Praėjusių metų pirmo ketvirčio duomenimis Valstybinę aplinkos apsaugos tarnybą per mėnesį vidutiniškai pasiekė daugiau nei 1000 aplinkosauginių pranešimų. Tokia aplinkos apsaugos pažeidimų gausa – aiškus rodiklis, kad valstybėje nėra užtikrinama pažeidimų kontrolė, tačiau vietoje realios gamtos apsaugos, valdžia renkasi priešingą kelią.
Iš pradžių – Valstybinės aplinkos apsaugos agentūros (VAAT) likvidacija, tuomet aštuonių Regioninių aplinkos apsaugos departamentų konsolidacija į vieną įstaigą ir galiausiai nuspręsta – visas penkias aplinkos apsaugą vykdančias įstaigas sukoncentruoti į vieną Aplinkos apsaugos departamentą. Trumpai tariant, nepaisant vis dar gausių aplinkos apsaugos pažeidimų, valdantieji nusprendė aplinkosaugos kontrolę patikėti į vienas rankas. Tik ar tokiu būdu nebus sumažinamos aplinkos apsaugos galimybės bei sudaromos puikios sąlygos klestėti korupcijai?
Dabartinė Vyriausybė pasirinko eiti visko mažinimo keliu, tačiau net jei eidami tokiu keliu galėtume išvengti neigiamų monopolijos padarinių, ar nuo to nenukentės gamta? Didėjančio aplinkos apsaugos pažeidimų skaičiaus mažėjančios aplinkosaugininkų gretos niekaip neišspręs.
Negana to, grandiozines pertvarkas planuojantys valdantieji nesusitvarko net su kur kas mažesnio masto klausimais, tokiais kaip efektyvumo užtikrinimas neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių veikloje. Neetatinius aplinkos apsaugos inspektorius, kuriais gali tapti visi 18 metų sulaukę Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys nepriekaištingą reputaciją aplinkos apsaugos srityje bei išlaikę egzaminus pagal aplinkos ministro nustatytą programą, yra puikus institucijų ir visuomenės bendradarbiavimo pavyzdys.
Anksčiau už neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių rengimą ir koordinavimą buvusi atsakinga VAAT dar prieš likvidaciją savo funkcijų, susijusių su neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių veikla (išskyrus informacijos apie jų veiklą kaupimo ir tvarkymo) neteko ir šiuo metu jos perduotos Regioniniams aplinkos apsaugos departamentams (RAAD), kurių ateitis, beje, taip pat neaiški. Dėl šios priežasties neliko net teorinių galimybių tapti neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi, galinčiu veikti visos Lietuvos mastu.
Trumpai tariant, būdamas Vilniaus RAAD neetatiniu aplinkosaugos inspektoriumi, pažeidimus fiksuoti gali tik šiam RAAD priklausančioje teritorijoje, t.y., inspektorius būdamas vos kilometro atstumu nuo savo RAAD teritorijos, jau netenka bet kokios su šiuo statusu susijusios teisės fiksuoti pažeidimus. Dar iliustratyviau tariant, Vilniaus RAAD neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius identifikavęs brakonierius ar įtartinai besielgiančius asmenis prie Kuršių marių neturi teisės patikrinti, ar šie asmenys turi reikiamus leidimus bei kokį kiekį žuvies yra sužvejoję. Labai įdomu, kuo gi remiasi tokia logika.
Apskritai neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių teisinės galios gerokai suvaržytos. Jie negali veikti savarankiškai, apie kiekvieną žingsnį turi informuoti atsakingus pareigūnus ir be jų palydos negali nei sulaikyti pažeidėjo, nei išrašyti pažeidimo protokolo. Tuomet kyla klausimas, kuo gi skiriasi neetatinis aplinkosaugos inspektorius nuo paprasto piliečio? Ir kam tuomet siekti inspektoriaus vardo, laikyti egzaminą, įsipareigoti dalyvauti aplinkosaugos reiduose ir atlikti kitas su šiuo statusu susijusias pareigas?
Liūdna konstatuoti, tačiau realybė tokia, kad užkietėję brakonieriai seka įstatymų pakeitimus ir visuomet randa būdų kaip jais pasinaudoti ar kaip apskritai apeiti taisykles. Dar liūdniau tai, kad neetatiniai inspektoriai niekaip negali tokių asmenų pažaboti, greičiau atvirkščiai – neretai pasitaiko atvejų, kai pažeidėjus bandantys įspėti inspektoriai yra įžeidinėjami ar su jais elgiamasi itin nepagarbiai.
Dėl šių bei daugelio kitų priežasčių neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių gretos nesiplečia. Prie inspektorių rato gausėjimo, žinoma, prisidėtų skatinamosios priemonės, kurios galėtų būti įvairios, bet pradėti reikėtų, visų pirma, bent jau nuo transporto išlaidų padengimo. Deja, aplinkosaugos inspektorių motyvacinės sistemos kūrimas niekam neįdomus. Nors iš tiesų, šie savanoriškais pagrindais aplinkos gerovei tarnaujantys piliečiai turėtų būti kur kas labiau vertinami.
Ydinga, kad jau pats neetatinio aplinkos apsaugos inspektoriaus apibrėžimas norminiuose aktuose suponuoja klaidingą požiūrį į šį statusą. Neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių funkcijų atlikimo apraše teigiama, kad inspektorių pagrindinis uždavinys – nustatyta tvarka teikti pagalbą institucijoms ir pareigūnams, vykdantiems aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę. Viena vertus, formuluotė atrodytų teisinga – joje puikiai atsispindi vis dar pilnai neišnaudota niša – institucijų, pareigūnų ir visuomenės bendradarbiavimas, kurio vaisius – aktyvus visuomenės įsitraukimas į aplinkos apsaugą, suteikiant apmokytiems ir parengtiems piliečiams galimybę svariai prisidėti prie aplinkosaugos kontrolės. Tokiu būdu bent iš dalies priartėjant prie dar vienos opios problemos sprendimo ar bent jos sušvelninimo – aplinkosaugininkų trūkumo.
Kita vertus, šiems aplinkos sergėtojams turėtų būti suteikiama kur kas daugiau galių – ne teikti pagalbą institucijoms ar pareigūnams, o savarankiškai vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę. Reikia pabrėžti, kad dažnai į pranešimus RAAD pareigūnams tenka reaguoti ne tik darbo metu, bet ir po darbo valandų ar savaitgaliais, tuomet ištirti gautus pranešimus vyksta regionų aplinkos apsaugos departamentų būdraujantys pareigūnai. Tačiau ar ne visos pusės išloštų, jei daugiau savarankiškumo suteikus neetatiniams inspektoriams, sumažėtų krūvis ir etatiniams pareigūnams? O kartu būtų apsaugoti gyvosios gamtos ištekliai ir pažeidėjai, žinoma, neliktų nenubausti.
Laurynas Okockis yra Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas.
