Vilnelėje neršiančioms lašišoms iškilo didelė grėsmė, mat atsakingos institucijos užsimojo atstatyti gruodį sugriuvusią Belmonto užtvankos betoninę sieną. Viskas skambėtų pozityviai, jei ne faktas, kad užtvanka, išskyrus reprezentacinę, jokios kitos naudingos funkcijos neatlieka, priešingai – ji užkerta vienintelį lašišinių žuvų migracijos kelią Vilnelės upe.
Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas Laurynas Okockis kelia klausimą – „ar gali būti, kad atsakingos institucijos siekia saugoti ne viešąjį, o privatų interesą? Siekia spręsti ne itin retų lašišinių žuvų migracijos problemą, o Belmonto, kaip turistinio objekto, patrauklumo išsaugojimą? Toks įspūdis susidaro, įvertinus tai, kad užtvanka nei anksčiau, nei juo labiau dabar, nėra funkcionali“. L. Okockio teigimu, žuvitakio „laiptai“ ir iki užtvankos griūties buvo per statūs žuvims užkilti, o patys „laiptų“ baseinėliai – per trumpi ir per siauri joms įsibėgėti kylant žuvitakiu, todėl didesnės nei 10 kg svorio ir 1 m ilgio lašišinės žuvys šiuo žuvitakiu nepakildavo.
Šiuo metu užtvankos griuvėsiuose situacija itin prasta – dėl nukritusio vandens lygio žuvitakis nefunkcionuoja, o pro griuvusią užtvanką žuvys taip pat negali praplaukti. Net ir užtvankai funkcionuojant, žuvitakis buvo prieinamas žmonėms, o tai sudarė prielaidas išplaukti negalinčių lašišų brakonieriavimui. Svarbu nedelsiant imtis priemonių ir kuo greičiau šią problemą išspręsti, tačiau ne taip, kaip planuoja atsakingos institucijos – atstatant buvusią užtvanką, o ją išardant ir taip atstatant natūralią upės tėkmę. Tuomet sugriuvusioje užtvankos dalyje nerštaviečių padaugės, nes lašišos neršia srovėje, o ne dumblinoje rėvoje.
Užtvankos atkūrimo šalininkai argumentuoja, kad neatstačius užtvankos, upės dalyje nuo Rokantiškių iki Belmonto, vanduo beveik išseks ir nė viena žuvis negalės pro šią vietą praplaukti, tačiau Mėgėjiškos žūklės Tarybos prie LR Žemės Ūkio Ministerijos pirmininkas Antanas Kontautas kritikuoja tokius teiginius: „Vandens kiekis upėje nepriklausys nuo to, ar joje bus pastatyta užtvanka, ar ne, nes užtvankos plotas itin mažas, o sraunumas prasideda už maždaug 150 metrų. Mintis, kad upė taps žuvims nepraeinama, man tik kelia šypseną. Galiausiai, Belmonto reprezentacinio objekto – malūno rato gyvavimui užtvanka nėra reikalinga, tam pakaktų nebrangiai įrengiamo hidrologinio akveduko“.
Lauryno Okockio teigimu, ypač pasipiktinimą kelia tai, kad dėl dirbtinai įrengto užtvankos krioklio, skirto kavą gurkšnojantiems miestiečiams, eilinį kartą aukojama gamtos gerovė. „Norėdami daugiau egzotikos, turėsime jos per akis, kai upėje neliks jokios gyvybės. Žmogus ir vėl veidmainiškai renkasi pramogą sau, vietoje realios aplinkos apsaugos. Belmontas turėtų būti harmoninga oazė, skirta miesto žmogui pažinti gamtą, o ne griauti per tūkstančius metų susiformavusius gamtos procesus“ – piktinasi L. Okockis.
