Kol didžiosios pasaulio sostinės siekia susigrąžinti kuo daugiau žalumos į betonines miesto džiungles, Lietuvoje visuomenės autoritetai dėsto profano logiką, jog medžiai turi augti tik miške.
Vakar pasirodžiusiame straipsnyje „Kauno medžių apokalipsė” politikos apžvalgininkas V. Laučius netikėtai išdėstė tokį siaurą ir trumparegišką požiūrį į miesto ir gamtos santykį, kokio jau seniai netekę girdėti. Anot p. Laučiaus, miestas iš prigimties turi tarnauti žmogui, todėl nei medžiai ar „žemaūgiai nuobodūs augalai“, nei „visą apš…kantys balandžiai“, nei „automobilius braižančios“ katės ten nepageidautinos.
Gaila, gėda ir keista, kad vienam įtakingiausių Lietuvos žmonių būdinga tokia egocentriška ir primityvi pasaulėvoka. Pažangiausių šalių visuomenės iš savo galvų tokį mąstymą išgyvendinti pradėjo jau prieš keletą dešimtmečių. Vienas esminių modernios urbanistikos principų – darna, užtikrinanti, kad ne tik plečiantis miestams, bet ir atliekant reguliarius priežiūros darbus, asfalto, betono ir stiklo perteklius neužgožtų gamtinės gyvybės ženklų. Želdynai turi būti pirmos svarbos rajonų planavimo elementai. Miestai privalo turėti „plaučius“, o miesto plaučiai – tai medžiai.
Net pradinukas žino, kad medžiai miesto teritorijose atlieka natūralaus filtro funkciją – valo dulkėmis, automobilių išmetamosiomis dujomis užterštą orą, „sugeria“ triukšmą, karštą dieną neleidžia miestui perkaisti, suteikia prieglobstį paukščiams ir vabzdžiams. Ypač vertingi – brandūs medžiai. Vienas šimtametis bukas atlieka tokį valomąjį darbą, kurį atliktų apie 2.5 tūkst. jaunų medelių. Kitaip tariant, net dvigubas ar trigubas jaunų sodinukų skaičius neatstos brandžių, ilgaamžių medžių teikiamos naudos. Brandūs medžiai, be kita ko, didina miesto statinių materialinę vertę – tyrimai rodo, kad žmonės pasirengę mokėti didesnes sumas už nekilnojamąjį turtą, šalia kurio auga dideli medžiai. O kur dar rekreacinė funkcija ir žaliųjų erdvių poveikis miesto žmogaus psichologinei sveikatai.
Būtent dėl to, kad medžių ir, apskritai, augmenijos žmogui nešama nauda gerokai viršija prisitaikymo prie jos kaštus, didieji pasaulio miestai su pasididžiavimu kelia sau kuo ambicingesnius miestų žalinimo tikslus, kurie padėtų sugrąžinti dėl intensyvios infrastruktūros plėtros išstumtą gamtą. Seule neseniai nuspręsta per greitkelį tiesti (beje, lietuvių architektų suprojektuotą) ekologišką, tiek žmonėms, tiek gyvūnams migruoti leidžiantį tiltą. Estijoje viduryje funkcionuojančios futbolo aikštės auga šimtametis ąžuolas. Žaliosios erdvės ne riboja, o kuria miesto žmogaus komfortą. Keista, kad to nepripažįsta p. Laučius, teigdamas, jog parkavimo vieta ar platesnis šaligatvis reikalingesnis už medį mieste.
Vis intensyvėjantys medžių kirtimai, kai pašalinami sveiki ir gyvybingi medžiai, bei tokia primityvi visuomenės nuomonės formuotojų pozicija liudija apie, deja, vis dar nepakankamai rimtą požiūrį į gamtos vertę ir aplinkosaugos būtinybę. O tai ypač pavojinga. Rugpjūčio 2 d. minėjome Perviršio dieną (Overshoot day) – datą, kai žmonija tam, kad patenkintų savo poreikius baigė suvartoti tiek, kiek gamta gali atnaujinti per metus. Taigi, nuo šios dienos mes pradėjome gyventi „į skolą“. Kaip negalime amžinai gyventi iš santaupų, taip mūsų visuomenės negali amžinai gyvuoti naudodamos neatsinaujinančius resursus ir nesaikingai eikvodamos net ir tuos, kurie geba atsinaujinti. Suvokdami, kad Perviršio diena kasmet vis ankstėja, žmonės stengiasi bent minimaliomis pastangomis kompensuoti vartojimo ir komforto poreikiams tenkinti eikvojamus pačiam žmogui taip būtinus gamtos resursus. Kitaip tariant, apginti bent vieną medį.
Visgi p. Laučiaus tekste nerimą kelia ne tik požiūris į gamtą. Dar grėsmingesnius simptomus išduoda teiginiai apie žmones. Kalbėdamas apie Kaune A. Smetonos alėjos medžių ginti stojusių žmonių argumentus, V. Laučius juos nuvertina kaip nerimtus, iškreiptus ir vargiai pilietiškus, o ginamą žalio miesto viziją prilygina neprasmingiems estetiniams šūkiams „gražu-negražu” lygyje. Dar įdomiau, kad aktyvistus V. Laučius vadina tariamais gamtos mylėtojais, o jų pasirinktoje nuomonės išraiškos formoje bando įžvelgti violetinę politiką.
Kyla pagrįstų abejonių kaip tuomet Lietuvos elito sąmonėje apibrėžiamos demokratijos ir pilietiškumo sąvokos. Klausimus dėl medžių priežiūros ir kirtimų dažniausiai kelia paprasti gyventojai, vedini nuoširdaus tikėjimo ir noro ne tiesiog „mėgautis žaliu vaizdu”, o savo artimiausią aplinką matyti sveiką ir saugią. Jei gyventojai nėra pajėgūs biurokratų kalba kalbėtis su valdininkais (ar Vilniaus elito terminais transliuoti savo vertybes), tai nėra pretekstas vengti dialogo. Ar juo labiau tyčiotis iš jų ketinimų, ar gebėjimų tuos ketinimus transliuoti. Apskritai, turėtume plačiau kalbėti apie visuomenės įsitraukimo į bendrųjų reikalų tvarkymą sąlygų kokybę. Šiuo metu LR Susirinkimų įstatymas apibrėžia, kad jei bet kokiam savo nuomonės kaimo, miesto ar valstybės reikalais pareiškimui nori susiburti mažiau nei 15 žmonių, jie privalo apie tai perspėti savivaldybę ir tai padaryti mažiausiai prieš 5 darbo dienas. Jei susirinkti nori daugiau nei 15 žmonių, jie turi prašyti savivaldybės leidimo. O ši savo ruožtu neprivalo jo suteikti. Ar tokie reikalavimai kuria reikiamą terpę pajėgiai pilietinei visuomenei vystytis?
V. Laučius Kauno medžių gynėjus apkaltino drąsos stoka. Tačiau žinant, kad didelė visuomenės dalis Lietuvoje vis dar nėra išsipančiojusi iš komplekso garsiai, aiškiai ir viešai reikšti savo nuomonę, ypač jei ji prieštarauja stipresniojo pozicijai, žmonės ėmęsi atvirai kvestionuoti savivaldos sprendimų pagrįstumą, turėtų būti sveikinami, o ne smerkiami ar kritikuojami. Kol visuomenėje autoritetą turintys žmonės patyčių kultūrą skatins, tol pokyčių jokioje srityje nebus. Tad kyla klausimas, ar pakankamai drąsos turi tas, kas nesugeba šio įpročio atsisakyti?
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja.
