Kokia Lietuvos istorinė nuotrauka yra atpažįstamiausia? Turbūt daugelis sutiks – Vasario 16-osios signatarų portretas. Ar kada nors susimąstėte, ko toje fotografijoje trūksta? Cherchez la femme, kaip pasakytų detektyvų mėgėjas. Nuotraukoje nėra nė vienos moters. Kaip ir nė vienos jos parašo nėra akto dokumente. Ar dėl to, kad politiškai aktyvių moterų tuomet nebuvo? Ne, tiesiog tąkart į kritiškai svarbius procesus vyrai jas „pamiršo pakviesti“. Kas žino, kokių posūkių valstybės vystymesi galėjo būti, jei tarp Vasario 16-osios signatarų moterų visgi būtų buvę…
Žiupsnelis istorijos
1905 metais, Lietuvai vis dar esant Rusijos imperijos sudėtyje, Vilniuje gimė Lietuvos moterų susivienijimas. Į jį įsitraukė aktyvios to meto moterys jausdamos ribotas galimybes dalyvauti socialiniame ir ekonominiame beatsikuriančios Lietuvos gyvenime. Susivienijimas siekė gerinti moterų ir mergaičių padėtį, kovoti dėl moterų pilietinių teisių ir apskritai siekti lyčių lygybės.
1905 metais moterys dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus Seime. Jame be kita ko priimta rezoliucija žadėjusi, kad ateityje Lietuvoje rinkimai vyks lygiu balsavimu, neišskiriant lyties. 1917 m. moterys kartu su vyrais delegatais dalyvavo ir Petrapilio konferencijoje, deklaravusioje lygias moterų teises su vyrais būsimame Seime.
Tik taip jau nutiko, kad tų pačių metų rudenį Vilniaus konferencijoje, į kurią dalyviai vieni kitus kvietė pasitikėjimo principu, moterims vietos jau nebeatsirado. 240 dalyvių, o tarp jų – nė vienos moters.
Būtent Vilniaus konferencijoje, nedalyvaujant nė vienai moteriai, ir buvo išrinkta iš dvidešimties vyrų susidėjusi Lietuvos Taryba, vėliau pasirašiusi 1918 m. Vasario 16-osios aktą.
Todėl jau antrąją atkurtos Lietuvos dieną, vasario 17-ąją, moterys ir jas palaikantys vyrai išėjo į Kauno gatves. Mitingo metu paskelbta peticija, kurią pasirašė apie 20 000 žmonių. Ja reikalauta į Lietuvos Tarybą kooptavimo būdu pakviesti moteris, „kurios dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose brangiosios mūsų Tėvynės Lietuvos atstatymui ir jos labui“.
Nei rašytoja, pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, nei knygnešė, leidėja Felicija Bortkevičienė, nei jokia kita moteris į Lietuvos Tarybą taip ir nebuvo priimtos. Ir nors vėliau abi minėtos asmenybės dalyvaus Prezidento rinkimuose, bus svarstoma ir vienos iš jų kandidatūra į ministres, galimybe įtraukti intelektualias moteris į valstybės kūrimą atkurtos Lietuvos aušroje pasinaudota nebuvo.
Galima pasidžiaugti bent tuo, kad Lietuvos moterys gana anksti, palyginus su kitomis, gavo pažadėtą balsavimo teisę.
Kaune 1918 m. Vasario 17-ąją įvykęs mitingas – svarbus Lietuvos feminizmo istorijos simbolis. Džiaugiuosi, kad šiais metais jis minimas kaip Nacionalinė emancipacijos diena, datą oficialiai įtraukus į Atmintinų dienų įstatymą. Tai puiki proga ne tik prisiminti, už ką kovojo į mitingą antrąją atkurtos Lietuvos dieną išėjusios moterys, bet ir įvertinti šiandienos paveikslą.
Po 106 metų
41 iš 141 – daug tai ar mažai? Mažai, kai žinai, kad tik tiek moterų atstovauja tautai parlamente. Žinoma, tai kur kas daugiau nei aštuonios, išrinktos į Steigiamąjį Seimą 1920-aisiais, tačiau, sutikite – tai, kad po šimto metų moterys nesudaro nė trečdalio atstovų, nėra adekvatu. Dar prastesnė situacija savivaldos lygmenyje: 6 iš 60. Kitaip tariant, tik kas dešimtai savivaldybei vadovauja moteris merė.
Šios kadencijos Vyriausybėje padėtis geresnė: Vyriausybė ir 5 iš 14 ministerijų yra vadovaujamos moterų (beje, Europos Sąjungoje (ES) moterį premjerę šiuo metu turi tik dar keturios valstybės).
Tačiau nusivylimas ryškus pažvelgus į Europos Parlamentą – tik 3 iš 11 Lietuvai priklausančių vietų užima moterys. Tiesa, duomenys rodo, kad problema akivaizdi ir kitose valstybėse rinktų europarlamentarų sudėtyse – mažiau nei pusė ES valstybių narių (11 iš 27) turi bent 40 proc. kiekvienos lyties atstovų tarp savo EP narių.
Moterys nepakankamai atstovaujamos ir kituose nacionaliniuose Europos šalių parlamentuose, vyriausybėse, vietos asamblėjose. Ar tai reiškia, kad šis disbalansas – normalus? Ne. Tai žymi, kad kovoje už lūžį Lietuvos moterys nėra vienos.
Moterys ir galia Europoje
Moterų galią politikoje nusako ne tik užimamų vietų parlamentuose ar kitose pozicijose skaičius, bet ir tai, kokias pozicijas užima moterys, o gal tiksliau tai, kokių jos neužima.
Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) duomenimis, ES šalių vyriausybėse vyrams ministrams dažniausiai buvo priskiriami tokie portfeliai kaip užsienio ir vidaus reikalų, gynybos, teisingumo, finansų, pramonės, o moterims dažniau teko socialiniai ir kultūriniai portfeliai, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo ar socialinių reikalų. Ir nors Lietuvoje šiandien Vidaus reikalų, Ekonomikos ir inovacijų, Teisingumo ministerijoms vadovauja moterys, tiek Agnė Bilotaitė, tiek Aušrinė Armonaitė, tiek Ewelina Dobrowolska yra tik antrosios moterys ministrės šių įstaigų istorijoje. O štai užsienio reikalų ministrės Lietuva iš viso nėra turėjusi.
Gal politika – savotiška sritis ir kitur esame arčiau lyčių lygybės? Deja, nelabai.
Versle – panašiai kaip ir politikoje. Anot EIGE, 2023 m. didžiausių ES valstybių narių biržinių bendrovių valdybose moterų dalis siekė 33 proc. Ir nors tai tėra trečdalis, pasirodo, tai yra rekordiškai aukštas rezultatas. Anot srities analitikų, šią pažangą daugiausia lėmė teisėkūros veiksmai keliose ES valstybėse, kur taikomos lyčių kvotos.
Dar prasčiau moterys reprezentuojamos svarbiose sporto institucijose – Europoje nacionalinių olimpinių sporto organizacijų vadovybėse moterys sudaro tik 25 proc. aukščiausių sprendimų priėmimo organų narių.
Žodis – ne žvirblis
Kliūtys, trukdančios moterims dalyvauti politikoje, dažnai atsiranda labai jauname amžiuje, kai dar mokykloje formuojasi skirtingi mergaičių ir berniukų karjeros siekiai. Mergaitei, bandančiai suprasti pasaulį, gali pakakti ir vieną kartą iš autoritetingo mokytojo ar šeimos nario išgirsti, kad „moterys netinka politikai“ (ar matematikai, fizikai, chemijai) kad ši mintis sąmoningai ar nesąmoningai sumažintų ambicijas.
O ir valdžioje jau esančios moterys neišvengia stereotipų ir netgi pažeminimo atvejų. Ne taip seniai Seimo narys „valstietis“ Dainius Gaižauskas, reaguodamas į premjerės Ingridos Šimonytės pristatomas pataisas dėl mažesnio lygio apsaugos Seimo pirmininko ir ministro pirmininko pareigybėms, nesikuklindamas rėžė: „gal jums moteriškai atrodo, kad nereikia tos apsaugos, gal jums moteriškai norisi pakalbėti – kaip ten sako tarp jūsų mergaičių“, o Artūras Skardžius kalbėjo apie neva politikių norą „pasukti į kairę“.
Iliustratyvus buvo ir krizinėje situacijoje demokrato „Vardan Lietuvos“ Vytauto Bako lūpomis, kaip teigia liudininkai, ištartas epitetas „nužmogėjusi kalė“, adresuotas ministrei Agnei Bilotaitei.
Ypač daug apie mąstymą atskleidžia ir Prezidento Gitano Nausėdos pseudometafora apie tai, kad Vokietijos kariuomenė „nėra mergina, kurią galima pakviesti gerai praleisti vakaro prie ežero po atviru dangumi“.
Šie galios pozicijoje esančių vyrų politikų pasisakymai – tik keli pavyzdžiai, pasiekę eterį. Pavyzdžiai tiesiogiai ar netiesiogiai galintys atbaidyti norą eiti bet kurias viešas pareigas. O kiek panašių replikų žiniasklaidos nėra išviešinamos? Kiek jų pasakomos ne salėse, o uždaruose kabinetuose ir koridoriuose?
Klišės, seksistinis ir stereotipinis požiūris, nepakankamas moterų politikoje atstovavimas – visa tai veikia tarsi užburtas ratas, ir toliau trukdantis moterų įgalinimui politikoje.
Nepasitikėjimo problema
Užpernai publikuota globalaus masto apklausa parodė, kad 15–24 metų moterys jaučiasi menkai atstovaujamos politikų, išrinktų ginti jų interesus. Net pusė jų teigė iš savo gyvenamosios aplinkos jaučiančios, kad mergaitėms ir jaunoms moterims dalyvauti politinėje veikloje yra nepriimtina. Viena iš penkių moterų netgi asmeniškai buvo atkalbėta nuo politinės veiklos.
Stereotipai lemia ir rinkėjų požiūrį į moteris politikoje. 2020–2021 m. tyrimas parodė, kad vidutiniškai tik trys iš keturių respondentų G-20 šalyse mano, kad vyrai ir moterys yra vienodai tinkami dirbti vyriausybėje ir politikoje. Tačiau net ir tie, kurie moteris mato kaip tinkamas politinei veiklai, nebūtinai jas nori matyti aukščiausiuose politiniuose postuose – tik 47 proc. respondentų teigė, kad jiems būtų „labai priimtina“, jei vyriausybei vadovautų moteris.
Geresnes pozicijas politikoje užimti moterims nepadeda ir tai, kad didesnė rūpinimosi šeima ir buitimi našta vis dar trukdo kai kurioms moterims imtis aktyvesnio vaidmens politiniame gyvenime. Anot EIGE, tarp motinų, intensyviau prižiūrinčių vaikus, politiškai aktyvių moterų procentas mažesnis nei tarp tokių atsakomybių neturinčių.
Lyčių lygybės siekio pavyzdys
Jau minėto EIGE vedamas Lyčių lygybės indeksas skaitine forma parodo ES šalių progresą šioje srityje. Kol Lietuva jame bando bent priartėti prie vidurkio ir užima 17-ą vietą iš 27, reitingo viršuje jau daugybę metų dominuoja Švedija. Tai nenutiko atsitiktinai.
Lyčių aspekto integravimas yra pagrindinė Švedijos lyčių lygybės politikos strategija nuo 1994 metų. Integravimas reiškia, kad visi sprendimai visose politikos srityse ir visais lygmenimis turi būti priimami atsižvelgiant į lyčių lygybės perspektyvą. Daugybė vyriausybinių įstaigų, aukštojo mokslo institucijų Švedijoje turi savo veiksmų planus, kuriais sprendžiami konkretūs lyčių lygybės klausimai, priklausomai nuo sektoriaus ir politinės srities.
Be to, 1974 m. Švedija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje buvo įvestos apmokamos vaiko priežiūros atostogos, kuriomis galėjo naudotis tiek mama, tiek tėtis. Šiuo metu Švedijoje tėčiai išnaudoja apie 30 proc. visų vaiko priežiūrai skirtų apmokamų dienų.
Ko galima pasimokyti iš Švedijos pavyzdžio? To, kad lyčių lygybė ir moterų teisės nėra atskiri, vienetiniai klausimai, kartais iškylantys viešojoje erdvėje nugriaudėjus vienam ar kitam skandalui. Tai turėtų būti tikslas, kuriam pasiekti reikalingos priemonės integruojamos kiekviename lygyje.
Nacionalinė emancipacijos diena – kasdien
Šiuo metu moterys sudaro pusę Lietuvos gyventojų (o tiksliau netgi daugiau – virš 53,4 proc.), tad valdžios struktūrose joms privalo būti atstovaujama proporcingiau ir teisingiau.
Moterų patirtys skiriasi nuo vyrų ir turi būti atitinkamai atspindimos politikos formavime ir įgyvendinime. Be klausimų, susijusių su moterų padėtimi, į politiką jos įneša ir savo ekspertizę iš visų sričių, kuriose specializuojasi, ir dažnai mato kitus kampus, nei mato vyrai. Didesnė moterų dalis politikoje kelia visuomenės pasitikėjimą politine sistema, nes dalyvaujant didesnei daliai moterų ji suvokiama kaip labiau atstovaujanti rinkėjams ir rinkėjoms.
Iš tiesų rašydama pastarąją pastraipą jaučiuosi keistai. Ar tikrai dar šiais laikais reikia įrodinėti, kodėl moterų politikoje turėtų būti daugiau? Labai tikiuosi, kad kiekvienas ir kiekviena moterų politikoje svarbą supranta ir tetrūksta mintį paversti veiksmu.
Nuo rinkimų teisės moterims suteikimo praėjo daugiau nei šimtas metų, bet dėl ko kovoti dar tikrai yra. Nuoširdžiai tikiuosi, kad minint 200-ąsias Vasario 17-osios moterų mitingo metines, seksizmas ir pernelyg mažas moterų atstovavimas politikoje bus tik istorija.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė.
