Autorius Vadimas Vileita
Šaltinis alfa.lt

Neabejingieji visame pasaulyje laužo galvas, kaip žmonijai taisyti savo gyvenimo būdą, kad sumažintų į atmosferą išmetamų teršalų bei klimatą šildančių dujų apimtį. Lietuvos valdantysis „elitas“ dėl tokių problemų galvos per daug nesuka. Milijardinį naujos atominės elektrinės projektą Lietuva esą įgyvendina dėl „energetinės nepriklausomybės“. Kai žalieji bei specialistai primena, jog pasirinktas netinkamas būdas, į tai kol kas stengiamasi numoti ranka.

Nenuostabu, kad požiūris į atominę energetiką kelia tiek kontraversijų. Tai sritis, apie kurią gerai išmano daugiausia tie, kurie suinteresuoti šį verslą plėtoti. Kol kas daugiausia juos ir kalbina Lietuvos žiniasklaida, kai reikia informacijos apie atominę – VAE direktorių, energetikos ministrą, svečius iš Japonijos…

Tačiau juk negali tikėtis, kad jie ims ir pasakys: „Gerbiamieji Lietuvos piliečiai ir mokesčių mokėtojai, šiuo metu mes ketiname imdami pinigus iš jūsų kišenės plėtoti neatsiperkančią, nuolat brangstančią ir labai pavojingą energetikos rūšį, turinčią su jokia kita ūkio šaka nepalyginamą potencialą dideles teritorijas paversti negyvenamomis, kurios rizikų nedraudžia nė viena draudimo bendrovė, kurios atsisako daugelis Vakarų Europos šalių, užtat entuziastingai plėtoja Lukašenka, kuri vargu ar sumažins elektros sąskaitas, o ir jokios energetinės nepriklausomybės neatneš, nes dar labiau klampins šalį į skolas, o urano žaliavą, ko gero, vis tiek reikės pirkti iš Rusijos“.

Tikėtis tokio pasakymo būtų naivu. Todėl ir girdime eteryje dažniausiai abstrakčius lozungus apie „strateginę reikšmę Lietuvai“, „naujas galimybes Lietuvos verslui“, „principingą poziciją derybose su Gazpromu“ ir t.t. Matyt tikimasi, kad paklausius tokių šnekų galvos susisuks visiems, net ir žymiems specialistams, aplinkosaugininkams bei ekonomistams.

Tačiau jie vis lieka neįtikinti – nei energetikas Jurgis Vilemas, nei ekonomistas Raimondas Kuodis, nei tie prakeikti žalieji – Saulius Lapienis, Saulius Pikšrys, Linas Vainius ir t.t. Sunku juos apkaltinti aptarnaujant Rusijos interesus – juk tai žmonės, svariai prisidėję prie Lietuvos interesų ir nepriklausomybės įtvirtinimo. Belieka ignoruoti?

Ignoruoti galima žmones, bet ne faktus, kuriuos jie kelia. Tiesa, faktų mums stengiamasi pateikti kuo mažiau. Visa informacija yra slepiama po „komercinės paslapties“ skraiste. Sprendimas statyti atominę remiasi studija, iš kurios publikai tebuvo parodyti keli santraukos puslapiai, kur surašyti… optimistiniai lozungai, kad atominę statyti apsimoka. Visuomenė nežino tikrų skaičių.

Iš VAE vadovo Rimanto Vaitkaus reakcijų viešojoje erdvėje kol kas tik galima daryti išvada, kad lyginant su pradine skelbta galima AE kaina (2,5-4 mlrd eurų) jos numatoma kaina jau pakilo iki 5 mlrd. eurų (dar nepradėjus statybų). Tai nestebina, nes tas pats vyksta Suomijoje, kur statant trečiąjį Olkiluoto AE reaktorių kaina lyginant su pradine jau patrigubėjo, statybų trukmė pailgėjo nuo planuotų 4 iki 9 metų. Aplinkosaugininkų teigimu, tai būdinga atominei energetikai – priešingai negu atsinaujinanti energetika, atominė visame pasaulyje nuolatos brangsta ir negali išsilaikyti be solidžių valstybės subsidijų. Mokesčių mokėtojams papildomai kainuoja atominės uždarymas (kaip rodo praktika – tiek, kiek ir statyba) ir panaudoto kuro tvarkymas.

Tiesa, apie atominių atliekas visuomenei periodiškai numetama viltis, kad bus galima „tuoj tuoj“ išrasti technologiją, leisiančią jas perdirbti pakartotinai. Skamba viliojančiai, atsižvelgiant, kad šiuo metų pasaulyje jau yra apie 250-300 tūkstančių tonų labai pavojingų radioaktyvių atliekų. Bet yra vienas „bet“ – tokiais pažadais žmonija maitinama jau 60 metų, t.y. tiek, kiek gyvuoja atominė pramonė. Technologijai, kuri leistų paversti šias mirtinas šiukšles naudinga žaliava, ieškoti jau išleisti dešimtys milijardų dolerių. Kiti sako, kad radioaktyvių atliekų tvarkymo technologijos gal bus sukurtos iki 2050 metų, tik duokite naujų milijardų. O gal ir nebus…

Taip ir norisi pacituoti pokštą „Brandulinė energetika – tai ateities energetika. Ir tokia ji liks amžiams“ iš „The Nation“ skelbto Christiano Parenti straipsnio „Branduolinis akligatvis: tai ekonomika, kvaily“: „Branduolinė energetika ne tik fiziškai pavojinga – ji dar ir ekonomiškai nuostolinga ir lėta, ypač statoma rinkos sąlygomis. Trumpai drūtai – tai kvailas sprendimas kovai su klimato kaita.“

Kalbėdami apie AE grėsmes, žalieji Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, dažnai kartoja tą pačią klaidą – ištisai triukšmauja „prieš“ atominę, bet nemoka taip meistriškai kaip atominiai lobistai nupiešti gražaus ir viliojančio ateities vaizdelio, kitaip tariant – pateikti visuomenei pozityvaus alternatyvaus vystymosi pasiūlymo. O juk žmonės nemėgsta girdėti „ne“, jie nori pozityvo.

Tačiau pripažinkime: ieškoti pozityvo gyvenant atominių apsuptyje būtų keista optimizmo atmaina. Apgaudinėti save ir pasaulį, kad statant elektrinę Lietuva prisideda prie taršos mažinimo – taip pat. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, tik 25 proc. klimato atšilimo lemia elektros gamyba. Atominė energetika pagamina tik apie 16 proc. visos elektros pasaulyje. Taigi atominei energetikai, net jeigu jos galia iki 2050 metų būtų padidinta keturgubai, tektų vos 3,5 proc. indėlis į šiltnamio dujų mažinimą.

O kokia galėtų būti pozityvi viso to išvada? Ją rastume tuose pačiose agentūros tyrimuose: energijos taupymo ir efektyvumo didinimo indėlis į šiltnamio dujų mažinimą siektų 54 proc. (plg. su 3.5 proc.!), o atsinaujinančių energijos šaltinių vystymas – 21 proc. Štai ir įtikinamas atsakymas: jeigu tikrai norime energetinės nepriklausomybės, reikia ne dar vieno LEO stiliaus projekto, o kompleksinės energijos taupymo programos. Juk žinoma, kad Lietuvoje energijos sunaudojimas BVP vienetui yra 2-4 kartus didesnis, negu Vakarų Europoje. Tai gal tiesiog baikime energiją eikvoti pavėjui, tada ir naujos jėgainės nereikės?

Ko gero, būtent investicijos į taupesnį, racionalesnį energijos naudojimą galėtų padėti Lietuvai tvirčiau jaustis derybose su Gazpromu, o ilgainiui, plėtojant nuosavą alternatyvią energetiką išvis išsiversti be rusiškų energijos injekcijų.

Šiuo metu, sprendžiant iš esamos padėties, politinė valia plėtoti atsinaujinančius energijos šaltinius Lietuvoje yra nulinė, o atsižvelgiant į atominių ir naftos/dujų lobistų įtaką – tikriausiai net minusinė. Iš lėto marinama ir daugiabučių renovacijos programa, kuriai gautos ES lėšos žadant apšiltinti tūkstančius daugiabučių visoje Lietuvoje. O juk tai būtų tokia proga „užsukti“ Lietuvos ekonomiką! Dalyvaujant ne rusams, ne japonams, o Lietuvos verslams, kurie rinkos sąlygomis galėtų kurti darbo vietas, užsidirbti pinigų ir sukurti pagrindą šalies energetiniam savarankiškumui.

Taigi išeičių be atominės yra. Bet… Kad ir koks nuostabus būtų mūsų pasaulis, kai kam, ypač paauglystėje, kartais pasirodo, kad savižudybė – iš negebėjimo rasti pozityvų gyvenimo kelią – yra tinkamas būdas įtvirtinti save kaip asmenybę, įrodyti, kad esi savarankiškas, atkeršyti pavergėjams. Neduok Dieve kam nors susidurti su tokia nelaime. Deja, turbūt savižudiškas elgesys būdingas ne tik žmonėms, bet ir valstybėms. Man, kaip mokesčių mokėtojui, viena neaišku – jeigu jau žudytis, negi negalima buvo pasirinkti kokio pigesnio ir paprastesnio būdo?