Kiek laiko turi praeiti, kad Lietuvos valstybės vadovai imtųsi realių, ryžtingų veiksmų sustabdyti šalia Lietuvos sienos statomą Astravo atominę elektrinę?
Valdžios nenoro ir nesugebėjimo veikti užuomazgos buvo juntamos nuo pat pradžios, kai tik paaiškėjo kaimyninės šalies diktatoriaus planai statyti Vilniaus pašonėje eksperimentinę, dar niekur pasaulyje neveikiantį rusišką branduolinį reaktorių.
Dar 2010 m. premjeras A. Kubilius, apsilankęs prie pradedamos statyti Baltarusijos atominės elektrinės BNS naujienų tarnybai sakė: „Pasirengimo darbai lyg ir matosi, bet kol kas tai labai pradinė stadija ir negalima sakyti, kad darbai yra įsibėgėję ir nesustabdomi“. Žiniasklaidai tuo metu jis taip pat teigė, jog nors ir matomi darbai, tačiau baltarusiai jo neįtikino, kad ketinimai yra rimti. Taip pat tuometinis Vyriausybės vadovas dar gyrėsi, kaip išaugo Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimas iki aukščiausių vadovų lygmens. Šiandien akivaizdu, kad tuometis premjeras ir jo valdžioje esanti partija praleido galimybę (arba – nenorėjo) tą bendradarbiavimą maksimaliai išnaudoti pavojingo Lietuvai projekto stabdymui.
Tuo pat metu su prezidentu A. Lukašenka „aukščiausiu lygiu“ bendradarbiavusi Lietuvos vadovė tarp Lietuvos politikų aktyviai skleidė idėją, jog Astravo atominės artumas prie Vilniaus – ne problema, kad mūsų regione laisvai galėtų veikti kokios penkios atominės, o per vieną susitikimą prezidentūroje su praėjusios kadencijos įtakingais Seimo nariais net padalijo visiems lapukus su Vakarų Europos atominių elektrinių sąrašu ir su jų atstumais iki valstybių viena kitos sienų ar sostinių. Jame buvo matyti, jog, pvz., viena iš Prancūzijos branduolinių jėgainių yra net arčiau Liuksemburgo, nei Astravas būtų šalia Vilniaus!
Neabejoju, kad ne vienas Seimo narys dar turėtų būti tą informacinį lapelį išsaugojęs. O dabartinis opozicijos lyderis, turbūt, net ir visiškai buvo įtikintas ir nusiraminęs, nes po to iki pat kadencijos pabaigos nei piršto nepakrutino, nesikreipė į įtakingus ES krikščionis – demokratus, giminingų dešiniųjų partijų kitų šalių premjerus, kad Astravas būtų sustabdytas. Tuometinis premjeras, dabar – opozicijos lyderis, tik nuolankiai kartojo prezidentinę mantrą „Žiūrėsime, kad Astravo atominė būtų saugi!“. Ką reiškia tokie užkalbėjimai? Kad Lietuva neprieštarauja Astravo projektui, o tik nori, kad jis būtų saugus? Tai ir A. Lukašenka to nori, negi ne?!
Dar keistesnis įvykis nutiko 2012 m rugsėjį, A. Kubiliaus valdymui einant į pabaigą, kai Lietuvos Vyriausybė savo veiksmais tiesiogiai parėmė Baltarusijos režimą. Kaip Žaliosios politikos instituto vadovas, kartu su kitais žaliaisiais nevyriausybininkais Seime dalyvavome diskusijoje „Lietuva–Baltarusija: atominės energetikos kaimynystėje“. Renginyje kartu su būriu branduolinės energetikos šalininkų ir kritikų turėjo dalyvauti Baltarusijos režimo opozicijos atstovai – pilietinės kampanijos „Astravo atominės elektrinės statyba yra nusikaltimas!“ koordinatorius Mikalajus Ulasevičius bei Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova.
Visų mūsų nuostabai, šie aktyvūs kovotojai su režimu buvo… Lietuvos valdžios neįleisti įvažiuoti į mūsų teritoriją! Įvažiavimas apribotas tik kelių mėnesių laikotarpiui, iki gruodžio, o priežastys buvo įslaptintos, patiems baltarusių aktyvistams nieko nepaaiškinta.
Tik jiems kreipusis į Lietuvos teismą, buvo pripažinta, jog toks A. Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės atstovų sprendimas buvo neteisėtas. Bylinėjimasis užtruko daug ilgiau, nei draudimo įvažiuoti laikas, šie žmonės jokio pavojaus nei A. Kubiliui, nei jo partijai, matyt, daugiau nebekėlė, nes ir toliau laisvai galėjo ir gali atvykti į Lietuvą.
Šios keistos istorijos paaiškinimas gali būti paprastas: valdantieji konservatoriai paniškai bijojo artėjančio Lietuvos referendumo dėl bet kokios naujos atominės elektrinės uždraudimo Lietuvoje, o žinomų Baltarusijos opozicionierių, garsių savo srities specialistų, pasisakančių prieš branduolinę energetiką dalyvavimas konferencijoje būtų buvęs stiprus atoveiksmis to meto A. Kubiliaus vyriausybės sukeltai pro-branduolinei propagandinei isterijai. Kitas galimas paaiškinimas – su konservatoriais susiję energetikos verslo klanai, jau daugelį metų į Lietuvą tiekę rusišką elektros energiją, ketino ją pirkti ir iš Astravo elektrinės, todėl savo valdomiems politikams buvo nurodę labai nešūkauti prieš ją.
Dabar, situacijai Lietuvos energetikos sektoriuje pasikeitus, atsiradus daug pigesnei skandinaviškai elektrai per jungtis, sparčiai augant atsinaujinančiai energetikai, importuoti baltarusiškai rusišką elektrą – „jokio biznio“, ir štai, opozicijos lyderis galų gale garsiai prakalbsta apie Astravo projekto pavojų! O jaunasis partijos anūkas pristato tai kaip vieną iš rinkimų prioritetų! Būtų labai gerai, jei toje programoje pamatytume ir įsipareigojimą vykdyti Lietuvos žmonių valią dėl Visagino atominės.
Gaila, kad A. Kubiliui patikėti, jog Astravo atominė elektrinė statoma ir apie ją prakalbti prireikė 5 metų. Opozicijos lyderis apie atominę elektrinę pradėjo kalbėti tik dabar, kai Lietuvoje prasideda rinkimų kampanija, o į Astravą planuojama atvežti ir pradėti montuoti pirmąjį reaktorių. Artėjant rinkimams, Astravo atominės elektrinės klausimas tapo viso labo konservatorių politinių technologijų įrankiu.
Mes, žalieji, esame ne kartą kaltinti, kad priešinomės Visagino atominei elektrinei, tačiau nekalbame apie Astravo atominę elektrinę. Tačiau tai – tik dar vienas propagandinės konservatorių mašinos melas. Tuo įsitikinti gali kiekvienas, kuris moka naudotis paieškos sistema „Google“, nes jos rezultatai parodys ne vieną šiuo klausimu rengtą renginį, pasisakymą ar raginimą valstybės vadovams.
Nuo pirmųjų Astravo atominės elektrinės projekto užuomazgų, pirmųjų jo pristatymų tame aktyviai dalyvavo vieno pirmųjų žaliųjų judėjimo „Atgaja“ atstovai, siekdami išsakyti neigiamą poziciją apie pavojų keliantį projektą.
Įsteigus Lietuvos žaliųjų sąjūdį, kuris 2012 m. buvo pervadintas į Lietuvos žaliųjų partiją, iš įvairių nevyriausybinių organizacijų susibūrę žmonės, visuomenininkai ne kartą viešai mitingavo prieš Lietuvos valdžios abejingumą ir neveiklumą dėl Astravo ir tuomet dar taip pat planuotos statyti Kaliningrado atominės elektrinės.
Kiekvienais metais, minint Černobylio metininėms iki šiol organizuojame mitingus ir atominių zombių paradus prie Baltarusijos, Rusijos ambasadų, Vyriausybės, rengiame spaudos konferencijas, organizuojame akcijas kartu su Baltarusijos opozicijos atstovais, tačiau visa tai – lyg į sieną.
Tenka apgailestauti, kad tokiais pigiais konservatorių komentarais, kaip „Žalieji nieko nedaro“ ar „Balsys nieko nedaro“ bandoma nukreipti dėmesį nuo tikrųjų kaltininkų, dėl kurių neveiklumo savo pašonėje turime tokią grėsmę, ir nuo tikrųjų sprendimų priėmėjų bei užsienio politikos formuotojų, kurie privalo imtis veiksmų dabar.
Nei į vieną mano viešą raginimą Ministrui Pirmininkui, Prezidentei panaudoti savo diplomatijos galią ir pasitelkti į pagalbą Europos Sąjungą, su kurios pagalba galima būtų užkirsti kelią Astravo atominei elektrinei, nebuvo sureaguota. Žiniasklaidoje girdėjome tik pasisakymus, kad Lietuva sieks, jog Baltarusijos atominė elektrinė būtų saugi. Kaip iš viso atominė elektrinė gali būti saugi? Jau nekalbu apie tai, kad Baltarusijos opozicijos atstovų, duomenimis, statybų aikštelėje visiškai neužtikrinama kontrolė – vagiamas betonas, metalo strypai, įvairios statybinės medžiagos. Tai rodo, kad atominės avarijos pavojus yra ne tik galimas, o realus ir jau dabar užprogramuotas.
Akivaizdu, jog Astravo atominė elektrinė yra glaudžiai susijusi ne tik su Baltarusijos, bet ir Rusijos valdžios interesais. Astravo atominės elektrinės statybos generalinė rangovė yra Rusijos valstybinės branduolinės energetikos korporacijos „Rosatom“ antrinė įmonė „Atomstrojeksport“, o patį projektą finansuoja Rusijos vyriausybė. Nesibaigiant kariniams Rusijos veiksmams Ukrainoje ir toliau besitęsiant sudėtingai geopolitinei situacijai mūsų regione, tokios priešiškos valstybės valdžios, kaip Rusija, statoma atominė elektrinė gali tapti atomine bomba ne tik Lietuvai, bet ir visai Vakarų Europai.
Štai kodėl dabar reikia ne tik ir ne tiek nevyriausybinių organizacijų, o prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus veiksmų, diplomatinio spaudimo priemonių Baltarusijai, kad užtikrintume savo valstybės saugumą ir apsaugotume mūsų vaikus, anūkus nuo galimos grėsmės.
Šiandien būtina Europos Vadovų Taryboje ir kituose aukšto lygio tarptautiniuose susitikimuose iškelti Astravo atominės elektrinės grėsmės Lietuvai ir Vakarų Europai klausimą, bendromis su kitomis ES partnerėmis pastangomis reikalauti, jog būtų nutrauktos Astravo atominės elektrinės statybos.
Jokiu būdu Baltarusijai neturi būti suteiktos galimybės naudotis Kruonio hidroakumuliacine elektrine, kaip energijos pajėgumų rezervu. Taip pat būtina užtikrinti, jog nesaugi Astravo atominės elektrinės energija, jei ji bus pradėta gaminti, nepatektų ne tik į Lietuvą, bet ir Europos Sąjungos valstybes, pirmiausiai, – Lenkiją. Tam būtina atstatyti sužlugdytus politinius santykius su Lenkija.
Kviečiu visus neabejingus piliečius pasirašyti peticiją ir taip paraginti Lietuvos vadovus pagaliau imtis ryžtingesnių veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės, kad šalia mūsų sienų nebūtų statomos atominės bombos. Pasirašyti peticiją galima čia: http://goo.gl/9Y68U6.
