Martynas Nagevičius – Lietuvos žaliųjų partijos kandidatas rinkimuose į Europos Parlamentą, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas
Kai mes, Lietuvos žaliųjų partija, pasisakome prieš ekonomine katastrofa Lietuvai galintį virsti Visagino atominės elektrinės projektą ir daug ekologinio neapibrėžtumo kol kas turinčią skalūnų dujų gavybą, dažniausiai gauname priekaištą, kad mes tik kritikuojame, negalėdami pasiūlyti jokios alternatyvos. Tai – visiška netiesa.
Lietuvos žalieji pateikia receptą ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos energetikai, kurio pagrindas –atsinaujinančios energetikos plėtra ir investicijos į efektyvesnį energijos vartojimą. Kaip parodė neseniai vykę Europos partijų lyderių debatai, tam pritaria ir daugelio (ne tik žaliųjų, bet ir konservatorių, socialdemokratų bei liberalų) Europos partijų lyderiai.
Dar daugiau – dar 2012 metų pabaigoje, po referendumo, kuriame dauguma Lietuvos piliečių pasisakė prieš branduolinės elektrinės statybą Lietuvoje, žalieji kartu su Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacija Lietuvai pateikė konkretų planą, kaip priklausomybę nuo užsienio energijos išteklių tiekėjų elektros ir centralizuotos šilumos sektoriuose per 5 metus galima sumažinti dvigubai.
Ką reikia padaryti? Nieko ypatingo – tiesiog įgyvendinti biokuro kogeneracinių jėgainių, gaminančių ir elektros, ir šilumos energiją) projektus Vilniuje bei Kaune. Reikėtų padidinti vėjo elektrinių galią tiek, kad įrengtoji šių jėgainių galia, tenkanti vienam gyventojui, pasivytų, pavyzdžiui, tokios kur kas mažesniu nei Lietuva vėjuotumu pasižyminčios valstybės, kaip Austrija rodiklius. Skaičiuojant vienam ploto vienetui, vėjo jėgainių užstatymo tankis būtų beveik dvigubai mažesnis, nei Austrijoje yra dabar. Taip pat reikia pastatyti biodujų surinkimo ir energijos iš biodujų gamybos įrangą visuose regioniniuose sąvartynuose, didesnėse gyvulininkystės fermose, maisto perdirbimo įmonėse, vandenvalos įmonėse. Būtina įgyvendinti „net-metering“ dvipusės apskaitos schemą, leidžiančią saulės elektrinių savininkams, pastačiusiems elektrines savo namų elektros poreikiams patenkinti, pasikeisti elektra su elektros tinklų operatoriumi dienos metu „paskolinant“ elektrą tinklams, o vakare „atsiimant“ savo elektrą iš tinklų.
Jungtinė Karalystė praėjusį mėnesį patvirtino saulės energetikos plėtros strategiją. Valstybėje, kurioje sąlygos saulės energetikai yra prastesnės, nei Lietuvoje, iškeltas nacionalinio lygmens tikslas iki 2020 metų saulės elektrinių bendrą galią padidinti iki 20 GW. Lietuvoje, įgyvendinus minėtą „net-metering“ iniciatyvą, įrengtų saulės elektrinių galia, tenkanti vienam žmogui, būtų 2-3 kartus mažesnė nei ūkanotoje Jungtinėje Karalystėje. Bet užtektų ir to.
Taip pat reikėtų padidinti investicijas į pastatų renovaciją bei įgyvendinti tas energijos efektyvumo didinimo priemones, kurias mus įpareigoja įgyvendinti ES energijos efektyvumo direktyva. Turėtų būti sukurta mikroparamos schema, skatinanti savininkus savo namuose įsirengti efektyvius biokuro katilus, saulės kolektorius ir šilumos siurblius. Viskas. To užtektų, kad 70 procentų centralizuotos šilumos ir pusė Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų pagaminta iš vietinių išteklių.
Beje, tai tik pirmoji plano dalis. Ateityje galima būtų vystyti vėjo energetiką Baltijos jūroje, kur energijos gamybos potencialas kelis kartus viršija Lietuvos elektros poreikį. Galima būtų labiau išnaudoti geoterminės energijos potencialą Vakarų Lietuvoje. Nusidėvėjus jau pastatytoms biokuro katilinėms mažesniuose miestuose, galima jas pakeisti efektyvesnėmis biokuro kogeneracinėmis jėgainėmis, kurios kartu su šiluma generuos ir elektrą.
Žaliosios energetikos technologijų plėtra šiuo metu yra panaši į kompiuterinių technologijų plėtrą XX amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Jų atsinaujinančios energetikos technologijų kainos kai kuriose srityse mažėja iki 15 procentų per metus, sparčiai auga jų efektyvumas. Būtų tiesiog kvaila nepasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis iš karto pereiti į XXI amžiaus energetiką. Ypač turint mintyje, kad mūsų šalis, kaip ir Latvija su Estija, savo gamtinėmis sąlygomis, biokuro ištekliais, elektros sistemų integracijos su gretimais regionais lygiu, galimybėmis diegti bendrą šilumos ir elektros gamyba, turi geriausias sąlygas atsinaujinančios energetikos plėtrai visoje Europoje.
Kai šį planą pateikiame oponentams, susilaukiame kito kaltinimo – energijos vartotojai nesugebės už tai sumokėti, energija smarkiai pabrangs. Nieko panašaus. Didelė dalis anksčiau paminėtoms iniciatyvoms reikalingų padaryti investicijų jau dabar planuojama padengti iš ES struktūrinių fondų. Tai reiškia, kad žalia elektra nuo pat pradžių būtų tiekiama į tinklus rinkos kainomis. Šiluma atpigtų. Pagal „net-metering“schemą generuojamai elektrai išvis nereikėtų jokios paramos – nei subsidijų, nei paramos superkant elektrą ir perkeliant papildomus kaštus elektros vartotojams. Dalis žalios elektros galėtų būti ir toliau superkama, taikant VIAP schemą. Elektros kainoje paramos atsinaujinančiai energetikai dalis padidėtų nuo 2 centų už kilovatvalandę iki 5-6 centų už kilovatvalandę, bet lygiagrečiai atitinkamai sumažėtų dujomis kūrenamų elektrinių rėmimas elektros kainoje ir galutinė elektros energijos kaina vartotojams nepadidėtų. Tų 5-6 centų užtektų ir žalių elektrinių rėmimui ir išlaidoms vėjo bei saulės elektrinių subalansavimui. Be to – reikia prisiminti, kad po 2020 metų baigiasi anksčiausiai pastatytų atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių rėmimo laikotarpis, šios elektrinės elektrą toliau gamins ir pardavinės jau tik rinkos kainomis. Taip pat reikia neužmiršti, kad gaminant daugiau elektros šalyje, mažėja importuojamos elektros kaina rinkoje. Tai vadinama „meritorder“ efektu, jau dabar pasireiškiančiu tokiose šalyse, kaip Danija ir Vokietijoje, kur elektros rinkos kainos yra mažiausios visoje Europoje. Dar galima prisiminti, kad paskirsčius elektros gamybą po visą Lietuvą, mažės elektros nuostoliai tinkle. Taigi – elektra, panašiai kaip ir šiluma, perspektyvoje net atpigtų ir tai padidintų mūsų šalies konkurencingumą.
Pas mus dažnai kalbama: „Štai, kokie kvaili yra danai, net 43 proc. savo suvartojamos elektros pagaminantys iš atsinaujinančių išteklių, juk moka didžiausią elektros kainą visoje Europos Sąjungoje“. Ar tikrai?
Taip, namų savininkai už elektrą Danijoje moka daugiausia – net 300 eurų/MWh. Tačiau pažiūrėkime, iš ko susideda ši kaina. Apie 60 eurų/MWh– pridėtinės vertės mokestis, patenkantis į biudžetą, lieka 240 eurai/MWh. Dar apie 110 eurų/MWh– akcizo mokestis, irgi patenkantis į Danijos biudžetą. Tai nėra pinigai, surenkami žalios elektros gamintojams remti, tai – paprastas fiskalinis mokestis,iš dalies pakeičiantis mokesčius, renkamus apmokestinant fizinių asmenų pajamas Danijoje. Lieka 130 eurų/MWh (apie 45 lietuviški centai/kWh, tai yra maždaug tiek, kiek moka ir Lietuvos vartotojai). Į šią kainą įeina elektros, kaip produkto kaina, elektros paskirstymo ir perdavimo kaina, sistemos palaikymo kaina ir surenkami pinigai atsinaujinančiai energetikai remti elektros energetikos sektoriuje.
Jei imsime pramoninius vartotojus, tai jie Danijoje moka apie 100 eurų/MWh (apie 34,5 lietuviškus centus/kWh). Tai yra – maždaug 10 proc. mažiau, nei Lietuvos pramonės įmonės.Taigi, Danijos vartotojai tikrai moka daugiau nei Lietuvos vartotojai, bet tik reikia žinoti, kad:
1) tai yra teisybė tik kai kalbama apie buitinius, bet ne pramoninius vartotojus. Pramoniniai vartotojai moka mažiau ir jų konkurentiškumas yra geresnis nei, pavyzdžiui, Lietuvos įmonių.
2) tas brangumas buitiniams vartotojams nėra dėl atsinaujinančios energetikos, bet tik dėl mokestinės Danijos politikos, kai didelė dalis biudžeto socialinėms reikmėms tenkinti surenkama ne per fizinių asmenų pajamų apmokestinimą, bet per energetinių išteklių apmokestinimą.
Kai atsinaujinančios energetikos oponentai nebetenka ir „brangumo“ argumento, jie ima kalbėti apie saugumą: „ką daryti, kai nepučia vėjas, nešviečia saulė, o biokuro kogeneracinės elektrinės nedirba, nes nėra šilumos poreikio“.
Atsakymas į šitą klausimą gali būti paprastas, o gali būti ir sudėtingas. Paprastas atsakymas – daryti tą patį, kas būtų daroma, jei būtų pastatyta atominė elektrinė tuo metu,kai ji kiekvienais metais būtų remontuojama – importuoti elektrą iš Skandinavijos, Lenkijos, Rusijos, kitų Baltijos šalių, priklausomai nuo to, kas parduos pigiau. Arba gaminti brangesnę elektrą šiluminėse elektrinėse iš gamtinių dujų.
Sudėtingesnis atsakymas – visų pirma, reikia pasakyti, kad tokie atvejai bus pakankami reti, nes kai nepučia vėjas, dažniausiai šviečia saulė, o kai nešviečia saulė – pučia vėjas. Antra, Lietuvoje jau dabar yra Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, kuri gali akumuliuoti elektros gamybos perteklių, o vėliau – gamybos trūkstant – elektrą grąžinti į tinklus. Trečia, Lietuvoje ateityje bet kuriuo atveju anksčiau ar vėliau bus įgyvendinta „išmaniųjų“ elektros tinklų koncepcija, motyvuojant elektros vartotojus iš dalies prisitaikyti prie kintančios elektros gamybos. Ketvirta, esant geroms elektros tinklų sąsajoms su gretimomis šalimis, kintančios elektros gamybos problemas pilnai išsprendžia elektros mainai su gretimomis šalimis. Panašiai, kaip dabar elektra iš Danijos, esant vėjuotoms dienoms, srautu teka į Norvegiją, pakeičiant norvegiškų hidroelektrinių gaminamą elektrą. Tuo metu Norvegijos hidroelektrinių vandens kaupyklose auga vandens kiekis, o kai Danijoje vėjo elektrinės sustoja, Norvegijos hidroelektrinės gamina elektrą didele apimtimi ir elektros perteklių tiekia į Daniją. Nuo 2016 metų, pabaigus NordBalt projektą, panašios galimybės atsiras ir Lietuvai.
Kai oponentams nebeliekaargumentų prieš atsinaujinančią energetiką, pradedami traukti „argumentai“ kabutėse. Pavyzdžiui, „tai – labai naudinga atskiriems verslininkams“. Atremiant šį „argumentą“, oponentams reikia priminti, kad atsinaujinanti energetika savo esme, skirtingai nuo dujų ar branduolinės energetikos, yra decentralizuota, paskirstyta energetika. Kalbame apie dešimtis tūkstančių naujų elektrinių savininkų. Jei būtų įgyvendintas dar vienas Lietuvos žaliųjų partijos pasiūlymas ir sukurtas visuomeninis fondas, formuojamas iš savanoriškų piliečių indėlių ir antros pakopos pensijų fonduosekaupiamų lėšų, ir investuojantis į atsinaujinančios energetikos plėtrą, tada atsinaujinančios energetikos savininkų skaičius Lietuvoje padidėtų iki šimtų tūkstančių.
Taip, Lietuvos žaliųjų partija siekia, kad šie šimtai tūkstančiai piliečių gautų naudą. Bet tai nereiškia, kad ta nauda būtų kuriama kitų Lietuvos piliečių sąskaita. Plėtojant atsinaujinančią energetiką kuriamos „žalios“ darbo vietos, ne tik pačiame energetikos sektoriuje, bet ir biokuro tiekimo versle, taip pat „žaliųjų“ technologijų vystymo ir gamybos sektoriuje. Lietuvoje jau yra dešimtys įmonių, gaminančių ne tik paprastus biokuro katilus, bet ir saulės elementus, saulės elektrines, vėjo jėgainių elementus, šilumos siurblius ir taip toliau. Bet lygiagrečiai su atsinaujinančios energetikos vystymu, mes turėtume skatinti ir tolimesnę technologijų gamybos plėtrą Lietuvoje. Iš dalies tai paskatinti galima intensyviai kviečiant investuotojus steigti gamyklas Lietuvoje, teikiant paramą ar siūlant mokesčių lengvatas. Bet žymiai didesnė paskata būtų aiški Vyriausybės pozicija atsinaujinančios energetikos plėtros požiūriu. Jei investuotojai aiškiai matys šalyje perspektyvią rinką technologijoms, jie čia investuos į technologijų gamybą.
Grįžkime prie to paties Danijos pavyzdžio. Danija 2012 metais atsinaujinančiai energetikai elektros sektoriuje remti skyrė apie 4,7 milijardus Danijos kronų (apie 0,155 Danijos kronos vienai suvartotai kilovatvalandei). Tuo tarpu Danijos žaliųjų technologijų eksportas 2010 metais siekė apie 80 milijardų kronų… Lietuva tikrai galėtų žengti tuo keliu, kuriuo eina ir Danija.
2013 metų vasarą Europos Komisijos užsakymu Eurobarometras atliko viešosios nuomonės apklausą visose ES šalyse narėse, užduodamas respondentams tą patį klausimą: „Kokios kryptys energetikos politikoje turėtų būti pasirinktos?“. Lietuvoje 53 procentai respondentų atsakė –„atsinaujinanti energetika“. Tai mažiau nei visos ES vidurkis (apie 70 procentų), o tuo labiau nei tų šalių rodikliai, kur atsinaujinanti energetika vystoma itin greitai (Danijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje), kur atsinaujinančią energetiką paminėjo net 80 procentų respondentų. Bet vis dėl to – tai yra dauguma.
Mes atsakome į visus klausimus, susijusius su energetika, išskyrus vieną. Mums iki šiol neaišku, kodėl didelė dalis politikų, nepaisant piliečių nuomonės, nepaisant akivaizdžiai matomos naudos Lietuvai, vystant atsinaujinančią energetiką, vis vien taip blaškosi savo sprendimuose.
