Pastaruoju metu diskusijos dėl Baltarusijos AE statybos ir būdų, kaip jas sustabdyti, kiek primena XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikų bajorų peštynes užsienio grėsmės fone. Kur kas daugiau dėmesio skiriama kaltųjų tarp politinių oponentų, nei konkrečių būdų kaip sustabdyti Lietuvai gyvybiškai pavojingą projektą greta mūsų sienos, paieškai.
Buvę valstybės vadovai Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis, kartu su kelių opozicinių partijų lyderiais pasirašė bendrą kreipimąsi į Vyriausybę padaryti viską, kad Astravo atominės elektrinės statyba nedelsiant būtų sustabdyta. Kas tokiam kreipimuisi gali nepritarti?
Vietoje pritarimo, sulaukta itin nervingos energetikos ministro reakcijos, kaltinant kreipimosi autorius politikavimu. Nors dar visai neseniai tas pats ministras žadėjo derinti bendrą Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos poziciją ateityje nepirkti elektros iš Baltarusijos AE.
Prezidentas Valdas Adamkus konkrečiai paragino Vyriausybę Astravo AE klausimą kelti į tarptautinių diskusijų lygį.
Ką turėtų daryti mūsų diplomatai? Matyt, turėtų lakstyti po visas ES valstybių sostines ir bandyti įkalbinti šių šalių vadovus susieti sankcijų Baltarusijai panaikinimo klausimą su atominės elektrinės statybos prie ES išorinės sienos klausimu.
Bandyti gauti ES pažadą, Baltarusijai atsisakius atominės elektrinės statybos, paremti Baltarusiją, jai siekiant apsirūpinti elektros energija, naudojant savo nuosavus išteklius.
Prisiminkim, kad 40 procentų Baltarusijos teritorijos sudaro miškai, Baltarusijos didžiuosiuose miestuose yra gerai išvystytas centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, taigi yra puikios sąlygos vystyti biokuro kogeneraciją.
Baltarusijos pietryčiai pasižymi puikiomis sąlygomis vystyti kasmet sparčiai pingančią saulės energetiką. Krentantis į žemę saulės energijos intensyvumas čia toks pats, kaip pietų Vokietijoje. Šiaurės Baltarusija pasižymi visai neblogomis sąlygomis vėjo energetikai. Egzistuoja nepanaudotas hidroenergetikos potencialas.
Kol kas Baltarusijoje beveik nepanaudojamas biodujų potencialas elektros energijos gamybai neblogai išvystytame Baltarusijos gyvulininkystės bei maisto gamybos sektoriuje. Galų gale – vien energijos taupymo potencialas, efektyviau vartojant elektros energiją, Baltarusijoje yra ne mažesnis, nei pagamintų vienas Ašmenos AE statomas reaktorius. Tačiau visam tam reikia pinigų. Rusija tokiems projektams įgyvendinti pinigų tikrai neskolintų. O Europos Sąjunga – galėtų.
Prisiminkim dar, kad Baltarusija yra skaudžiausiai nuo branduolinės energetikos nukentėjusi valstybė pasaulyje. Baltarusiai – tai tauta, kurios kas penktas gyventojas gyvena radioaktyvumu užterštoje teritorijoje. Tauta, kurios 85 proc. vaikų yra potencialios Černobylio aukos, nes jų genų struktūroje užfiksuoti radioaktyvumo sąlygoti didesni ar mažesni pokyčiai. Mes tikrai turime galimybių įtikinti baltarusius atsisakyti branduolinės energetikos plėtros planų, jei galėtumėm kažką pasiūlyti mainais.
Gal užsienio reikalų ministras L.Linkevičius ir jo vadovaujami diplomatai tai bandė daryti?
Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad greičiausiai – ne.
Mūsų paties Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje valdančiųjų balsais buvo priimtas sprendimas remti ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą, nesiejant šios paramos su reikalavimu atsisakyti Astravo AE. Ką jau čia kalbėti apie bandymus daryti įtaką kitų valstybių sprendimams šiuo klausimu?
Ir mes girdime, kaip tas pats L.Linkevičius tokioje situacijoje ne teisinasi, o priekaištauja komiteto nariui A.Ažubaliui, kad anas viešina tokį komiteto sprendimą, ir aiškina, kad Lietuva čia vis vien viena nieko nelemia, nes dauguma ES narių greičiausiai pasisakys už sankcijų panaikinimą…
Kaip tai pavadinti? Patetiška, apgailėtina, gėdinga pozicija… Mes net nepabandėm…
Ar mes vis dar galime kažką dar pakeisti ir sustabdyti Ašmenos AE statybą? Manau, kad taip. Esu tuo įsitikinęs. 2013 metų vasarą sustabdyta Baltijos AE statyba leidžia tikėtis, kad panašiai gali atsitikti ir su Ašmenos AE. Tačiau tam reikia mūsų visų bendrų pastangų, o ne tarpusavio politinių rietenų.
Politikų darbas yra išreikšti politinę valią. Todėl man nesuprantamas burbėjimas dėl siūlymo visoms be išimties partijoms pasirašyti susitarimą padaryti viską, kad Baltarusijos AE elektra ateityje netekėtų į Lietuvą. Ir net nesvarbu, kaip sunku tai techniškai padaryti.
Taigi, pirmas žingsnis visgi turėtų būti bendras partijų sutarimas padaryti viską, kad niekada Baltarusijos AE pagaminta elektra nepatektų į Lietuvos teritoriją. Sudėtinga? Taip. Bet be politinio sutarimo tai išvis neįmanoma.
Kas toliau? Toliau bandyti užsitikrinti ES paramą mūsų pozicijai. Taip pat ES pagalbą Baltarusijai vystyti modernią europietišką energetiką, jei ji atsisakys rusų finansuojamo projekto. Tai visiškai atitiktų mūsų nacionalinius interesus.
Taip pat mes turėtume oficialiai kreiptis į visas kaimynines šalis, kviečiant regioną tapti zona be branduolinės energetikos, tuo pačiu deklaruojant savo sprendimą galutinai atsisakyti VAE projekto. Labai sudėtinga vaizduoti teisuolius, reikalaujančius nestatyti atominės elektrinės prie mūsų sienos, kai kai kurie mūsų pačių politikai vis dar kalba apie analogiškus Lietuvos planus.
Visai teisingai praėjusią savaitę pasakė buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas – mūsų tikslas yra ne tas, kad Baltarusija suderintų savo atominės elektrinės statybą su TATENA ir gautų Orhus leidimą. Mūsų tikslas yra – kad šios elektrinės nebūtų išvis.
Tada išties, reikia Baltarusijai parodyti elektros iš Baltarusijos atominės elektrinės importo į ES neperspektyvumą. Geriau, nei politinė deklaracija nepirkti elektros ir neleisti pasinaudoti mūsų perdavimo bei elektros akumuliavimo, rezervavimo infrastruktūra, suveiktų mūsų pačių politinė valia – vystyti nuosavą elektros energijos gamybą.
Tai yra – patvirtinti Lietuvos energetikos strategiją, kurioje būtų numatyta iš atsinaujinančių išteklių Lietuvoje iki 2030 metų pagaminti daugiau elektros, nei numatomas Lietuvos elektros suvartojimas.
Kodėl iš atsinaujinančių išteklių? Dėl kelių priežasčių. Visų pirma – tai pigiausias elektros gamybos būdas jau dabar. O ateityje – kainų skirtumas tarp elektros, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių ir tradicinėse elektrinėse, tik augs. Antra – tai mums naudinga ekonomiškai, taip didinama pridėtinė vertė, kuriama Lietuvoje, kuriamos „žaliosios darbo vietos“, tampame patraukliais šių technologijų gamybai Lietuvoje.
Trečia – mes vis tiek tai turėsim daryti, įgyvendinant Paryžiaus konferencijos susitarimus mažinti klimato kaitą. Ketvirta – tai elektros gamyba mažiausiais kintamais kaštais. Reiškia, jos nukonkuruoti beveik neįmanoma net dempinguojant elektros energijos, pagamintos tradicinėse elektrinėse, kainą. Ir penkta – žalia elektra yra vienintelė elektros rūšis, kuriai ES direktyvomis yra suteikiamas leidimas pirmumo teise pasinaudoti esama infrastruktūra, net jei tai reiškia kitos elektros diskriminaciją.
Ką darysim, kai nepučia vėjas ir nešviečia saulė? Naudosim elektrą, sukauptą elektros akumuliavimo įrenginiuose, kurie iki 2030 metų bus įrengti daugumoje mūsų namų. Tereikia kiek pasidomėti, kas vyksta pasaulyje šiuo metu, kaip greitai vystosi elektros kaupimo technologijos, kad numatytume tokią elektros energetikos ateitį 2030 metais. Jei sukauptos Lietuvoje elektros trūks – pasiimsim vėjingu metu sukauptą elektrą Norvegijos hidroelektrinėse.
Šitokio žingsnio tai Rusija, planuojanti apstatyti mus atominėmis elektrinėmis, iš mūsų tikrai nesitiki. Jie išvis netiki atsinaujinančios energetikos perspektyva, skirtingai nuo visų civilizuotų pasaulio šalių. Užtenka vien paminėti tai, kad įrengtų saulės, vėjo, biomasės elektrinių galia jau dabar mažutėje Lietuvoje daugiau nei dvigubai viršija tokių elektrinių įrengtąją galią plačiojoje Rusijoje.
Taip pat būtina kelti elektros iš šalių, kuriose elektra gaminama iš iškastinių išteklių ir branduolinėse elektrinėse, apmokestinimo klausimą. Vėlgi – ES lygmeniu. Ir daryti tai jau dabar.
Taip pat būtina spartinti sinchronizaciją su vakarų elektros tinklais.
Ar visa tai sustabdytų atominės elektrinės statybą Baltarusijoje? Galbūt sustabdytų, galbūt ne.
Yra trijų tipų žmonės. Vieni mato aukštą beveik neįveikiamą kalną, bet bando ir įlipa. Antri bando, bet neįveikia, pritrūksta jėgų, sugebėjimų, sutrukdo nepalankios sąlygos. Treti – net nebando. Ir tie treti ir yra labiausiai apgailėtini. Nebūkim jais.
Žodžiu – reikia daryti viską, ką galime, ir gal pasiseks, o ne burbėti vieniems ant kitų, aiškinant, kad viskas čia beveik neįmanoma…
Nebent, aišku, grįžtant prie tos alegorijos apie žmogų ir kalną, juk gali dar būti ir toks variantas, kai žmogus išvis nenori lipti į jokį kalną. Nepaisant – ar sunku ar lengva. O tada sako – žinot – sunku. Dėl to gal nebandom. O tuos, kurie nori bandyti lipti, jie pravardžiuoja nerealiai mąstančiais… Ar nėra čia iš tikro šis atvejis? Gal iš tikro kai kurie Lietuvos politikai nemato jokios būtinybės, kad tos Baltarusijos atominės elektrinės nebūtų? Tik tiek, kad nepatogu taip kalbėti…
Ir jei taip būtina rasti kaltus dėl to, kodėl Baltarusija 2011 metais pradėjo statyti atominę elektrinę, galite apkaltinti žaliuosius. Jei tik tai padės partijoms, turinčioms savo premjerus ir ministrus, susitarti.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos žaliųjų partijos valdybos ir tarybos narys, energetikos komiteto pirmininkas
