Trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitetas balsų dauguma davė atkirtį bandomam prastumti geologiniam CO2 saugojimui žemės ertmėse – visiškai naujai, eksperimentinei technologijai, kuri prieštaringai vertinama mokslininkų ir yra uždrausta ne vienoje Europos valstybėje.
Šios eksperimentinės technologijos atsirado ir pradėtos taikyti tose valstybėse, kurios masiškai degina anglį energijos poreikiui užtikrinti bei ieško sprendimų, kaip ir anglies jėgaines išsaugoti, ir su klimato kaitą sukeliančia šiltnamio dujų emisija „susitvarkyti“. Lietuva nėra viena tokių valstybių. CO2 saugyklų mūsų valstybėje įteisinimas reikštų vieną – planus Lietuvą paversti didele iškastinio kuro degintoja. Tik tokiu atveju galima būtų taikyti tokią abejotiną technologiją. Net tokie hipotetiniai pasvarstymai skamba tiesiog absurdiškai ir verčia įtarti korupciją.
Netrukus Žemės gelmių pataisos keliaus į Seimo plenarinio posėdžio salę, kurioje ir paaiškės, kuriems kolegoms svarbesni naftos pramonės lobistų, o kurie dirba, gindami visuomenės interesus turėti švarią, neužterštą aplinką.
Taip jau nutinka, kad pradėjus perkelti į teisinę bazę Europos Sąjungos direktyvas, lobistai skuba pasinaudoti proga ir po įstatymų pataisomis pakišti savo interesus. Taip nutiko ir su Žemės gelmių įstatymu.
Žemės gelmių įstatymas staiga „apaugo“ įvairiais interesais. Mane papiktino, kad valstybės finansuojamo Gamtos tyrimų centro atstovas, dalyvavęs įstatymo svarstyme, gynė geologinį CO2 saugojimą žemės ertmėse tarsi jo lūpomis būtų kalbėję naftos pramonės lobistai. Kaip ir papiktino energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno bandymai pateisinti Aplinkos ministerijos specialistų kritikuojamą technologiją ir, prisidengiant itin keistais motyvais ginti poreikį leisti saugoti žemės ertmėse anglies dvideginį. Keisčiausia, ką išgirdau iš ministro lūpų, – tai, kad CO2 saugojimas bus reikalingas Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijai ir energijos generacijai iš dujų, nors iš tikrųjų jokio tiesioginio ryšio čia nėra, o tai, kaip spręsti sinchronizacijai reikalingos papildomos „lanksčios generacijos“ klausimą, yra visai atskira tema.
Štai ir pradeda aiškėti, kad už to aršaus geologinio CO2 saugojimo ginimo galimai slypi dideli projektai, gal jau net ir investuotojai mina ministerijos slenksčius, norėdami perrašyti pakankamai žalią Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją, kurioje numatoma iki 2050 metų pasiekti, kad 100 proc. energijos gamintume iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kaip nauji dujų deginimo projektai dera su šiais tikslais?
Norėčiau tikėti, kad tokie ministro pamąstymai ir liks tik jo mintyse, nes šiuo metu, kai turime ieškoti, kaip mažinti taršą, kuo greičiau pereidami prie švarios, atsinaujinančios energetikos, Energetikos ministerija galvoja apie praeities technologijas arba tas, kurios neišspręstų problemos, o tik sukurtų naujų.
Geologinis CO2 saugojimo žemės ertmėse, jei jis būtų įteisintas, galėtų būti vykdomas Vakarų Lietuvoje, kurioje plėtojama naftos pramonė. Vienas iš tikslų, kurio siekia šios pramonės lobistai, – kad į naftos gręžinius pumpuojamas CO2 galėtų būti panaudojamas papildomai naftos gavybai iš eksploatuojamo gręžinio, o paskui tame gręžinyje ir palaidotas.
Tuo tarpu mokslininkai ir ekspertai įspėja, kad CO2 saugojimas tokiomis sąlygomis gali sukelti giluminius trūkius ir lūžius, kurie turėtų neigiamą poveikį kaip tik tuose kraštuose didelį potencialą turinčios geoterminės energijos bei požeminio vandens ištekliams.
Austrija, Kroatija, Estija, Airija, Latvija, Slovėnija draudžia įrengti bet kokia CO2 geologines saugyklas. Kai kurios valstybės, kaip Čekija, Belgija, Suomija, Liuksemburgas turi draudimus tam tikrose teritorijų dalyse. Olandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje neleidžiama įrengti saugyklų žemyninėje šalių teritorijos dalyje, o tik žemės gelmėse po jūra.
