Šilumos kainos Lietuvoje dėl brangstančių importuojamų energetinių išteklių auga kur kas greičiau, nei gyventojų pajamos. Natūralu, kad žiemos viduryje, pajutę gyventojų, mokančių už šilumą nuotaikas, sukrunta visi be išimties aukščiausieji Valstybės politikai. Šilumos ūkio problemą užsimojusi spręsti ir šalies prezidentė, griežtu tonu skaičiuojanti energetikų pelnus. Rūpestis suprantamas ir matyt nereikėtų abejoti prezidentės nuoširdumu.
Bet prieš pradedant gydyti ligonį ir imantis skalpelio, vis dėl to reikėtų visų pirma diagnozuoti ligą. O ligonis šiuo atveju serga priklausomybe nuo gamtinių dujų ir pertekliniu šilumos vartojimo apetitu. Akivaizdu, jog Prezidentūros aplinka sėdi prie šachmatų lentos – stumdo SGD terminalo ir atominės elektrinės figūras į priekį, biokuro plėtros, renovacijos ir atsisakymo nuo dujų vartojimo planus – aukoja be pasigailėjimo.
Ar taip ruošiama rinka naujam suskystintų dujų terminalui, išvengiant sunkios užduoties tartis su Latvija, Estija ir Baltarusija dėl bendro suskystintų dujų terminalo naudojimosi? Jei išties esmė čia – terminalas, tada būtų labai graudu, kad terminalas, kuris buvo planuotas energetinės nepriklausomybės užtikrinimui, tarnautų stabdant realią energetinę nepriklausomybę.
Šioje šachmatų dėlionėje yra vienas „bet“ – SGD terminalas taptų ekonomiškai nuostolingas, jeigu didiesiems Lietuvos miestams būtų leista pasinaudoti ES struktūrinių fondų finansavimu biokuro katilų plėtrai. Prezidentės patarėjas ekonominės ir socialinės politikos klausimais Nerijus Udrėnas siūlo net nebetaikyti papildomų paskatų šilumos gamintojams, investuojantiems į biokuro įrenginius. N.Udrėno susirūpinimas dėl pernelyg greitos biokuro plėtros yra šiek tiek dirbtinis, turint mintyje, kad ta plėtra yra kur kas lėtesnė, nei 2008 metais planavo konservatoriai. Jeigu prezidentės patarėjas mano, kad biokuro naudojimo plėtra yra pernelyg skatinama, tai kodėl ta biokuro naudojimo plėtra beveik nevyksta?
15-a Vyriausybė savo programoje 2008 metais buvo numačiusi tikslą – sumažinti gamtinių dujų dalį šilumos tiekimo įmonių kuro balanse nuo 80 proc. iki 40 proc., gamtines dujas pakeičiant atsinaujinančiais energijos ištekliais. 2012 m. gamtinės dujos vis dar sudarė apie tris ketvirtadalius viso kuro, suvartojamo centralizuotame šilumos ūkyje. Taigi – netgi prie esamų skatinimo priemonių – konversijos į biokurą procesas vyksta per lėtai, ypač didžiuosiuose miestuose, kur yra ribojama ES Struktūrinių fondų parama tokiems projektams. Panaikinus tas skatinimo priemones, procesas išvis sustos, o šilumos kaina vartotojams priklausys tik nuo gamtinių dujų kainos.
Prezidentūra bijo biokuro kainų augimo, augant biokuro paklausai. Iki šiol biokuras nebrango, kitaip nei gamtinės dujos, bet rizika yra. Tai panagrinėkime geriau, kaip galima dar labiau padidinti biokuro pasiūlą, skatinant konkurenciją šioje srityje, skatinant įvairesnių biokuro rūšių naudojimą. Bet ne. Apie tai Prezidentūra kažkodėl tyli.
Prezidentūra tyli ir apie būdus, kaip įgyvendinti protingą konkurenciją šilumos gamyboje, kas mažintų šilumos vartotojų sąskaitą, o ne vien tik didintų nepriklausomų gamintojų pelnus, kaip pastebima Kaune.
Prezidentė visą kadenciją kalba ne apie tai, kaip sumažinti šilumos kainas, o apie energetikų (išskyrus kai kurių nepriklausomų šilumos gamintojų) pelnus. Labai keistai prezidentės patarėjas įvardijo ir didžiausią šilumos tiekimo Vilniuje problemą. Ne, tai nėra faktas, kad beveik 90 procentų šilumos Vilniuje yra pagaminama iš brangių iš Rusijos importuojamų gamtinių dujų. Tai netgi ne aukštos vilniečių sąskaitos už šildymą, kuriose beveik tris ketvirtadalius sudaro dujų kaina (Kaune šilumos kaina dar didesnė, bet prezidentės dėmesys laikinajai sostinei yra žymiai mažesnis). Pasirodo – didžiausia problema Vilniuje yra šilumos tiekėjo pelnas! Gerbiamas patarėjas kraupina žmones teigdamas, kad 2011 m. šilumos tiekėjo pelnas sudarė beveik 100 milijonų litų prieš mokesčius. Tai yra beveik 14 proc. 2011 m. apyvartos. Kita vertus – nutylima, kad dalį šio pelno sudaro kompensacija už nepadengtas kuro sąnaudas 2008 m., kuomet brangstant dujoms Vilniuje buvo atsisakoma keisti šilumos kainą ir susidarė 125 mln. Lt „skola“ energijos tiekėjui. Dabar šie nuostoliai yra kompensuojami (taip vadinamas „Imbraso mokestis“). Realiai reikėtų šią kompensaciją atimti iš pelno ir tada vertinti įmonės pelningumą.
Prezidentūrą ir vilniečius galima nuraminti, kad šios kompensacijos mokėjimas pasibaigs kitais metais, taigi Valstybinės kainų ir energetikos (VKEKK) pirmininkės Dainos Korsakaitės pažadas per metus sumažinti šilumos kainą 1-2 ct/kWh bus įvykdytas bet kuriuo atveju.
Prezidentės patarėjas pastebi, kad elektros energijos gamybos pelningumas yra neribojamas. Lygiai taip pat toje srityje neribojami ir patirtini nuostoliai. Galima kalbėti apie galimybę keisti elektros energijos kainos reguliavimo principus, tačiau bet kuriuo atveju – net ir žymiai sumažinus šilumos tiekėjo pelną, šilumos kaina sumažėtų tik keliais procentais. Žymiai mažiau, nei galima būtų sumažinti šilumos kainą, pavyzdžiui, pakeistus brangias rusiškas dujas trigubai pigesniu biokuru.
Aišku, kad prezidentės patarėjai negalėjo užmiršti „amžinojo gyvatuko mokesčio klausimo“, esą VKEKK turi sumažinti ir nepagrįstai didinamą vadinamąjį gyvatuko mokestį. Šilumos karštam vandeniui nuostolius turi padengti patys šilumos tiekėjai, o ne gyventojai. Šilumos tiekėjai patiekia šilumą pastatui, o šilumos vartotojai už tą šilumos kiekį šilumos tiekėjui sumoka. Šiluma pastato viduje yra naudojama skirtingiems tikslams – dalis tos šilumos yra panaudojama karštam vandeniui pašildyti, dalis patalpoms šildyti ir galų gale išeina lauk per geresnės ar blogesnės kokybės langus, duris, sienas ir stogus. Karštas vanduo nuo mazgo iki krano cirkuliuoja vamzdynais ir gyvatukais ir po truputį aušta. Dalis šios šilumos panaudojama naudingai, virtuvės ar vonios patalpų šildymui, dalis – prarandama, jei nuo prastai izoliuotų vamzdynų šyla, pavyzdžiui, rūsys ar palėpė. Kaip už skirtingai panaudotą ar prarastą šilumą sumoka skirtingų butų gyventojai – susitarimo reikalas. Galima, aišku, tiesiog netaikyti to gyvatuko mokesčio, o visus cirkuliacijos nuostolius įtraukti į karšto vandens arba šildymo kainą. Bet realiai nuo to vartotojų išlaidos nesumažės.
Prezidentė taip pat siūlo imtis sankcijų prieš šilumos tiekėjus, kurie veikia neefektyviai. Tai iš tiesų geras pasiūlymas. Dabartinis šilumos tiekėjo pelno reglamentavimas, kai šilumos tiekėjui leidžiamas uždirbti pelnas skaičiuojamas proporcingai šilumos gamybai ir tiekimui naudojamo turto vertei, išties neskatina šilumininkų mažinti savo kaštų. Pelnas turėtų būti motyvacinis įrankis, verčiančiu šilumos tiekėją elgtis taip, kaip tai naudinga galutiniam vartotojui. Tai yra – reikėtų sudaryti sąlygas, kad šilumos tiekėjų pelnas priklausytų nuo jo veiklos efektyvumo, o ne nuo valdomo turto vertės. Aišku, reikia suprasti, kad taip reglamentuojant monopolisto pelną, neefektyviai veikiantys šilumos tiekėjai būtų priversti dirbti nuostolingai, o efektyviai veikiantys šilumos tiekėjai uždirbtų didesnį pelną, nei dabar.
Tačiau kartu reikia suprasti, kad, nustatant efektyvumo kriterijus, reikia būti labai išmintingam. Pavyzdžiui, šilumos kainos mažinimo potencialas Vilniuje yra kur kas didesnis, nei Žagarėje. Nustačius pernelyg aukštus efektyvumo kriterijus, neatsižvelgiant į faktinę kiekviename mieste esančią situaciją, galima pridaryti daugiau žalos, nei naudos. Juk jokia motyvacinė priemonė neprivers manęs nubėgti 100 metrų greičiau, nei per 9 sekundes. O pasmerkus šilumos tiekėją amžiniems nuostoliams, bus panaikinta galimybė šiam šilumos tiekėjui investuoti bent į tas priemones, kurios nors kiek sumažintų šilumos kainas vartotojams. Verčiant šilumos tiekėjus efektyvinti savo veiklą, jiems neturėtų būti dirbtinai trukdoma imtis konkrečių priemonių (kaip jau ketverius metus įvairiomis priemonėmis torpeduojami „Vilniaus energijos“ konversijos į biokurą projektai).
Pasak prezidentės, tikslinga visoje šalyje nustatyti šilumos gamybos ir tiekimo sąnaudų „lubas”. Geras pasiūlymas, tik reikia pastebėti, kad VKEKK tai jau daro.
Prezidentūra nurodė, kad gyventojai neturėtų apmokėti neefektyvių šilumos tiekėjo sąnaudų – jas turi padengti pati šilumos įmonė. Puikus pasiūlymas, tik vėl keliais dešimtmečiais pavėluotas – realiai VKEKK pagrindinis darbas ir yra iš šilumos tiekėjų pateiktų paraiškų kainai išimti sąnaudas, kurios komisijos nuomone yra perteklinės. Ir tai komisija darė ir daro nuolat. Pavyzdžiui, per 2011 metus Komisija tokiu būdu šilumos tiekimo įmonėms sumažino sąnaudas 37 mln. Lt.
Visiškai teisingas prezidentės teiginys, kad apskaičiuojant šilumos kainą neturi būti įtraukiamos šilumininkų planuojamos ateities investicijos – vartotojai neturi iš anksto kredituoti šilumos įmonių. Tik patarėjai prezidentei nepasakė, kad realiai jokios ateities investicijos šilumos ūkyje nėra įtraukiamos į šilumos kainą ir niekada nebuvo traukiamos, kitaip nei, pavyzdžiui, suskystinto dujų terminalo finansavimo atveju, kai šilumos vartotojai nuo sausio 1-os dienos, kartu sumoka ir už terminalo statybą ateityje.
Taigi – kviečiu Prezidentūros patarėjus kitą kartą kiek labiau įsigilinti į problemą, pasitarti su Lietuvos specialistais ir tik tada paduoti prezidentei tinkamą įrankį į rankas, nepastatant prezidentės į paviršutiniškus arba net kenkiančius energetinei nepriklausomybei pasiūlymus siūlančios padėtį.
Ir nusistatykite teisingus tikslus! Lietuvos tikslas tikrai nėra pelningai dirbantis suskystintų dujų terminalas ar atominė elektrinė. Lietuvos tikslas nėra ir biokuro naudojimo plėtra ar renovacija. Tai tik neteisingos arba teisingos priemonės. Tikslas yra – Lietuvos gyventojų maži, lyginant su pajamomis, mokėjimai už energiją. Ir Lietuvos energetinė nepriklausomybė!
Martynas Nagevičius, Lietuvos žaliųjų partijos Energetikos komiteto pirmininkas
