalis atominės elektrinės uždarymo kaštų,
kurių pilnas dydis turėtų paaiškėti tik sukūrus šiuo metu dar neegzistuojančias
patikimas amžino radioaktyvių medžiagų saugojimo technologijas. .
Alternatyva atominei
elektros energijai – “žalia” elektros energija
Alternatyva atominei
elektros energijai – “žalia” elektros energija
Toje pačioje Dr. Rimanto Vaitkaus minimoje
ataskaitoje yra pabrėžiama, kad iš atsinaujinančių energijos išteklių
pagamintos “žalios” elektros kainos pastaruoju metu labai krenta ir
jau šiuo metu yra lygintina su atominėse elektrinėse pagaminta elektros kaina.
Ir toje pačioje ataskaitoje pripažįstama, kad neabejotina, kad
“žaliųjų” technologijų kaina artimiausią dešimtmetį dar kris.
Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos 2011
metų gegužę publikuotoje specialioje ataskaitoje apie atsinaujinančius
energijos išteklius ir klimato kaitos mažinimą, prognozuojama, kad iki 2030
metų vėjo jėgainėse, pastatytose sausumoje pagamintos elektros palyginamoji
elektros energijos kaina, lyginant su dabar esama, sumažės 15-35%, vėjo
jėgainėse, pastatytose jūroje – 20-45%, saulės energiją naudojančiose
elektrinėse – daugiau nei 50% iki 2020 metų.
Planuojama, kad atominė elektrinė Visagine
dirbtų nuo 2020 metų iki maždaug 2080 metų. Todėl pakankamai nesunku
prognozuoti, kad elektrinei net neįpusėjus savo prognozuojamo eksploatacijos
laikotarpio, elektrinės gaminama elektros energija taps brangesne už
“žalią” elektros energiją. Gal kas nors pasakytų – tokiu atveju ir
pereisim prie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo, atsisakydami
branduolinės elektros? Taip galima būtų padaryti, bet reikia visiškai aiškiai
suprasti, kad atominę elektrinę uždarius anksčiau, nei jos numatytas
eksploatacinis laikas, Lietuva susidurtų su grandiozinėmis problemomis – juk
reikėtų uždaryti elektrinę, kuri dar nėra atsipirkusi, reiškia – paskola
elektrinės statybai dar negrąžinta, o sukauptas elektrinės uždarymo fondas dar
nepakankamas elektrinės uždarymui. Elektrinės uždarymas ir paskolos
grąžinimas būtų apmokamas tiesiogiai akcininko lėšomis, Lietuvos atveju –
biudžeto – mokesčių mokėtojų lėšomis. O jei akcininkai norėtų eliminuoti šią
riziką paskolą atominės elektrinės statybai grąžinti ir elektrinės uždarymo
fondui lėšas surinkti per trumpesnį laikotarpį, tai atominės elektrinės
eksploatacijos pradžioje atominės elektrinės pagaminta elektra kainuotų jau ne
25-35 ct/kWh, o apie 40 ct/kWh, tai yra jau dabar visiškai nepakonkuruotų su
“žalia” elektra.
Todėl labai svarbu, kad ir kaip tai būtų
sudėtinga, prieš sprendimą statyti atominę elektrinę, jau dabar įvertinti
ilgalaikes technologijų plėtros tendencijas. Tikėtina, kad atlikus tokį
vertinimą, būtų prieita prie tokių pačių išvadų, prie kurių priėjo ir
Vokietija, nacionalinėje energetikos koncepcijoje numatydama, kad iš
atsinaujinančių energijos išteklių 2050 metais bus pagaminama 80% viso elektros
poreikio arba Danijoje, šią kartelę pakeldama iki 100%.
Atominės energetikos remėjai dažnai pabrėžia,
kad atominė elektrinė – nėra konkurentas atsinaujinančiai energetikai, šios dvi
energetikos sritys tik papildys viena kitą. Kalbant apie dideles valstybes ir
tik apie 15-20 metų perspektyvą, taip ir būtų. Tačiau Lietuvos atveju kalbame
apie atominę elektrinę, kuri per metus pagamintų tiek elektros energijos, koks
šiuo metu yra visas Lietuvos elektros energijos poreikis. Net jei, nekreipdami
dėmesio į emigracijos problemas ir mažai energiją naudojančios ekonomikos
plėtrą, planuotume elektros energijos poreikio augimą regione, atominėje
elektrinėje pagaminta elektra vis tiek sudarytų didelę dalį viso regiono
elektros poreikio. Lietuvoje “žalia” elektra su atomine elektra
“susikirstų” kur kas greičiau, nei pavyzdžiui Suomijoje, Švedijoje,
Čekijoje ar net toje pačioje Rusijoje, kur atominės elektrinės pagamina mažiau
nei trečdalį viso elektros poreikio.
Visas Baltijos šalių momentinis elektros
energijos poreikis svyruoja 2 GW – 4,5 GW ribose. Šiuo metu pakankamai
optimistiškai planuojama, kad elektros suvartojimas iki 2020 metų, pradėjus
daugiau eksploatuoti elektromobilius,
paaugs apie 20-30%. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad plačiau
naudojant elektromobilius, visų pirma auga naktinės elektros suvartojimas, o
pikiniai elektros poreikiai auga nežymiai. Peržvelgus Lietuvos, Latvijos ir
Estijos strateginius atsinaujinančios energetikos planus, kurie yra 2010 metais
oficialiai pateikti Europos Komisijai, matoma, kad minimali visų
atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių planuojama
instaliuota galia 2020 metais Baltijos šalyse bus apie 4 GW. Didžiausią dalį
sudarys hidroelektrinės (apie 1.7 GW, čia liūto dalį sudarys Dauguvos
hidroelektrinės Latvijoje) , vėjo elektrinės (apie 1,8 GW) ir biomasės
elektrinės (apie 0,5 GW). Šie planai yra pakankamai konservatyvūs, nes
atsinaujinančios energetikos plėtra yra numatyta tik tokio dydžio, kad būtų
pasiektas, bet neviršytas 2009/28/EB Direktyvoje dėl skatinimo naudoti
atsinaujinančių išteklių energiją numatytas atsinaujinančios energetikos
vartojimo tikslas kiekvienai valstybei (Lietuvos atveju – 23% nuo bendro galutinio energijos
vartojimo).
Kad
tai pakankamai atsargus planas rodo pavyzdžiui biomasės elektrinių plėtros
plano Lietuvoje ir Belgijoje sulyginimas. Lietuvoje planuojama iki 2020 metų
padidinti biomasės elektrinių bendrą galią iki 224 MW, kai tuo tarpu Belgijoje
– iki 2452 MW. Belgija savo plotu yra daugiau nei dvigubai mažesnė, nei
Lietuva, o Belgijos miškų plotas (tai svarbu, vertinant biomasės panaudojimo
potencialą) sudaro mažiau, nei trečdalį Lietuvos miškų ploto. Centralizuoto
šilumos tiekimo sistemos sudaro itin geras sąlygas biomasės panaudojimui
kogeneracinėse elektrinėse. Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis patiekiama
apie pusę visos šilumos pastatų šildymui ir karštam vandeniui ruošti, tuo tarpu
Belgijoje centralizuotas šilumos tiekimas yra nepaplitęs ir biomasės elektrinių
plėtra ten turėtų būti kur kas sudėtingesnė.
Lietuva
atsinaujinančios energetikos plane numatė iki 2020 metų padidinti vėjo jėgainių
įrengtąją galią iki 500 MW. Dažnai teigiama, kad vėjo energetika Lietuvoje turi
ribotą perspektyvą, nes Lietuvoje yra tik 90 km pajūrio, kur vėjo energijos
panaudojimas yra perspektyviausias. Palyginkime šiuos skaičius su tos pačios
Belgijos oficialiais planais – iki 2020 metų padidinti vėjo elektrinių bendrą
galią iki 4320 MW. Belgijos jūros pakrantės ilgis beje – 66 km. Lietuvą su vėjo
elektrinių plėtros planais lenkia netgi tokios šalys, kaip Čekija (743
MW), Vengrija (750MW) ir Austrija (2578
MW), iš vis neprieinančios prie jūrų
Pakankamai
atsargūs, lyginant su potencialiomis galimybėmis, yra ir Latvijos bei Estijos atsinaujinančios
energetikos plėtros planai iki 2020 metų
Į šiuos planus neįtraukti pavyzdžiui tokie
projektai, kaip vėjo jėgainių parko statyba Baltijos jūroje Lietuvos
ekonominėje zonoje (apie 1 GW), papildoma biomasės elektrinių plėtra (apie
0,5-0,8 GW), ambicingesni vėjo jėgainių plėtros planai sausumoje(apie 0,5 GW),
galimas bendradarbiavimas, įgyvendinant „žalios“ energijos plėtros projektus
Karaliaučiaus srityje, Baltarusijoje ir Rusijoje (mažiausiai 1 GW).
Aišku, kai kurios atsinaujinančius energijos
išteklius naudojančios technologijos pasižymi tuo, kad jų išnaudojama galia
metų bėgyje labai kinta. Tačiau išsikėlus ambicingus atsinaujinančios
energetikos planus tikėtina, kad kuo toliau, tuo dažniau „žalios“ elektros
gamyba priartės prie bendro elektros energijos poreikio regione, o kai kada –
kaip Danijoje, jį ir viršys.
Pridėjus dar greta efektyvių iškastinį kurą
naudojančių kogeneracinių elektrinių numatomą plėtrą pramonėje ir centralizuoto
šilumos tiekimo sektoriuje, pridėjujus Estijoje uždaromų senų skalūnus deginančių
elektrinių vietoje planuojamus statyti naujus modernius ES aplinkosauginius
reikalavimus atitinkančius 0,6 GW bendros galios skalūnus deginančius
elektrinės blokus, pridėjus į Rygos miesto šilumos tinklus nepertraukiamą
šilumos tiekimą užtikrinančius 0,53 MW bendos galios gamtines dujas kūrenančias
neseniai modernizuotas efektyvias kogeneracines elektrines, pridėjus rezerviniu režimu dirbančios
Lietuvos elektrinės minimalią galia (0,25 GW), pridėjus kitas esamas
kogeneracines elektrines regione, matoma, kad nauja atominė elektrinė tiesiog
didelę metų dalį turės dirbti „eksportui“, bet ne regiono elektros poreikio
tenkinimui.
Elektros eksporto į rytus už patrauklią kainą
galimybės yra labai miglotos, todėl dirbtinai yra „valoma“ rinka atominei elektrinei,
mažinant atsinaujinančios energetikos ambicijas. Galima teigti, kad
konkurencija tarp branduolinės elektros ir “žaliosios” elektros
vyksta jau dabar , atominės elektrinės dar net nepradėjus statyti. Tai ypač
ryškiai matėsi Lietuvos vyriausybei bandant mažinti Atsinaujinančių išteklių
energetikos įstatyme numatytus vėjo ir biomasės elektrinių plėtros tikslus iki
2020 metų, vilkinant poįstatyminių aktų rengimą 2011 metais, stabdant
komunalinių atliekų panaudojimo energijai gaminti projektus, sustabdant ES
struktūrinių fondų lėšų panaudojimą biomasės kogeneracinėms elektrinėms,
nerodant jokios iniciatyvos dėl vėjo jėgainių plėtros jūroje ir t.t..
„Žalios“ elektros gamybos netolygumas metų
bėgyje yra žinoma problema. Išsivysčiusios šalys šią problemą sprendžia taikant
skirtingus būdus. Tai ir skirtingų „žalios“ elektros generavimo būdų lygiagreti
plėtra, kai pavyzdžiui vėjo elektrinės dubliuojamos su saulės elektrinėmis,
pasižyminčiomis visiškai priešingomis gamybos kitimo charakteristikomis metų
bėgyje ir išlyginančios viena kitos gamybos netolygumus. Tai ir išmaniųjų
tinklų (angl. smart grid) koncepcijos
taikymas, kai elektros energijos vartojimas, ypač plečiantis elektromobilių
parkui, prisitaiko prie „žalios“ elektros gamybos intensyvumo. Tai ir tarptautinis
bendradarbiavimas, kai viena šalis, kurioje duotu metu susidaro „žalios“
elektros perteklius – skolina šią elektrą kitoms šalims, o elektra yra
grąžinama abiems pusėms priimtinomis sąlygomis arba kai susidaro priešinga
situacija su „žalios“ elektros pertekliumi ir trūkumu. Tai ir šiuo metu greitai
besivystančios ilgalaikio elektros energijos akumuliavimo sistemos, pagrįstos
vandenilio arba kitomis technologijomis (kol kas šios technologijos dar yra
pernelyg brangios plačiam komerciniam panaudojimui, tačiau kalbant apie tokią
laiko perspektyvą, kuriam planuojama nauja atominė elektrinė, tai jų komercinis
pritaikymas yra neabejotinai prognozuojamas). O tokios šalys, kaip Lietuva,
Rusija ir Baltarusija „žalios“ elektros gamybos netolygumo problemas priima ne
kaip iššūkį, bet tik kaip priežastį riboti atsinaujinančių energijos išteklių
naudojimą.
Teikiant argumentus už atominės elektrinės
statybą, dažnai pabrėžiama, kad statant ir eksploatuojant atominę elektrinę,
bus sukuriamos naujos darbo vietos ir Lietuvos bendro vidaus produkto
augimas būtų užtikrintas net ir atominei elektrinei dirbant nuostolingai.
Tačiau čia reikia pastebėti, kad didžiausia
dalis šios socialinės naudos būtų vienkartinė, jaučiama tik elektrinės statybos
metu. Be to – Lietuvos statybų pramonė, skirtingai nei pavyzdžiui Suomijos,
nėra pasirengusi įgyvendinti tokius sudėtingus projektus, todėl didžiausia
nauda, statant atominę elektrinę būtų gaunama ne iš technologijų gamybos ar
statybos paslaugų teikimo, bet iš aptarnavimo paslaugų, sudarančių mažą dalį
visos elektrinės įrengimo kaštų. Socialinę naudą pajustų beveik vien tik
Visagino miestas.
Pavyzdžiui statant Olikuoto atominę elektrinę,
Suomijos įmonių darbai ir investicijos sudarė tik 23% visos elektrinės sąmatos.
Lietuvos atveju vargu ar galima būtų tikėtis daugiau, nei 10-15%.
Aišku, eksploatuojant atominę elektrinę, būtų
papildomai sukurta 500-700 ilgalaikių darbo vietų Visagine, tačiau tai nė iš
tolo neprilygsta pavyzdžiui numatomoms 10 000 darbo vietų biokuro tiekimo grandinėje,
plėtojant biokuro naudojimą energijos gamyboje.
Kai kalbama apie atsinaujinančių energijos
išteklių panaudojimą, tai ta “išorinė” nauda santykinai yra dar
didesnė ir paliečia ne tik Visagino miesto ekonomiką, bet visą Lietuvą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad plėtojant
atsinaujinančią energetiką, norint didesnės socialinės naudos, būtina „žaliąją“
energetiką derinti su „žaliosios“ ekonomikos plėtra, tai yra – kuo daugiau
„žaliųjų“ technologijų gaminti būtent Lietuvoje, taip pat – skatinti įmones specializuotis
„žaliųjų“ technologijų aptarnavime, plėtoti biokuro tiekimo grandinę šalyje ir
panašiai.
Visagino socialines problemas galima būtų
spręsti ne statant atominę elektrinę, bet pavyzdžiui koncentruojant čia
technologijų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, gamybą, tuo
pačiu išnaudojant šiame mieste gyvenančių žmonių inžinerinį potencialą.
Atsinaujinanti energetika, tai ne vienas
projektas, o šimtai ir tūkstančiai projektų, kurie bus diegiami ne per kelis
metus, o dešimtmečiais. Todėl Lietuvos pramonė ir paslaugų sektorius galėtų
prisitaikyti prie su atsinaujinančios energetikos plėtra susijusios paklausos
susiformavimo.
Tokiu būdu išlaidų atsinaujinančiai energetikai
plėtoti dalis, grįžtanti į nacionalinę ekonomiką paaugtų nuo maždaug 30-50% iki beveik 70%. Kai kurios išlaidos
grįžtų tiesiogiai – įmonių ir darbuotojų, dirbančių atsinaujinančios
energetikos sektoriuje sumokėtų mokesčių pavidalu, kai kurios išlaidos grįžtų
netiesiogiai – įmonių ir darbuotojų gautų pajamų, vėliau leidžiamų vietos
rinkoje, perkant vietines prekes ir paslaugas, nesusijusias su atsinaujinančia
energetika, pavidalu.
Išlaidų kol kas dar brangesnei atsinaujinančiai
energetikai grįžimo į ekonomiką paradoksas ir yra ta priežastis, kodėl tokios
valstybės, kaip Danija, Švedija ar Vokietija žengia link „žaliosios“
energetikos. Tai yra toli gražu ne filantropiška (labdaringa) šių šalių
politika, savo gyventojų gerovės sąskaita sprendžiančių Pasaulines klimato
kaitos problemas. Tai yra politika, kuria būtent ir siekiama savo nacionalinės
ekonomikos konkurentiškumo didinimo.
Dažnai yra abejojama, ar atsinaujinanti
energetika iš viso technine prasme gali pakeisti iškastinius energetinius
išteklius ar atominę energetiką. Visą ES
apimantis nevyriausybinių organizacijų tinklas “Darnios energijos
tarptautinis tinklas“ dar 2006 metais yra parengęs
ataskaitą “ Lietuvos darnios energetikos vizija’2050”, kur yra pateikti būdai,
kaip Lietuva galėtų pereiti išimtinai tik prie atsinaujinančių energijos
išteklių naudojimo Lietuvoje iki 2050 metų, nedarant įtakos gamtai. 2011
metais Europos Komisijos užsakymu parengtoje ES energijos gaires 2050 (Energy
Roadmap 2050) pateikti scenarijai kaip galima būtų 80-95% sumažinti
šiltnamio dujų emisijas ES iki 2050 metų, tame tarpe pateikiant ir scenarijų,
pagrįstą visišku perėjimu prie atsinaujinančios energetikos. Greitai vystantis atsinaujinančius energijos išteklius
naudojančioms technologijoms, vystant energijos
akumuliavimo technologijas, šie tikslai tampa vis ambicingesniais ir realesniais.
Dar didesnes atsinaujinančios energetikos
plėtros galimybes remia galimas atskirų regiono šalių arba net atskirų regionų
bendradarbiavimas, didinant pasikeitimą „žaliąją“ elektros energija
tarpusavyje.
Lietuvoje deja iki šiol Valstybės užsakymu niekada nebuvo
atliekami tyrimai ir skaičiavimai kaip ilgalaikėje perspektyvoje galima būtų
pereiti vien tik prie atsinaujinančios energetikos naudojimo.
