„Ryškiausiai iš tos nakties atmintyje išliko bauginantis triukšmas: riaumojančios tanketės, šūviai, dūžtantys langai. Dar tamsa ir dūmai, zvimbiančios kulkos ir labai skausminga pabaiga…“ – sako partijos narė Ilona Stankevičienė, lemtingą 1991-ųjų žiemos naktį dalyvavusi Vilniaus televizijos bokšto gynyboje. Sausio 13-oji kiekvienam lietuviui yra ypač svarbi data. Laisvės gynėjams ir tą dieną įvykius sekusiems lietuviams ji sugrąžina ir skaudžius prisiminimus.
Minint 33-ąsias įvykių metines paprašėme partijos narių pasidalinti savo prisiminimais iš tų svarbių ir sudėtingų savaičių. Trumpose istorijose – gąsdinančios akimirkos tankų apsuptyje, nerimas dėl artimųjų, pagalba gynėjams ir išgyventos emocijos.
Ilona Stankevičienė, Vilniaus skyriaus narė:
Karoliniškės – mano gimtasis mikrorajonas. Jame gyvenau ir vykstant 1991-ųjų sausio įvykiams. Tuo metu man buvo 20 metų. Sausio 12-osios popietę pas draugę ilsėjomės po ilgos nakties budėjimo prie Seimo. Buvome visai netoli bokšto ir jau sutemus išgirdome sprogimus ar šūvius primenančius garsus. Tomis dienomis visada būdavo įjungtas radijas, iš kurio netrukus ir sužinojome, kad vyksta televizijos bokšto užėmimas. Su draugėmis nuskubėjome prie jo.
Labai įsiminė epizodas, nutikęs pakeliui. Eidamos link televizijos bokšto kuriam laikui įstrigome zonoje tarp Laisvės (tuometinio Kosmonautų) prospekto eismo juostų, nes iš abiejų pusių kelią užkirto tankečių kolonos. Bijojome pajudėti, manėme, kad jei bėgsime – šaus. Iš vienos tanketės buvo išlindęs ir į mus kalašnikovu nusitaikė kareivis. Atsimenu, kad tai buvo labai jaunas tamsesnio gymio vaikinas. Atmintyje iki dabar įsirėžęs jo stiklinis akių žvilgsnis.
Nuvažiavus tanketėms, nuėjome prie bokšto. Stovėjome ne prie pat prie bokšto ant atbrailos, o apačioje, kiek tolėliau. Tanketės šaudė be sviedinių, bet vis tiek šūvių garsas buvo toks stiprus, kad po kiekvieno šūvio tarsi kriokliu žemyn byrėjo šalia buvusio daugiabučio langai. Žinau, kad kai kuriems žmonėms, buvusiems arčiau tankečių, net trūko ausų būgneliai.
Prie tankečių buvo labai daug žmonių, kurie bandė sulaikyti jas, kad šios nevažiuotų. Mačiau, kaip vikšrinei tanketei pajudėjus iš vietos, ji labai stipriai truktelėjo į priekį. Manau, jog būtent taip po tankete pakliuvo Loreta Asanavičiūtė, nes tanketei, kad ir nedaug, pavažiavus, nebuvo galimybės pasitraukti, mat už nugaros stovėjo minia žmonių. Tai buvo didelis žmonių pasiaukojimas.
Nors girdėjome šūvius, nesitraukėme, nes iš garso supratome, kad šaudo tuščiais šoviniais. Staiga išgirdome, kad garsas pasikeitė – pradėjo šaudyti pilnais šoviniais. Visi aplink stovėję žmonės ėmė bėgti, kad pasislėptų už netoliese buvusio daugiabučio. Labai išsigandau. Bėgau ir aš kiek įmanydama, o virš galvos girdėjau skriejančias kulkas. Jos pataikė į žmones, stovėjusius aukščiau, šalia televizijos bokšto. Užbėgę už daugiabučio namo, girdėjome šūksnius, kad yra žuvusių. Į greitosios pagalbos automobilius žmonės nešė jų kūnus.
Kas ryškiausiai išliko atmintyje iš tos nakties? Bauginantis triukšmas: riaumojančios tanketės, šūviai, dūžtantys langai. Dar tamsa ir dūmai, zvimbiančios kulkos ir labai skausminga pabaiga…
Artūras Melianas, Vilniaus skyriaus narys, partijos Valdybos narys:
Budėjome prie Seimo daugelis – visi laukėme sovietų kariuomenės puolimo, bet tikėjome mūsų valia. Po eilinio buvimo su bendražygiais, kurio metu net teko užrašinėti savanorius į apsaugos būrius ir duoti interviu Vokietijos ZDF televizijai, grįžau jau naktį namo.
Vėlų vakarą stipriai įmigusį mane prikelia žmona: „Girdi, šaudo!”. Mūsų namas stovi Naujininkuose ant kalno, todėl labai girdėjosi tie pragaro garsai. Greitai apsirengiu, žmona mėgina stabdyti: „Kur tu, juk mažas vaikas namie“. „Turiu važiuoti, negaliu būti namie“, – mestelėjau ir išbėgau. Pakeliui pasivijo kaimynas, kartu sustabdėme važiuojantį automobilį – daug žmonių tą vakarą važiavo į įvykių sūkurį. Automobilyje įjungtas radijas. „Prie TV bokšto“ – ištariau. Bet radijas jau pranešinėjo apie Lietuvos radijo ir televizijos pastato užpuolimą. „Varom ten – mums arčiau“.
Kai atvažiavome, jau buvo vėlu – pastatas jau užimtas. Pasileidau bėgti link tankų, ranka karštakošiškai pagriebė akmenį. Prieš mane bėgo du Japonijos operatoriai. Pribėgęs arčiau tankų sviedžiau akmenį, bet protas jau atsibudo. „Ką tu čia su tuo akmeniu prieš tankus“, – tarė vidinis balsas. Apėjau iš kitos pusės – aplinkui sumaitoti lengvi automobiliai, sovietų kareiviai ir šimtai protestuojančių žmonių. Staiga netoliese – tanko šūvis. Pasilenkiau, byra dūžtantys daugiabučio langai, ausyse spengia – negirdėti bent dešimt minučių, jau išsigandau, kad sprogo ausų būgneliai.
Kartu su kitais ėjome pakrante link Seimo – galimai paskutinio mūsų laisvės bastiono. Budėjome, dainavome visą naktį. Paryčiais grįžau namo ir iškart sėdau prie telefono – skambinti pažįstamiems iš „Demokratinės Rusijos“ ir žurnalistams Maskvoje. Pavyko prisiskambinti – ilgai pasakojau į diktofoną kitoje laido pusėje nugirstas istorijas iš televizijos žinių ir sutiktų žmonių, atėjusių prie Seimo nuo televizijos bokšto.
Po kelių dienų paskambino man iš Maskvos: „Norime perduoti keletą laikraščio „Arena“ numerių, ten pirmose puslapiuose – Jūsų interviu apie įvykius Vilniuje“. Keistai nuskambėjo, bet „Arena“ tuo metu buvo vienas demokratiškiausių leidinių Sovietų Sąjungoje, pirmuose puslapiuose rašantis anaiptol ne apie cirko naujienas ir turėjęs nemažą tiražą.
Taip ir paskleidžiau žinią apie įvykius visai Sovietų Sąjungai.
Vytautas Simelis, Radviliškio skyriaus pirmininkas, partijos Valdybos narys:
Nors prisimindami 1991 metų sausio įvykius daugiausia kalbame apie tai, kas vyko Vilniuje ar Kaune, negalima pamiršti, kad svarbų vaidmenį suvaidino ir toliau nuo didmiesčių gyvenę žmonės. Įtampą jautė visa Lietuva, nepriklausomybės išsaugojimo kovos vyko ne tik Vilniuje ir ne tik 1991 m. sausio 13-ą dieną. Jeigu nebūtų susitelkę visi Lietuvos gyventojai, vargu, ar sovietai būtų atsitraukę.
Radviliškiečiai tomis savaitėmis buvo labai aktyvūs, skambindavo į rajono savivaldybę, kuri ir koordinavo visus veiksmus, sakydavo, kad nori prisijungti prie Parlamento gynėjų. Tuo metu man, tuometiniam Radviliškio rajono savivaldybės valdytojo pavaduotojui, buvo pavesta organizuoti išvykas į Vilnių, budėjimą savivaldybės pastate, koordinuoti veiksmus su šauliais, policija, kitomis visuomeninėmis organizacijomis.
Pirmasis organizuotas išvykimas iš Radviliškio į Vilnių įvyko sausio 11-ąją. Išėjus palydėti vykstančiųjų, teko sulaukti griežtų grasinimų iš tuometinio komunistų partijos Radviliškio skyriaus sekretoriaus O. Tvardovskio. Su grupele rėmėjų jis mus apšaukė, kad siunčiame žmones mirti. Ko gero, jis jau turėjo informacijos apie būsimą Aukščiausiosios Tarybos ir televizijos bokšto šturmą.
Nuo sausio 11-os dienos Savivaldybėje nuolat budėjo žmonės. Šiokį tokį nerimą jautėme visi — juk Radviliškis buvo dviejų karinių dalinių, karinio komisariato apsuptyje. Tuomet kilo mintis pasikalbėti su kariškiais. Norėjosi išsiaiškinti jų poziciją bei informuoti juos apie įvykius.
Ryte po Sausio 13 d. tragiškos nakties Vilniuje pasiūlėme kariškiams susitikti. Kariškiai sutiko, tačiau paskutinę minutę pakeitė susitikimo vietą: susitikome ne savivaldybėje, o buvome pakviesti atvykti į karinį dalinį. Nors buvo nejauku, važiavome penkiese. Pokalbis buvo dalykiškas. Kariškiai prisipažino, jog jiems patiems nėra aiški įvykių eiga ir tikslai. Sutarėme, kad tomis dienomis rusų kareiviai nebus leidžiami laisvadienių ir kad po rajoną nevažinės mokymus atliekantys kariniai benzinvežiai.
Kiekvieną dieną iš Radviliškio į Vilnių saugoti Parlamento ar televizijos bokšto pajudėdavo po 1–2 autobusus. Tuo metu buvo sudarytas tvarkaraštis, kada kiekvienas rajonas turėjo organizuotai vykti į Vilnių. Radviliškio rajonui buvo skirta sausio 16 diena.
Teko surinkti rajone esančius autobusus. Prie kolonos prisijungė autobusai iš Baisogalos ir Šeduvos. Priekyje važiavo policijos automobilis, kuriame buvau ir aš. Kolonos gale važiavo greitosios medicinos pagalbos mašina. Iš viso kolonoje buvo 16 autobusų. Prie Vilniaus arkikatedros radviliškiečiai kartu su dešimtimis tūkstančių žmonių iš visos Lietuvos dalyvavo Sausio 13-osios aukų palydose į Antakalnio kapines.
Labiausiai tomis dienomis įstrigo žmonių geranoriškumas ir palaikymas. Įmonės į Vilnių radviliškiečius vežė veltui, savo pagalbą siūlė rajono šauliai. Visi buvome nusiteikę patriotiškai ir susitelkę.
Jonas Juodka, Vilniaus skyriaus narys:
Tą žiemą man buvo 8-eri. Ir nors buvau vaikas, 1991-ųjų sausio įvykiai man labai ryškiai įsiminė. Tuo metu, kaip ir dabar, gyvenau Žirmūnuose, netoli Šiaurės miestelio, kuriame buvo dislokuotos karinės pajėgos. Tai buvo pats didžiausias karinis miestelis Vilniuje.
Labai gerai prisimenu, kad Sausio 13-osios naktį visa mano šeima ir kaimynai pabudome, nes galvojome, kad prasidėjo žemės drebėjimas. Drebėjo sienos, baldai. Daugybė žmonių išėjo į balkonus pasižiūrėti, kas vyksta. Iš pradžių nieko nematėme, tik po kelių akimirkų supratome, kad visa gatvė užpildyta karine technika. Iki šiol prisimenu tos nakties garsus ir tankų sukeltą drebėjimą. Maždaug pusantros valandos buvo galima stebėti be sustojimo judančią karinę koloną.
Įdomiausia tai, kad ne visi kariškiai susitvarkė su technikos valdymu. Atrodė, kad kariai buvo tarsi apduję. Pavyzdžiui, į mūsų kiemą įvažiavo tankas, bandė apsisukti, bet jam tai padaryti sekėsi labai sunkiai. Jis ištrupino visus aikštelės bortelius, vos nepervažiavo automobilio. Ir tik po kurio laiko visgi nuvažiavo su visa kolona.
Tik vėliau sužinojome, kur: link spaudos rūmų, televizijos bokšto, Seimo, Radijo ir televizijos komiteto.
Tomis akimirkomis išgyvenau labai daug įspūdžių, o taip pat ir nerimo, nes mano tėvas buvo vienas pirmųjų Seimo gynėjų savanorių. Su motina kasdien lankydavome jį, savanoriams atnešdavome maisto. Tuo metu kas ką galėjo, tas tą Seimo gynėjams nešė. Tėvas tą Sausio 13-osios naktį taip pat budėjo, todėl buvo labai neramu, kaip ta naktis baigsis. Juk nebuvo mobiliųjų telefonų, socialinių tinklų, tad su artimuoju susisiekti tokią akimirką galimybių nebuvo. Ankstyvą Sausio 13-osios rytą, dar tamsoje, patraukėme link Seimo, prie gynėjų barikadų.
Ta naktis įsiminė visam gyvenimui: laužo kvapas, skambėjusios dainos, minia žmonių, kurie vedini entuziazmo nešė maistą, drabužius. Kelias savaites tą žiemą gyvenome tarsi karo būsenoje.
Helga Marija Kauzonė, Vilniaus skyriaus pirmininkė, partijos Valdybos narė:
Gimiau ir augau Estijoje. Vykstant 1991 m. sausio įvykiams buvau trečio kurso studentė, atvykusi studijuoti į Kauno technologijos universitetą pagal Estijos ir Lietuvos studentų mainų programą. Šis laikotarpis sutapo su žiemos egzaminų sesija.
Sausio 13-oji man tapo lemtinga. Jausmas, kurį patyriau, buvo tiesiog kosminis. Mes, studentų grupė iš Talino, susibūrėme kartu su lietuviais stebėti įvykių, kurie vyko visoje šalyje. Tą naktį mūsų bendrabutyje vyko tikras emocinis virsmas. Visi buvome susibūrę prie mažo nešiojamo nespalvoto televizoriaus – tai buvo „Šilelio“ gamybos televizoriukas maždaug 15×15 cm dydžio ekranu. Oras buvo pilnas įtampos, nerimo, bet ir vienybės jausmo.
Nepaisant to, kad buvau iš Estijos, jaučiau stiprų ryšį su šiais įvykiais ir su Lietuvos žmonėmis, kurie kovojo už savo laisvę. Tai buvo galingas, svaiginantis supratimas, kad stovime ant istorijos slenksčio.
Grįžtant namo į Estiją po sesijos manęs laukė kiek kitokia patirtis. Važiuodama autobusu jaučiau tam tikrą įtampą ir nerimą. Kelionė buvo neeilinė – aplinkui matėsi daug kareivių: rusų, lietuvių, latvių, estų. Kareivijos buvimas, jų uniformos ir ginklai sukūrė atmosferą, kuri buvo labai toli nuo akademijos saugumo ir ramybės. Šis kontrastas aiškiai parodė, kaip greitai gali pasikeisti aplinka ir kaip svarbu vertinti taiką bei stabilumą.
Ši kelionė man priminė, kad laisvė ir nepriklausomybė yra trapi ir jas reikia nuolat saugoti. Tai buvo pamoka, kurią nešiausi su savimi grįždama į Estiją, ir kurią prisimenu iki šiol. Tai buvo patirtis, kuri mane išmokė ne tik vertinti savo šalies saugumą, bet ir suvokti bendros Baltijos šalių istorijos ir patirties svarbą.
Giedrius Bagdonas, Vilniaus skyriaus narys:
Tą žiemą mokiausi ir dirbau Vilniaus dailės akademijoje, tapybos katedroje. Akademijoje, kaip ir daugelyje kitų aukštųjų mokyklų, buvo stiprus Sąjūdžio rėmimo židinys, dauguma studentų buvo laisvos Lietuvos patriotai. Dar besimokydamas M. K. Čiurlionio menų mokyklos vyresnėse klasėse, stengdavausi nepraleisti svarbiausių Sąjūdžio mitingų bei įvykių, tad ir tuomet, po darbo akademijoje, beveik kasdien Gedimino prospektu eidavau prie Seimo rūmų, kur praleisdavau porą valandų, bendravau su draugais, budėjau. Istorinių barikadų fragmentai, ištapyti tapytojų studentų, tapo istorine vertybe ir nuolatinės ekspozicijos prie Seimo dalimi.
Atmosfera prie Seimo buvo jaudinanti ir vienijanti, žinojome, koks tai svarbus metas. Esu iš tremtinių šeimos – mano senelis buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadų, mama su broliais ir sesėmis augo Sibire, todėl žinojau, koks stebuklas yra atgauta šalies laisvė ir kad reikia už tai pakovoti.
Lemtingą pavakarę taip pat pabuvojau prie Seimo, po to dar nuvykau ir prie televizijos bokšto – ten taip pat buvo daug žmonių, buvo susitelkimas, giedamos giesmės, bet neužsibuvau, nes jaučiausi pavargęs ir sušalęs. Jau grįžus namo į Viršuliškes, vėlai vakare, iš televizijos naujienas sekusių tėvų sužinojau apie dramatiškus įvykius ir kupinas neramių minčių sulaukiau rytojaus, širdyje melsdamasis bei budėdamas su tautiečiais.
