Ekonomistė Danguolė Saldžiūnienė: „Euras – būti ar nebūti?“

Didžiausią nerimą dėl euro tautiečiams šiuo metu kelia žvalgymasis į kaimynus brolius latvius. Žiniasklaida suskubo eskaluoti tai, kad Latvijoje po euro įvedimo pastebėtas kainų šuolis, tačiau atlikta analizė parodė, jog vienų produktų kainos nežymiau augo, tačiau kitų kaip tik – sumažėjo. O kainos Lietuvoje auga ir be euro.

Esame įsipareigoję žengti eurozonos keliu

Pirmiausia reikia nepamiršti, kad Lietuvoje veikia valiutų modelis, pagal kurį lito kursas yra susietas su euro kursu. Taigi, eurą de facto jau turime.

Lietuva referendume dėl narystės ES pritarė visoms šios narystės sąlygoms, taigi, pritarė ir euro įvedimui, kurį turi įsivesti visos ES šalys narės. Ši nuostata taip pat įtvirtinta Lietuvos stojimo sutartyje. Tokiu būdu Lietuva jau įsipareigojusi įsivesti eurą, tačiau nenustatė datos, kada tai atsitiks. Todėl klausimas, įsivesti ar neįsivesti euro, nebeturėtų būti keliamas – Lietuva tai padaryti  įsipareigojo ir euro nebeišvengsime.

Svarbesnis klausimas – kada tai padaryti ar esame tam pasirengę, ar dabar tam tinkamas laikas. Formaliai šalis narė gali įsivesti eurą, kai tik tam yra pasirengusi ir atitinka Mastrichto kriterijus, tačiau turime pavyzdžių, kai šalys, pavyzdžiui, Švedija faktiškai jau seniai atitinka šiuos kriterijus, bet vis dar „nepasirengusios“ to padaryti, nes norą įsivesti ar neįsivesti eurą lemia visai kiti motyvai. Todėl būtina įvertinti, kad euro įvedimas įvyktų tada, kai Lietuva tam būtų tikrai pasiruošusi ir tai būtų naudinga. Lietuvos banko atliktame tyrime pagrindiniais argumentais už euro įvedimą yra įvardinami: daugiau investicijų, eksporto augimas, sumažėsiančios paskolų palūkanos, valiutos keitimo išlaidos.

Naujos investicijos Lietuvos ekonomikai

Lietuvos banko atliktame tyrime padaryta prielaida, kad į Lietuvą bus pritraukta daugiau  investicijų, ypač tiesioginių užsienio investicijų (TUI), kurių mūsų valstybei labai trūksta, kad paspartėtų ekonominis augimas, būtų daugiau ir kokybiškesnių darbo vietų (geriau apmokamų, daugiau socialinių garantijų) yra teisinga tik iš dalies.

Euras atlieka labiau šalies ekonominės būklės indikatoriaus vaidmenį  – parodo, kaip šalis tvarkosi viduje, kaip sutvarkyti jos viešieji finansai, kaip sėkmingai joje veikia ekonomika. Tai – daugiau šalies rizikos, investuotojų pasitikėjimo rodiklis, kuris prisideda prie investicijų pritraukimo. Aišku, vien euro buvimas negarantuoja ekonominės gerovės, tačiau euro įvedimo metu ir laikotarpiu iš karto po įvedimo tai būtų pakankamai objektyvus rodiklis, parodantis, kad tos šalies ekonomika funkcionuoja gerai, todėl investicinė aplinka pagyvėtų.

Išaugs eksportas

Tiesioginės įtakos eksporto apimčių didėjimui euras irgi neturi, nes eksporto apimtis labiausiai lemia eksportuojamos produkcijos paklausa tose rinkose bei eksportuojamos produkcijos konkurencingumas. Užsienio prekyboje jau seniai atsiskaitoma eurais, doleriais ar kita valiuta, o esant litui, susietam su euru, tai nesukelia valiutos rizikos. Poveikis eksportui gali pasireikšti kaip sumažėjusios išlaidos valiutos keitimui (per valiutos kursą, keitimo mokesčius ir pervedimo mokesčius). Nors gyventojams, keliaujantiems į eurozonos šalis, tai nebūtų reikšmingos sumos, tačiau verslui tai nemenkos išlaidos, kurias neišvengiamai turi įtraukti į eksportuojamo produkto kainą. O produkcijos kaina yra vienas pagrindinių eksporto konkurencinių pranašumų, reiškiančių didesnius pardavimus, didesnes pajamas, tolesnes investicijas, plėtrą ir naujas darbo vietas.

Sumažės palūkanų normos

Įvedus eurą laukiamas palūkanų normos sumažėjimas, kas būtų naudinga ir gyventojams, ir verslui. Virš 70 proc. gyventojų paskolų yra paimtos eurais, todėl tarpbankinė situacija šiems klientams po euro įvedimo neturėtų keistis. Euro įvedimą labiausiai pajustų kita gyventojų grupė (apie 25 proc.), kuri yra paėmusi paskolas litais su kintama palūkanų norma, kurios pagrindą sudaro VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų, už kurias bankai yra pasiruošę paskolinti lėšų litais kitiems bankams, normos).

Kitas svarbus aspektas – paskolos verslui. Paskolos verslui yra paimtos eurais ir litais maždaug po vienodą sumą, paskolų apimtys ir verslui, ir gyventojams taip pat yra panašios (atitinkamai 23,966 mlrd. Lt ir 22,799 mlrd. Lt), tačiau paskolos litais verslui sudarytų apie 12 mlrd. Lt ir yra apie 2 kartus didesnės nei paskolos gyventojams. Verslo paskolų palūkanų normos daug aukštesnės, todėl įvedus eurą sumažėtų jiems paskolų kaina ir tuo pačiu jų produkcijos kaštai, atsirastų daugiau stimulų skolintis investicijoms.

Galimai sumažėtų valstybės skolos – 2009-2012 m. brangiai pasiskolintų paskolų aptarnavimui valstybė kasmet išleidžia apie milijardą litų. Perskolinus šias paskolas gerokai mažesnėmis palūkanomis būtų galima sutaupyti kelis šimtus milijonų litų ir šias lėšas nukreipti investicijoms, socialinėms reikmėms, pvz., pensijų atstatymui, švietimui, sveikatos apsaugai, viešajai tvarkai palaikyti ir pan.

Mažės valiutos (euro) keitimo išlaidos

Valiutos (euro) keitimo išlaidos sumažės. Valiutų keitimo išlaidas sudaro komercinių bankų nustatytas valiutų (euro, nes jie bankai keičia kitokiu nei Lietuvos banko nustatytas kursas) keitimo kursas, išlaidos valiutų keitimo operacijoms ir pervedimams (atsiskaitymams) eurais. Jei valiutos keitimo mokestis grynaisiais  svyruoja nuo 1-4 Lt už vienkartinę operaciją, o keičiant internetinėje bankininkystėje – dar mažiau, tai pervedimo mokestis į sąskaitas užsienio valiuta svyruoja nuo 20 iki 10 Lt, dažniausia 50-60 Lt, išskyrus mokėjimai.lt (0,6 Lt už pervedimus eurais į EEE šalis).

Baimės dėl euro įvedimo

Labiausiai besibaiminantys euro įvedimo pagrindiniais argumentais prieš euro įvedimą įvardina kainų augimą, savarankiškos monetarinės politikos praradimą, įmokas į Europos centrinį banką (ECB), į Europos stabilizavimo mechanizmą (ESM), vienkartines euro įvedimo išlaidas, nepilnai  išspręstas problemas eurozonoje, „prasikaltusiųjų“ eurozonos šalių gelbėjimą Lietuvos pinigais, apribojimus pasinaudoti ESM lėšomis – pačiai Lietuvai ir Skandinavijos patronuojantiems bankams, kurie dominuoja Lietuvos bankiniame sektoriuje.

Kainų augimas

Kainų kilimas po euro įvedimo pasireiškė visose šalyse, tačiau, kaip rodo tyrimai, tai buvo vienkartinis poveikis,  dažniausiai dėl kainų suapvalinimo, euro sąnaudų perkėlimo vartotojams ir pardavėjų pasinaudojimo vartotojų neatidumu. Tiesa, kainų keitimo sinchronizavimas Lietuvos atveju suveiktų mažiau: paprastai kainos peržiūrimos laipsniškai, o dėl euro įvedimo visos kainos bus peržiūrimos vienu metu). Be to, Lietuvoje kainos peržiūrimos dažnai, kainos auga, nors euras dar neįvestas ir sparčiau nei norėtumėme. Visgi, kainų augimui didesnę įtaką turi kitos kainos struktūros dalys: energijos išteklių kaina, mokesčiai, darbo jėgos ir kapitalo kaina, reguliavimo naštos (biurokratinio reglamentavimo) išlaidos, teisinio ir mokestinio (ne) stabilumo išlaidos. Taigi, įvedus eurą patirsime vienkartinį kainų augimą, o ateityje kainos augs neišvengiamai ir nepriklausomai nuo euro įvedimo.

Savarankiškos monetarinės politikos praradimas

Dėl valiutų valdybos modelio ją ir šiandien de facto vykdo Europos centrinis bankas ir Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai, per kreditavimą elektroniniais pinigais, todėl nei dabar, nei įvedus eurą esminių pokyčių neturėtų įvykti.

Lietuvos įmokos į Europos centrinį banką ir Europos centrinį banką

Lietuvai tapti pilnaverte eurozonos nare kainuos kainuotų nuo 1,169 mlrd. iki 3,669 mlrd. eurų (esant pareikalavimui prisidėti prie pagalbos teikimo), o skaičiuojant ir dalyvavimą Tarptautiniame valiutos fonde  – 3,84 mlrd. eurų arba 13,26 mlrd. Lt (LB tyrimas). Tiesa, visų šių lėšų gali ir neprireikti, jos būtų sumokamos ne iškarto, tačiau žinoti iš anksto, kiek ir kas gali kainuoti – būtina.

Vienkartinės euro įvedimo išlaidos

Vienkartinės euro įvedimo išlaidos. Lietuvos banko vertinu, šios išlaidos viešajam ir privačiam sektoriui sudarytų 0,6–0,9 mlrd. Lt ir tai – gan realistiška suma, įvertinta pagal kitų užsienio šalių patirtį įvairias euro įvedimo laikotarpiais. Į šią sumą įskaičiuotas ir vienkartinis kainų augimas iš karto po euro įvedimo.

Apribotos galimybės pasinaudoti Europos stabilizavimo mechanizmo parama

Lietuva, nors ir sumokėjusi įmokas į Europos stabilizavimo mechanizmą (ESM), vargiai galėtų pasinaudoti šio finansinio instrumento lėšomis, nes yra nustatytos sąlygos, susijusios su struktūrinių reformų vykdymu. Apribojimai taikytini ir Lietuvoje veikiantiems Skandinavijos bankams. Taip yra todėl, kad nei Švedija, nei Danija nėra eurozonos narės, todėl šio ESM lėšos nebūtų prieinamos patronuojantiems bankams. Riziką mažintų naujos bankų reguliavimo taisyklės, taikomos visiems ES bankams.

Šalia racionalių priežasčių verta paminėti emocinį veiksnį – Lietuvai, kaip donorei, gali būti psichologiškai sunku teikti paramą sunkumus patiriančioms kitoms eurozonos šalims, kas būtų vertinama kaip neteisybė.

Apie ką dar nediskutuojama?

Kalbant apie euro įvedimą, dar nebuvo vertinta, kiek jis paveiks  Lietuvoje veikiančius komercinius bankus. Šioje vietoje labai tikėtinas rezervo ir atidėjinių Lietuvos bankui sumažinimas, kuris leistų komerciniams bankams „atšaldyti“ bent dalį lėšų. Apie šį aspektą vengiama diskutuoti, nes Lietuvos bankų sektoriuje vyrauja užsienio bankai, kurių tiesiog nemėgstama. Net jei tokia „nemeilė“ yra užsitarnauta, vertėtų skaičiuoti, kas Lietuvai naudingiau – ar sumažėtų paskolų palūkanos, operacijų, aptarnavimo įkainiai, ar pigtų finansinės paslaugos.

Taip pat nebuvo įvertintas euro įvedimo poveikis politiniu požiūriu – ir ne tik Lietuvos integracijos į ES, į eurozoną atžvilgiu, bet sumažinant galimybes vietos politikams priimti neprognozuojamus ar neprotingus sprendimus pinigų politikos atžvilgiu.

Kuri svarstyklių pusė nusvers?

Bet kokia tolesnė diskusija dėl euro įvedimo turėtų būti vykdoma vertinant visus argumentus pragmatiškai ir sąžiningai, neslepiant trūkumų, įvardijant kainą, pateikiant privalumus aiškiai ir parodant, kaip tai atsilieps mūsų visų gyvenimui, verslui, politikai, tolesnei visuomenės ir ekonomikos raidai. Žmonės nėra kvaili ir pasiskaičiuos, kas galų gale jiems bus naudingiau, todėl nėra reikalo ką nors slėpti, nevertėtų naudoti nepagrįstų tokių argumentų, kaip „įvedus eurą eksportas augs po 5 proc. per metus“. Tokie pareiškimai ne tik klaidina, bet ir diskredituoja patį diskusijų objektą.

Paskaičiavus, įvertinus visus už ir prieš, įvertinus, kad Lietuvos banko tyrime deklaruojamas eksportas taip neaugs, arba augs ne dėl euro įvedimo, o investicijų apimtys nebus tokios ženklios, kaip prognozuojama, tačiau vis tiek euro įvedime matoma didesnė nauda, ypač ilguoju laikotarpiu:

Įvertinus euro įvedimo naudą kaip grynųjų išlaidų sumažėjimą palūkanoms, valiutų keitimo nebankiniam sektoriui, valstybės skolos valdymo išlaidų sumažėjimą, galimai pritrauktas tiesiogines užsienio investicijas, tai iš viso euro nauda Lietuvai sudarytų 6,82 mlrd. eurų.

Tuo tarpu būtinosios išlaidos, apimsiančios vienkartines euro įvedimo išlaidas, įskaitant kainų augimą, privalomąsias įmokas į ECB ir ESM, sudarytų iš viso 1,429 mlrd. eurų.

Todėl grynoji nauda dėl euro įvedimo sudarytų apie 5,39 mlrd. eurų (6,82 mlrd. eurų minus 1,429 mlrd. eurų) per vidutinės trukmės laikotarpį. Susiklosčius itin nepalankioms aplinkybėms, Lietuvai dar gali tekti papildomai sumokėti 2,5 mlrd. eurų pagal pareikalavimą į ESM bei 171 mln. eurų TVF, tačiau net ir tuomet grynoji nauda vis tiek sudarytų 2,72 mlrd. eurų (9,39 mlrd. Lt).

Taigi, ar verta delsti, mokėti už savo baimes ir prarasti galimą naudą?