Šių metų pradžioje Europos Komisija publikavo savo užsakytą ataskaitą, kurioje įvertino atsinaujinančios energetikos plėtros įtaką skirtingų ES šalių ekonomikoms. Įvertinta, kad tarp 28 ES šalių narių, 26 šalyse atsinaujinančios energetikos plėtra duoda teigiamą įtaką šalies BVP augimui.
Išsiskiria tik Malta ir Liuksemburgas. O didžiausią teigiamą įtaką ekonomikai atsinaujinančios energetikos plėtra suteikia ne kam kitam, o Lietuvai.
Paaiškinimas čia yra gana paprastas – palankios gamtinės sąlygos atsinaujinančiai energetikai vystyti, nedidelis gyventojų tankumas, maža sunkiosios ir energijai imlios pramonės dalis ekonomikoje, išvystytas centralizuotos šilumos sektorius, leidžiantis atsinaujinančią energetiką panaudoti itin efektyviai, bet svarbiausia – Lietuvoje beveik nėra tų, kurie pralaimėtų, vystantis atsinaujinančiai energetikai.
Mes neturim anglies kasyklų, gamtinių dujų gavybos, neturim didelių iškastinius išteklius naudojančių ar branduolinių elektrinių, kurios patirtų nuostolius, vystant atsinaujinančią energetiką.
Atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvos atveju reiškia tik importuojamų išteklių mažinimą. Pridėtinės vertės kūrimas, plėtojant žaliųjų technologijų gamybą, nereiškia darbo vietų praradimo tradicinėje energetikoje.
Toje pačioje ataskaitoje įvertinta, kad iš atsinaujinančių išteklių Lietuvoje iki 2050 metų galima pagaminti pusantro karto daugiau energijos, nei Lietuvos energijos poreikis. Tai trečias rezultatas ES po Latvijos ir Estijos. ES mums numato žalios energijos eksportuotojo vaidmenį ateityje ir su tuo susijusią didelę ekonominę naudą.
Kitose ES šalyse prieštaravimai tarp tradicinės energetikos ir naujos kartos energetikos yra kur kas didesni. Neseniai teko bendrauti su vienu iš Europos parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininku Reinhardu Butikoferiu ir su juo kalbėjome apie pokyčius energetikoje jo gimtojoje Vokietijoje.
Jo nuomone, jei tradicinės energetikos kompanijų vadovai Vokietijoje ir jų samdomi lobistai būtų įsivaizdavę tai, ką matome Vokietijoje dabar, jie niekada nebūtų leidę Vokietijos politikams pradėti Vokietijos Energiewende energetikos politikos, pereinant prie atsinaujinančios energetikos.
Dar 1993 metais tradicinės energetikos atstovai autoritetingai teigė, kad saulės, vėjo, hidro ir biomasės elektrinės niekada, net ilgoje perspektyvoje Vokietijoje nepagamins daugiau, nei 4 proc. elektros energijos. Dabar šie pareiškimai, užfiksuoti tuometinėje spaudoje, yra nuskenuoti ir cirkuliuoja Facebook‘e kaip anekdotas.
Šiemet Vokietijoje iš atsinaujinančių išteklių bus pagaminta beveik 30 proc. elektros energijos poreikio ir Vokietija tvirtai žengia tolyn link bendro tikslo šią dalį padidinti iki 50 proc. 2030 metais ir 80 proc. 2050 metais.
Tradicinės energetikos lobistai Vokietijoje susizgribo per vėlai. Niekas nesitikėjo tokio greito naujų technologijų pigimo ir tobulėjimo. Rezultatas – krentančios elektros kainos Vokietijos didmeninėje elektros rinkoje, dar greičiau krentančios vis mažiau gaminančių tradicinių elektrinių operatorių pajamos, uždaromos neišnaudotos energetikos kompanijoms priklausančios akmens kasyklos.
Per pastaruosius penkis metus Vokietijos akcijų biržos DAX indeksas išaugo dvigubai, kai tuo tarpu didžiausių Vokietijos energetikos kompanijų akcijų vertė krito per pusę.
Pakeisti kažką tapo per vėlu. Šiemet padarytos apklausos rezultatai rodo, kad 70 proc. Vokietijos piliečių, kurių didelė dalis patys investavo į atsinaujinančią energetiką, aktyviai palaiko tolesnę atsinaujinančios energetikos plėtrą Vokietijoje, kai tuo tarpu griežtai prieš pasisakė tik 8 proc.
Nepaisant to, kad būtent fiziniai asmenys Vokietijoje yra labiausiai apmokestinti žaliaisiais mokesčiais ir elektros energijos kaina Vokietijoje buitiniams vartotojams yra viena aukščiausių Europoje. Tradicinės energetikos kompanijos supranta, kad net aktyvi lobistinė veikla neįtikins Vokietijos politikų, žinančių visuomenės nuomonę, atsisakyti Energiewende.
Todėl pastaruoju metu stebime, kaip energetikos gigantai ima keisti savo strategiją, skaidyti savo įmones į „blogas“, valdančias iškastinės energetikos ir branduolinius objektus, ir „geras“, kurios pačios investuos į atsinaujinančią energetiką. „Blogųjų“ perspektyvas nuspėti, matyt, nėra sudėtinga…
Vokietijos energetikos kompanijų kolegos – stambieji energetikos banginiai kitose šalyse išsigando. Naftos, anglies ir dujų doleriai bei eurai pradėjo dar sparčiau lietis į lobistų kišenes. Tačiau perspektyvos – liūdnos.
Obamos administracija šią vasarą priėmė ambicingą „Švarios energetikos planą“. Pasaulio banko prezidentas Jimas Yong Kimas, Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde ir EBPO (OECD) generalinis sekretorius Angelis Gurria įsteigė tarptautinę anglies dvideginio apmokestinimo iniciatyvinę grupę „Carbon Pricing Panel“, kurios tikslas yra – visuotinis CO2 apmokestinimas visose pasaulio valstybėse.
Artimiausias uždavinys – priimti CO2 apmokestinimo sprendimus Paryžiaus klimato konferencijoje, iškeliant šį klausimą jau pirmą konferencijos dieną. G7 lyderiai oficialiai pareiškė, kad šiame amžiuje pasaulis atsisakys iškastinės energetikos.
Daugelis JAV pensijų fondų padarė sprendimus iš savo investicinių portfelių išimti iškastinės energetikos pramonės vertybinius popierius. Investuoti į anglies ekonomiką Norvegijos parlamentas uždraudė didžiausiam pasaulyje nepriklausomam investiciniam fondui – Norvegijos pensijų fondui. Saudo Arabijos naftos ir energetikos ministras viešai pasakė, kad naftos amžius artėja į pabaigą ir Saudo Arabija savo dėmesį nukreips į saulės energetikos vystymą.
Investicijų į iškastinę energetiką rizikingumą pabrėžė tokie stambūs bankai, kaip Deutche Bank, Bank of England, HSBC, City, UBS. Už iškastinės energetikos atsisakymą aktyviai agituoti pradėjo net Romos popiežius bei Dalai Lama.
Kas gi vyksta Lietuvoje? Lietuvoje, kaip jau parašiau anksčiau, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, interesų konfliktų beveik neturėtų būti. Visgi – negalima sakyti, kad nėra.
Jei pasižiūrėtumėm į Lietuvos energetinį balansą, matytumėm, kad tolesnė atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra gali būti vykdoma trijų „banginių“ sąskaita – naftos, gamtinių dujų ir elektros importo.
Naftos produktų, daugiausiai vartojamų transporto sektoriuje, pakeitimas atsinaujinančiais ištekliais yra sudėtingiausias ir brangiausias, todėl matyt – intensyviau tai bus daroma vėliau, po 5-10 metų. Pirmiausia atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje susikerta su gamtinių dujų ir elektros importuotojų interesu.
Atrodytų – tai nėra Lietuvos vidiniai interesų konfliktai, jie turėtų būti lengvai sprendžiami, galvojant valstybiškai. Deja, viskas yra kur kas sudėtingiau.
Problema yra ta, kad šių elektros, o ypač – dujų importo interesus Lietuvoje gina ne kas kitas, bet Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija. Ir daro tai nuo pat šios ministerijos atkūrimo 2009 metais. Keičiantis ministrams, keičiasi rėmimo būdai, bet pats principas – kiek galima lėtinti gamtinių dujų importo mažinimą, išlieka.
2009-2011 metais tai buvo daroma, skiriant itin dideles elektros gamybos kvotas daugiausiai dujų vienai MWh pagaminti suvartojančiai Elektrėnų elektrinei.
Vėliau, pasikeitus Vyriausybei, prasidėjo nuolatinė būdų, kaip galima būtų gelbėti gamtinių dujų konkurencingumą, paieška. Ypač kūrybingu šioje srityje pasirodė dabartinis energetikos ministras.
Tam, pavyzdžiui, 2014 metais buvo sugalvota kompensaciją už dujų permoką 2013-2014 metais, gautą iš „Gazprom“, grąžinti ne tiems, kas 2013-2014 metais permokėjo, bet panaudojant ją nuolaidos būsimiems gamtinių dujų vartotojams forma, atpiginant dujas. Bent keliems metams.
Vėliau sugalvota dujų kainą mažinti SGD terminalo kaštus išdėstant laikotarpiui, viršijančiam tikėtiną terminalo eksploatacijos laikotarpį, tai yra perkeliant dalį mokėjimų už mūsų vartojamas dujas ateinančioms kartoms.
Dabar siūlomas planas iš viso dalį dujų kainos perkelti mokėti vartotojams, kaip pastoviąją įvado kainos dalį, net vartotojams, kurie dujas vartoja itin retai. Nuo 2009 metų iš paskutiniųjų atidėdinėjamas akcizo mokesčio gamtinėms dujoms įvedimas. Pasinaudota visomis galimomis šio akcizo įvedimo atidėjimo galimybėmis, įrašytomis ES akcizų direktyvoje.
Tada dar metus neįvedamas akcizas pažeidžiant direktyvą ir galų gale nuo 2016 metų įvedamas paties mažiausio, kiek tik leidžia direktyva, dydžio akcizo mokestis gamtinėms dujoms ir dar su krūva išimčių. Nuo 2011 metų neįgyvendinamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytas išvalytų biodujų priėmimo į gamtinių dujų tinklus rėmimo mechanizmas.
Visa tai – mažina investicijų į efektyvumo priemones, konversiją iš dujų į biokurą atsiperkamumą ir patrauklumą. Tačiau nepaisant visų šių pastangų – dujų vartojimas mažėja jau ketverius metus iš eilės. Labiausiai prie to prisidėjo ir ordiną už atsinaujinančios energetikos plėtrą matyt reikėtų skirti ne kam kitam, o „Gazprom“.
Būtent dėl aukštų gamtinių dujų kainų 2009-2014 metais investicijos į gamtinių dujų konversiją į biokurą atsipirkdavo pakankamai gretai. Augant biokuro katilinių skaičiui, biokuro paklausai, susiformavo ir biokuro bei biokuro panaudojimo energijos gamybai technologijų pasiūla.
Tai mažina tiek technologijų, tiek paties biokuro kainas. Net šiemet, nepaisant visų pastangų atpiginti gamtines dujas, biokuras šilumą gaminančioms katilinėms ir elektrinėms vis vien kainuoja 2,5-3,5 karto mažiau, nei dujos. Tiek dabartinis, tiek prieš tai buvę energetikos ministrai ne vieną kartą dujų vartojimo mažėjimą yra įvardiję kaip problemą.
Įdomu, kad stengiantis užtikrinti gamtinių dujų vartojimo išlaikymą, tuo pačiu ministrai visą laiką deklaravo paramą biokuro naudojimo šilumos ūkyje plėtrai.
Pavyzdžiui vien Ūkio ministerijos administruojama LVPA 2007-2013 metais paskirstė apie 80 milijonų eurų ES paramos projektams, kurių pasekoje didinamas atsinaujinančių išteklių naudojimas energijai gaminti.
Tiesa Energetikos ministerija, perėmusi ES fondų energetikai administravimą šioje srityje pasigirti dar neturi kuo – neskyrė nei euro atsinaujinančiai energetikai iš 2014-2020 metų ES Struktūrinių fondų programos.
Susidaro tokia šizofreniška situacija, kai ministras ryte džiaugiasi biokuro kogeneracinių elektrinių projektų pažanga, per pietus nukerpa naujos biokuro katilinės atidarymo juostelę, o po pietų išgyvena, kad mažėja gamtinių dujų vartojimas ir ieško būdų, kaip šį procesą pristabdyti.
Kaip Lietuvai pasinaudoti ES pateiktais pasiūlymais pagerinti savo ekonomiką, sparčiau vystant atsinaujinančių išteklių panaudojimo energetikoje plėtrą?
Visų pirma – reikėtų atsisakyti tokių tikslų, kaip pigios dujos. Pigios dujos yra gerai, bet tai nėra teisingas galutinis tikslas ir jis veda į neoptimalius sprendimus, žiūrint globaliai visos Lietuvos mastu.
Lietuvos tikslas neturėtų būti pigios dujos. Lietuvos tikslas turėtų būti – mažiausia pajamų dalis, kurią žmonės moka už energiją. Vertinant taip pat ir ateinančios kartos mokėjimus. Energetika turi ne tik užtikrinti mažiausias vartotojų išlaidas, bet ir didžiausias žmonių pajamas.
Kai energetikos ministras pradės galvoti ne apie dujų infrastruktūros išlaikymą, o apie galimybes Lietuvai sukurti didžiausią pridėtinę vertę, vystant energetiką, tai jau bus pozityvių pokyčių pradžia.
Reikia tiesiog suprasti, kad gamtinių dujų vartojimas Lietuvoje neišvengiamai mažės. Tai gali vykti dviem būdais – besiblaškant, neorganizuotai, neplanuotai, neracionaliai švaistant pinigus arba planuotai – mažiausiais kaštais.
Dujų infrastruktūrą Lietuvoje reikėtų valdyti, kaip besitraukiančią kariuomenę. Stengiantis nevykdyti nereikalingų daug išteklių reikalaujančių išpuolių, užleidžiant tas teritorijas, kur nėra perspektyvų jas ginti, ir sukaupiant išteklius tose vietose, kuriose yra perspektyvų užsilaikyti ilgiau.
Išverčiant iš karo taktikos kalbos – nereikia investuoti į rajonų dujofikavimą. Nereikia daugiau jokių strateginių projektų. Prieš kiekvienas didesnes investicijas infrastruktūros atstatymui, įvertinti galimybę vietoje šių investicijų atsisakyti dujų tiekimo atskiriems kvartalams ar net rajonams.
Dujų konversiją vykdyti kiek galima labiau planuotai, tais pačiais kvartalais ir rajonais. Susikoncentruoti ties dujų infrastruktūros išlaikymu didžiausiuose miestuose ir tiekiant dujas didžiausiems dujų vartotojams.
Žodžiu – stengtis, kad mažėjant dujų tiekimo apimtims, kiek galima labiau mažėtų ir dujų infrastruktūros išlaikymo pastovieji kaštai. Dujininkams gal tai skambės skaudžiai, bet matyt mums reikia jau dabar įsivaizduoti, kad po kokių 10-15 metų iš gamtinių dujų tiekimo infrastruktūros išliks tik magistraliniai dujotiekiai iki „Achemos“, Elektrėnų, didžiųjų miestų ir paskirstomieji dujotiekiai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuosiuose miestuose.
Nebeliks SGD terminalo, kurį pakeis dujų jungtis su Lenkija. Priešingas scenarijus – neplanuotas dujų tiekimo griuvimas, kai dujų už konkurencingą kainą nebegalėsim tiekti ir perspektyviausiems vartotojams kur kas anksčiau, nei tai įvyktų dujų importą mažinant planuotai.
Lietuvoje iš tikro visi tradicinės ir atsinaujinančios energetikos prieštaravimai yra nesunkiai išsprendžiami. Reikia tik kiek platesnio politikų ir ministrų požiūrio. Viskas.
Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos žaliųjų partijos valdybos ir tarybos narys
