Gimiau, užaugau, mokiausi ir studijas pradėjau Estijoje. 1991 m. pagal mainų programą atvykau studijuoti į Lietuvą. Tada buvau lietuviškai vos kelis žodžius mokanti Estijos studentė, o šiandien esu Lietuvos pilietė, sukūrusi ir toliau kurianti gyvenimą čia: turiu šeimą, darbą, užsiimu visuomenine veikla, kiekvieną dieną kalbu ir rašau lietuviškai. Tie pirmieji metai Lietuvoje, kardinaliai pakeitę mano gyvenimą, man yra labai ryškus įrodymas, kaip svarbu švietimo sistemoje integruoti tautines mažumas ir kaip tautinių mažumų švietimas bei integracija gali transformuoti gyvenimus, sustiprinti visuomenes, suartinti skirtingus žmones ir suteikti naujas gyvenimo galimybes.
Skubotas pareiškimas?
2021-aisiais Lietuvoje gyvenančių ne lietuvių tautybės žmonių buvo daugiau nei 15 procentų (į Lietuvą atvykus daugiau nei 80 tūkst. pabėgėlių iš Ukrainos, šis skaičius jau gali būti ir kitoks). Lenkų Lietuvoje gyvena daugiau nei 183 tūkst., kas sudaro 6,53 proc., o rusų – apie 140 tūkst. ir atitinkamai 5 proc. visos šalies populiacijos. Tad tikrai nenuostabu, kad Lietuvoje veikia valstybinės lenkakalbės ir rusakalbės mokyklos, be to, ir viena mokykla, kurioje mokoma baltarusių kalba.
Neseniai žiniasklaidoje nuvilnijo žinia apie incidentą, įvykusį vienos iš rusų tautinės mažumos mokyklos paauglių tarpe, kai du moksleiviai, kaip teigiama, karui Ukrainoje nepritariantį bendramokslį apšaudė pneumatiniu ginklu. Tokiam elgesiui, kurį pademonstravo minėti moksleiviai, ne vieta nė vienoje mokykloje ar bet kokioje kitoje bendruomenėje.
Šis apmaudus įvykis į viešąją erdvę sugrąžino diskusijas apie rusakalbėse mokyklose galimai plintančią karą pateisinančią retoriką, o taip pat ir kalbas apie tokių mokyklų ateitį.
Po šio incidento iš švietimo, mokslo ir sporto ministro lūpų išskriejo pareiškimas, kad ieškoma teisinių būdų atsisakyti rusakalbių mokyklų. Ši ministro mintis viešojoje erdvėje sulaukė nemažai reakcijų, tarp kurių – ir daug kritiškų pastabų. Kaip ir pats ministras pripažino, teisinio pagrindo atsisakyti rusakalbių mokyklų šiuo metu nėra.
Tiesa, pridūrė, jog viena iš priežasčių, dėl ko rusakalbėse mokyklose vertėtų pereiti prie mokymo lietuvių kalba, yra prastesni mokymo rezultatai mokyklose, kuriose dėstomoji kalba yra rusų. Kita minėta priežastis – kad vien rusų kalbą ugdymo procese vartojančių įstaigų moksleiviai tampa labiau pažeidžiami propagandos iš Lietuvai nedraugiškos valstybės.
Kaip pas kaimynus?
Tai ne pirmas kartas, kai imama kalbėti apie galimą panašaus sprendimo poreikį Lietuvoje. Apie tai kalbėta, kai rusakalbių mokyklų atsisakymo ėmėsi Latvija ir Estija.
Kaimyninėse Baltijos šalyse situacija ženkliai kitokia nei Lietuvoje. Latvijoje ne latvių tautybės gyventojai sudaro daugiau nei 37 proc., o konkrečiai rusai – 23,7 proc., Estijoje – virš 30 proc, o rusai – taip pat 23,7 proc.
Gali atrodyti, kad tai, jog rusų tautai save priskiriančių gyventojų mūsų kaimynėse yra kone penkis kartus daugiau, turėtų reikšti, kad sprendimas atsisakyti rusakalbių mokyklų joms turėtų būti sudėtingesnis. Ir visgi, žingsnį link to jos žengė pirmosios.
Sprendimai jau priimti – per kelerius metus šių šalių mokyklos turės pereiti prie visų dalykų mokymo atitinkamai latvių ir estų kalba.
Lietuvoje, kaip įvardija ministras, norui eiti Latvijos ar Estijos keliu trukdo turimi susitarimai su Lenkija dėl lenkų tautinės mažumos galimybės Lietuvoje mokytis lenkų kalba.
Estijos pavyzdys
Tad ką ministerija galėjo padaryti kitaip, prasitardama apie tokio sprendimo poreikį? Pirmiausia, neskubėti su pareiškimu, ypač kai nėra aišku, ar tam yra teisinis pagrindas. Antra, komunikuojant tokią idėją vertėtų akcentuoti integraciją, jos mechanizmo tobulinimą, tam numatomas priemones, o ne tiesiog rusakalbių mokyklų atsisakymą.
Tikiu, kad ministerija išanalizuos (o gal jau tai ir padarė) mūsų kaimynų pavyzdžius. Kaip švietimo srities atstovė, galiu pasidžiaugti savo gimtosios Estijos pasirinktu keliu.
Pagal prieš daugiau nei metus priimtą sprendimą, šį rudenį prasidėsiančiais mokslo metais vaikų darželiai ir pirmoji bei ketvirtoji pradinio ugdymo klasės Estijoje pirmosios pereis prie mokymo estų kalba, o nuo 2024 m. iki 2030 m. vyresnėse vidurinio ugdymo klasėse kitos nei estų kalbos dalis ugdymo veikloje galės sudaryti iki 40 proc. mokymosi apimties.
Perėjimą prie mokymosi estų kalba 10 klasėje mokyklos privalės užtikrinti iki 2030–2031 mokslo metų, 11 klasėje – iki 2031–2032 mokslo metų, o 12 klasėje – ne vėliau kaip iki 2032–2033 mokslo metų. Švietimo įstaigų vadovai ir mokytojai estų kalbą turės mokėti C1 lygiu.
Klasėse, kuriose privaloma dėstomoji kalba yra estų, ugdymo užsiėmimai, vykstantys ne estų kalba, turės būti vykdomi gavus Vyriausybės leidimą. Kitas kalbas taip pat bus galima vartoti pamokų metu ir su mokiniais, turinčiais specialiųjų poreikių, jei tai rekomendavo išorinė konsultacinė grupė.
Labai svarbu, kad mokyklos turės organizuoti kalbos ir kultūros pamokas mokiniams, kurių gimtoji kalba nėra estų kalba ir kurie namuose nekalba estiškai, jei jas nori lankyti ne mažiau kaip dešimt mokinių, kurių gimtoji kalba yra ta pati.
Kitaip tariant, Estijoje rusiškos mokyklos nėra naikinamos. Vietoj to vyksta procesas, kuriame švietimas estų kalba tampa dominuojantis, tačiau tai nereiškia rusiškų mokyklų uždarymo. Integracija svarbu, tačiau išsaugoti kultūrinį identitetą – tiesiog būtina.
Kaip judėsime mes?
Estijos sprendimas pereiti prie mokymo estų kalba pradedant nuo ankstyvo amžiaus leidžia vaikams natūraliai adaptuotis prie kalbos. Lietuva, pasinaudodama šiuo pavyzdžiu, galėtų imtis laipsniško ir subalansuoto švietimo sistemos pertvarkymo, siekiant užtikrinti sklandų integracijos procesą, neprarandant tautinių mažumų kultūros ir identiteto išsaugojimo aspekto.
Šių dienų Lietuvos visuomenėje vyksta gyvos diskusijos apie tautinių mokyklų ateitį. Džiugu, kad jos kyla – jos labai reikalingos ir sveikos. Kiek matau, daugelis šių diskusijų dalyvių laikosi ir man artimo požiūrio – kad svarbiausia ne „kirviu nukirsti“ esamą situaciją, o sukurti konkretų ir tvarų planą.
Tikiu, kad valstybinės kalbos, kurioje gyveni, mokėjimas kiekvienam šalies gyventojui yra ne tik naudingas, bet ir būtinas. Pati žinau, kaip nelengva tai padaryti, mat gerai išmokti lietuvių kalbą man užtruko ne vienerius metus, bet taip pat žinau, kaip tai reikalinga ir naudinga. Šalies kalbos, kurioje gyveni ir kuri savo ateitį, mokėjimas nėra priverstinio asimiliavimo įrankis, bet būdas puoselėti bendrą supratimą ir atvirumą vieni kitiems.
Šiandien, rašydama šį tekstą lietuviškai, be abejonių sakau, kad kalbos mokėjimas yra daug daugiau nei tik bendravimo įrankis. Tai – įsipareigojimas, pagarbos ir atsakomybės rodymas šaliai, kurioje gyveni. Siūlymą spręsti tautinių mažumų mokyklų ateitį pereinant prie mokymosi lietuvių kalba palaikau ne tik kaip būtiną sprendimą, bet ir kaip moralinę pareigą.
Helga Marija Kauzonė yra buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, Lietuvos žaliųjų partijos valdybos narė.
