Autorė Marija Tamkevičiūtė
Šaltinis Ekodiena.lt
Komunalinių atliekų tvarkymo sistema juda atvirkštinės atliekų tvarkymo hierarchijos link ir kol kas neužtenka pastangų nukreipti ją tinkama linkme.
Tai vyksta dėl to, kad nėra sukurtos veiksmingos regioninės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos. Esamoje sistemoje per įkurtus regioninius atliekų tvarkymo centrus (RATC) linkstama apimti visas atlieku tvarkymo reguliavimo grandis, dažniausiai ir ūkinę atliekų tvarkymo veiklą. Šiuo metu regioniniai atliekų tvarkymo centrai siekia gauti ES 2007 – 2013 m. paramą (723 mln. litų) pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų programos priemonę „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas” ir užsiimti ūkine veikla.
Problema sisteminė, kiekviena iš atliekų tvarkymo sistemos grandžių nepilnai įvykdo jai priskirtas pareigas. Veiksminga atliekų tvarkymo sistema bus sukurta tik tada, kai bus laikomasi partnerystės ir atsakomybės pasidalijimo principo aiškiai nustatant ir tarpusavyje sistemiškai suderinant visų atliekų tvarkymo sistemoje dalyvaujančių grandžių – atliekų gamintojų (turėtojų), atliekų tvarkytojų, savivaldybių ir jų darinių (RATC-ų), valstybės – funkcijas, teises ir pareigas, atsakomybę. Pagrindinė funkcija – sukontroliuoti, kad tokia sistema veiktų tinkamai, priklauso aplinkos ministerijai. Aplinkos ministerija turi parengti atliekų rūšiavimui ir perdirbimui pagal moderniausias ir geriausiai prieinamas technologijas reikalingus standartus, administruoti ir kontroliuoti reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą RATC-uose.
Kalbant apie atliekų susidarymo vengimą reikia siekti, kad atliekų daugėtų žymiai lėčiau negu auga gamyba. Aplinkos ministerija turi remti įvairiose gamybos šakose naujausias technologijas, švaresnės gamybos ir taršos prevencijos metodus, leidžiančius taupiau naudoti gamtos išteklius ir stabdyti atliekų susidarymą, daugiau perdirbti antrinių žaliavų. Bendradarbiaujant su visuomene, skatinti gaminti ir naudoti daugiau aplinkai nepavojingų ir ilgaamžiškesnių gaminių, kuo plačiau diegti gaminių aplinkosauginį ženklinimą. Išskirtinis dėmesys turėtų būti skirtas biodegraduojančių pakuočių gamybos skatinimui. Tobulinti teisinę ir institucinę bazę, kurios reikia apmokestinamųjų gaminių, pakuočių atliekų tvarkymo ir pakuočių užstato-grąžos sistemoms įdiegti.
Deja, būtent dėl to, kad nėra aiškios funkcinės atsakomybės pasiskirstymo, atliekų rūšiavimas ir jų perdirbimas lieka viena iš sunkiausiai sprendžiamų atliekų tvarkymo problemų. Daugiau kaip 90% komunalinių atliekų Lietuvoje yra šalinama sąvartynuose, ir tik apie 8% susidariusių antrinių žaliavų yra perdirbama ir eksportuojama. Ypač probleminė biodegraduojančių atliekų tvarkymo padėtis, bandymai surinkti ir perdirbti šias atliekas. Daugumoje didmiesčių daugiabučiuose vis dar naudojamos atliekų šachtos, kur gyventojai pila ką nori. Iš viso komunalinių atliekų srauto atrinkinėjamos atliekos yra užterštos biologiškai skaidžiomis atliekomis. Mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiai nėra efektyvūs išskiriant žaliavą iš bendro atliekų srauto. Patirtis rodo, kad iš tokio srauto galima gauti tik 5%-10% perdirbimui tinkamų antrinių žaliavų. Suprantama, kad prie naujųjų sąvartynų statomi mechaninio apdorojimo įrenginiai apčiuopiamos naudos neteikia. Prie įrenginių dirbantieji teigia, kad jie atrenka ne daugiau kaip 2% perdirbimui skirtų atliekų. Tik pas atliekų turėtoją atskyrus biodegraduojančias atliekas ir tinkamai išrūšiavus pakuotes ir tik tuomet pritaikius MBA įrenginius būtų gaunama kokybiška antrinė žaliava, tinkama tolesniam naudojimui, perdirbimui ar eksportui. Tik teisingai išrūšiuota atlieka yra vertinga žaliava turinti savo kainą. Biodegraduočių atliekų atskyrimo technologijos nuo viso komunalinio atliekų srauto yra žinomos, jos privalo būti taikomos. Tai: kompostavimo sistemų diegimas individualių namų ūkiuose ir pagreitinto kompostavimo technologijų diegimas daugiabučiuose. Biodegraduojančios atliekos iš maisto perdirbimo įmonių, maitinimo ir kitų įstaigų taip pat turi būti privalomai surenkamos ar utilizuojamos vietoje, naudojant pripažintas ir patvirtintas technologijas.
Atliekų rūšiavimas jų susidarymo vietoje tai ne tik geriausias sprendimas aplinkosauginiu požiūriu, bet gali būti ir pati pigiausia atliekų tvarkymo sistema gyventojams. Atliekų tvarkymo verslas iš esmės paremtas garantuotu pajamų modeliu, kai gyventojai privalo sumokėti už vieno ar kito subjekto teikiamą paslaugą. Kuriant šalies atliekų tvarkymo sistemą svarbiausia yra pasiekti atliekų tvarkymo rodiklius, o tai turėtų būti padaryta atliekų tvarkymo naštą paskirstant pagal principą “teršėjas moka”. Pirminis rūšiavimas susidarymo vietoje turėtų ir toliau būti skatinamas nustatant „nulinę” kainą už antrinių žaliavų išvežimą. Papildomai būtina numatyti kompensavimo galimybes gyventojams norintiems įsigyti virtuvinius atliekų rūšiavimo konteinerius, kompostavimo agregatus. Tuo pačiu metu reikia didinti sąvartyno mokestį ir kelti nerūšiuotų atliekų išvežimo tarifus. Taip būtų sudarytas tiesioginis poveikis atliekų tvarkymui.
Tinkamai išrūšiavus atliekas galime kalbėti apie jų panaudojimą energijos gamybai. Kuras deginimui turi būti tiekiamas tik iš likusių po rūšiavimo ir netinkamų perdirbti bei turinčių energetinę vertę atliekų. Atliekų panaudojimas energijos gavybai duoda papildomas pajamas, leidžiančias sumažinti bendruosius atliekų tvarkymo kaštus. Augant iškastinio kuro kainoms, susidomėjimas energijos gavyba iš atliekų taip pat kyla. Tačiau ar atliekų deginimas, išgaunant energiją, yra tinkamas atliekų tvarkymo būdas, priklauso nuo daugelio veiksnių. Pagrindinis veiksnys yra ilgą laiką veikianti gerai organizuota atliekų tvarkymo sistema. Tik po gerai suorganizuotos atliekų tvarkymo sistemos, po prevencijos, rūšiavimo, pakartotinio panaudojimo ir perdirbimo turėtų būti pasiektas priešpaskutinis atliekų hierarchijos laiptelis – atliekų deginimas.
Likusios atliekos turėtų keliauti į sąvartynus, kur šiuo metu susiduriama su ypatingai daug problemų. Įsisavintos ES lėšos moderniems ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkantiems sąvartynams kurti nebuvo panaudotos tikslingai. Naujieji sąvartynai užpildomi labai greitai, nes nubuvo sukurta rūšiavimo sistema, neįvestos skatinimo priemonės. Visiems žinomos taip plačiai visuomenėje nuskambėjusios Kazokiškių ir Kariotiškių sąvartynų problemos, vis didėjantys nelegalių sąvartynų kiekiai, šalia sąvartynų gyvenančių žmonių nepasitenkinimai ir protestai.
Žmonių gyvenančių šalia atliekų deginimo gamyklos, sąvartynų ir kitų objektų (vizualinę, akustinę, oro, vandens ar kitokią taršą keliančių objektų) nepasitenkinimai turi būti kompensuojami. Aplinkos ministerija turėtų nustatyti aiškias kompensavimo privatiems asmenims taisykles tiems atvejams, kai viešasis interesas prieštarauja privačiam interesui. Kompensacijos dydis turėtų priklausyti nuo esamo nekilnojamo turto rinkos vertės, taršos pobūdžio, taip pat nuo atstumo iki taršos objekto. Tokia kompensavimo tvarka yra nustatyta ES šalyse narėse ir leidžia suderinti privatų ir viešą interesus vystant infrastruktūros, energetikos, atliekų tvarkymo, pramonės vystymo ir kitus projektus. Tokios priemonės padeda vystyti visuomenei reikalingus projektus.
Sąvartynai plėsis vis greičiau ir greičiau jei artimiausioje ateityje nebus sukurta komunalinių atliekų susidarymo prevencijos, pirminio ir antrinio rūšiavimo, antrinio panaudojimo ir panaudojimo energijai gaminti sistema. Susidarys situacija, kai reikės steigti naujus sąvartynus naujose vietose, sukeliant naują nepasitenkinimo bangą iš greta gyvenančių žmonių. Abejotina, kad iki 2013 metų mums pavyks surinkti ir perdirbti ar kitaip panaudoti ne mažiau kaip 50 procentų komunalinių atliekų. Atliekų tvarkymo sistema privalo gerokai pajudėt į priekį, kitaip mums grės finansinės sankcijos už direktyvų nesilaikymą. Aplinkos ministerija, kaip atliekų tvarkymo sistemą kurianti ir koordinuojanti institucija, privalo imtis veiksmų. Šiukšlių vežimo srautas į sąvartynus turi būti kritiškai sumažintas.
