Man asmeniškai dažnai tenka girdėti nuoširdų žmonių klausimą: Kodėl jūs, atstovaudami atsinaujinančios energetikos plėtros interesams, taip priešinatės atominių elektrinių statybai? Juk, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinėje energetikos (nepriklausomybės) strategijoje yra numatyta vietos ir vienam, ir kitam.
Išties – kiekvienas inteligentiškas žmogus yra linkęs siekti kompromiso. Ir tuo šis scenarijus „visiems vietos užteks“ yra žvėriškai patrauklus.
Taigi – kodėl priešinamės?
Geriausias paaiškinimas į energetiką nelabai linkusiam gilintis žmogui, matyt, būtų toks: branduolinė energetika ir atsinaujinantys šaltiniai – kaip alus ir šampanas. Vartotini abu, tik ne vienu metu ir ne toje pačioje vietoje. Tarp jų reikalingas didelis užkandos (kitų iškastinių energijos išteklių, importuojamos elektros) kiekis… O jei norime užkandos kiekį mažinti – reikia pasirinkti, koks šiandien vakarėlis – šampano ar alaus.
Paaiškinsiu kiek techniškiau. Branduolinė energetika – bazinė, stabili ir visiškai nemobili. Atominės elektrinės dirba ištisus metus kiek galima didesniu apkrovimu ir labai sunkiai ir lėtai gali keisti tą apkrovimą. Atsinaujinanti energetika gi dažniausiai (jei kalbame apie saulės ir vėjo elektrines) – nestabili ir reikalaujanti stabilios ir labai mobilios gamybos. Staigiai nustojus pūsti vėjui ir šviesti saulei reikia, kad kažkas greitai šiose elektrinėse sumažėjusią elektros gamybą pakeistų – greitai tai galima padaryti tik didinant gamybą šiuolaikinėse mobiliose gamtinėmis dujomis kūrenamose elektrinėse, paleidžiant hidroakumuliacines elektrines arba staigiai padidinant elektros importą. Atominės elektrinės tam netinka visai.
Būtent dėl to galiu tvirtinti, kad vokiečiai ir atsisakys atominės energetikos, kad ir kaip besikeistų jų politinė konjunktūra. Atominių elektrinių operatoriai Vokietijoje dėl atsinaujinančios energetikos plėtros Vokietijoje ir su tuo susijusių elektros energijos biržos kainų kasmetinio kritimo jau dabar patiria nuostolius ir kuo toliau, tuo jiems bus blogiau…
Praėjusią savaitę Vokietijos socialdemokratai ir konservatoriai savo koalicinėje sutartyje sutarė, kad oficialus Vokietijos tikslas, įrašytas įstatymu, bus 2020 metais iš atsinaujinančių išteklių pagaminti nuo 40 iki 45 proc. suvartojamo elektros energijos kiekio. O 2035 metais – nuo 55 iki 60 proc. Kiekvienam energetiką suprantančiam specialistui turėtų būti akivaizdu, kad atominė energetika, esant tokioms vėjo ir saulės elektros gamybos kiekiams, greta egzistuoti nebegalės. Net jei vokiečiai branduolinę energetiką staigiai labai pamėgtų.
Stambių energetikos kompanijų vadovai jau dabar spaudžia Europos Komisiją mažinti atsinaujinančios energetikos plėtros elektros energetikoje tikslus arba net išvis šiuos tikslus panaikinti. Praėjusią savaitę Kovos su klimato kaitos komisarė Connie Hedegaard EREC 2013 konferencijoje šį procesą pavadino „bombardavimu“…
Manote, kad tai daroma vien tik besirūpinant vartotojais, papildomai mokančiais daugiau už atsinaujinančios energetikos plėtrą? Na, ne… Jei būtų taip, tai branduolinės energetikos kompanijos neteigtų, kad Jungtinėje Karalystėje planuojama statyti atominė elektrinė, iš kurios elektra bus garantuojamai superkama po 92,5 svaro/MWh (apie 38 ct/kWh), tą kainą indeksuojant infliacijos dydžiu, yra gera idėja…
Tiesiog tradicinės energetikos atstovai suvokė, kad tolimesnė atsinaujinančios energetikos plėtra, nesitraukiant tradicinei energetikai, nebeįmanoma. O juk kol kas Europos Sąjungoje „žalia“ elektra sudaro tik apie 22 proc. visos suvartojamos elektros energijos.
Kažkaip argumentas „visiems vietos užteks“ tradicinės energetikos atstovų šiuo atveju nebežavi.
Europos Komisija neseniai iškėlė idėją tradicinės energetikos kompanijų pakankamą pelningumą užtikrinti, rengiant rezervo aukcionus ir mokant papildomai fiksuotą mokestį gamintojams, kurie gali užtikrinti karštą rezervą (t.y stovėti neveikiant, pasiruošus momentaliai padidinti gamybą, atsiradus poreikiui).
Tačiau akivaizdu, kad rezervo aukcionai gelbės dujomis kūrenamą energetiką ir hidroakumuliacines elektrines, bet tikrai ne branduolinę energetiką, kuri yra visiškai nepritaikyta rezervo užtikrinimui.
Taigi – apibendrinsiu – statyti dabar atomines elektrines galima tik jei netikim, kad ateityje iš atsinaujinančių išteklių bus pagaminta daugiau, nei trečdalis suvartojamos elektros energijos.
Apie kokią ateitį kalbam? Na, turint mintyje dabartines branduolinės energetikos kainas ir jų atsipirkimo laikotarpį, sakyčiau – po 30-40 metų. Žinant tendencijas atsinaujinančioje energetikoje, teigti, kad elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių kiekiai 2040-2050 metais elektros vartojimo „krepšelyje“ nesudarys trečdalio, gali tik itin didelis atsinaujinančios energetikos skeptikas.
Arba, aišku, statyti atomines elektrines mes galime, jei iš vis nesigilinam į nieką, o tik paišom strategijas ant popieriaus, kur paveikslėlyje labai gražiai telpa ir vienas, ir kitas.
Ne mielieji. Būtent šiandien kiekviena šalis ir sprendžia – į kokį vakarėlį ji eis. Nes jei maišys šampaną su alumi, kažkam ateityje bus labai negera.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos žaliųjų partijos energetikos komiteto pirmininkas
Šaltinis portalas 15min.lt: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/martynas-nagevicius-atomine-elektrine-ir-atsinaujinantys-istekliai-ar-gerai-alu-uzsigerti-sampanu-18-389311#ixzz2mPKdqbKY
