Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas DAUTARTAS su apgailestavimu konstatuoja, kad bėgant metams meilės gamtai mūsų žmonėse neatsiranda, o tik didėja besaikis noras iš jos pasipelnyti bet kokiais būdais.
Neseniai buvo pranešta, kad prie Trakų ežerų buvo nubausta apie trisdešimt gamtą teršusių asmenų. Ar tai didelis skaičius?
Juozas Dautartas: Tądien buvo nubausti 32 asmenys. Kasmet mūsų aplinkosaugos institucijų darbuotojai rengia reidus prie ežerų, ypač Trakų ir Švenčionių rajonuose, kur daugiausiai poilsiautojų. Galima konstatuoti vieną dalyką – buvimo gamtoje tradicijos mūsų šalyje tik blogėja. Kaip vienas mano bičiulis suomis pasakė: „Lietuviai mėgsta išgerti gamtoje“. Ne gamtą mėgsta, o gamtoje išgerti! Tokio kiekio pakuočių paežerėse, miškuose dar nėra buvę.
Daugiau būtų paplūdimių, nebūtų ir tiek šiukšlių, nes tvarka rūpintųsi atsakingi žmonės…
J. D. Paplūdimiai yra teigiamas dalykas, nes tai yra teritorijos, kurios pritaikytos poilsiui. Buvimas paplūdimyje poilsiautojus drausmina. Tačiau savivaldybės dar nepakankamai dėmesio skiria naujų paplūdimių įrengimui.
Neseniai buvo pranešta apie Trakuose įsikūrusį privatų paplūdimį…
J. D. 99 metams išnuomotoje teritorijoje yra įrengta vieta pasistatyti automobiliui. Bilieto kaina visai dienai tesiekia tris litus. Manau, tai teigiamas pavyzdys. Deja, tokių pavyzdžių labai mažai.
Kokia geriausia išeitis tokioje situacijoje?
J. D. Kad pasiektum rezultatą, man atrodo, reikėtų įvesti tokią tvarką: atsisėdi prie užkardo, atvažiuoja automobilis – vairuotoją nubaudi. Po dviejų savaičių nebevažinėtų. Tačiau tam trūksta resursų. Ateityje saugomose teritorijose planuojama įvesti reindžerių tarnybą, kuri vykdytų prevencinę veiklą.
Ar galite pasakyti, kokią žalą žmonės padarė dėl netinkamo elgesio jūsų regione?
J. D. Per šį pusmetį gamtai padaryta žala įvertinta 270 tūkst. litų. Baudų skirta už daugiau kaip 220 tūkst. litų. Būna metų, kai žalos mastai skaičiuojami milijonais, ypač, jei nutinka kokia nors didelė avarija. Beje, mūsų institucijoms pažeidėjų gaudymas nėra pagrindinis darbas.
O kas Jums yra didžiausias galvos skausmas?
J. D. Atliekų tvarkymo sistema. Tai yra sudėtinga sistema: surinkimas, pirminis ir antrinis rūšiavimas, pagaliau, atliekų patekimas į sąvartyną. Deja, šioje srityje ne viskas padaryta. Vilniaus regione opus klausimas yra ir oro tarša. Labiausiai jį teršia Lietuvos elektrinė, kuri, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, toliau linkusi plėstis.
Ar vasara gamtai yra didžiausių pavojų metas?
J. D. Nesakyčiau. Greičiau, ruduo. Kai prasideda lašišų migracija į nerštavietes ir jų nerštas, gerokai ūgteli ir brakonieriavimo mastai. Apskritai, kiekvienas metų laikas gyvajai gamtai kelia tam tikrų pavojų. Pavyzdžiui, žiemą, kiek druskos išberiama mūsų keliuose ir gatvėse, kuri vėliau susigeria į gruntinius vandenis. Arba pavasarį mieste, kol dar medžiai nesužaliavę, dulkių koncentracija ore neretai priartėja prie pavojingos ribos. O kiek naftos teršalų, susikaupusių ant asfalto, prapliaupus lietui nuplaunama į Nerį.
Pradėjus vėsti orams, poilsiautojai apleis paežeres, į miškus ūžtels grybautojų banga…
J. D. Tai ir vėl nauja problema. Negaliu suprasti vieno dalyko – kodėl griežtai draudžiant uogauti naudojant šakutes, nes taip žalojami uogienojai, šie įrankiai laisvai pardavinėjami parduotuvėse? Neabejoju, kad bus užfiksuotas ne vienas ir vandalizmo prieš grybienojus faktas. Uogautojai ar grybautojai į mišką eina visiškai negalvodami, kokią žalą gamtai jie daro po uogienojus mosuodami šakutėmis ar voveraites draskydami grėbliais. Jiems svarbiausia – iš miško gauti kuo didesnį pelną. Mūsų visuomenė pasidarė labai vartotojiška. Jai svarbu bet kokiomis pastangomis gauti pinigus. Prasidėjus ekonominei krizei gamtosauginė situacija mūsų šalyje labai pablogėjo – gamtos taisyklių pažeidimų gerokai padidėjo, dvigubai padaugėjo ir šiurkščių pažeidimų. Šiandien masiškai brakonieriaujama naudojant tinklus, elektros priemones, naudojantis nelegaliai laikomais medžioklės ginklais ir pan.
Kokių gamtos pažeidimo atvejų ypatingai daugėja?
J. D. Ypač didėja nelegalios žvejybos mastai. Rudenį, kai prasideda licencinė lašišų medžioklė, reikia įsigyti 50 Lt kainuojančią licenciją. Tačiau daugelis į šį reikalavimą numoja ranka. Narai, gamtosaugininkai vandens telkiniuose suranda gausybę tinklų, kurie buvo įmesti į vandenis, tačiau kažkokiu būdu pamesti. Vėliau tie tinklai prigaudo žuvies, nugrimzta į dugną ir ten pradeda pūti, o žvejai piktinasi, kad žuvies mažėja. Tokių kinų gamybos tinklų pilnos parduotuvės. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija šiais metais jau užfiksavo 361 gyvosios gamtos pažeidimo atvejį. Iš šio skaičiaus net 282 yra žvejybos pažeidimo taisyklės. Administracinių baudų surašyta daugiau kaip už 65 tūkst. litų, iš tos sumos – daugiau kaip 40 tūkst. litų yra už žvejybos, o likusi dalis – 20 500 Lt – už medžioklės taisyklių pažeidimus. Taip pat buvo konfiskuota 150 vienetų (arba apie 15 km ilgio) tinklų, 20 kilpų žuvims gaudyti, keturi medžiokliniai šautuvai.
Paminėkite ypatingesnius atvejus.
J. D. Pareigūnai, gavę informacijos apie neteisėtą medžioklę Eišiškių medžiotojų klubo plotuose (Šalčininkų rajonas), talkinant medžiotojams sulaikė du pažeidėjus – Šalčininkų rajono gyventojus, nelegaliai sumedžiojus stirnos patiną. Sulaikytiems brakonieriams už administracinės teisės pažeidimus ir gamtai padarytą žalą skirta po 3000 Lt bauda. Kadangi tie asmenys neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus rajone, Sužionių seniūnijoje du nelegaliai žvejoję asmenys buvo nubausti 1600 Lt suma kiekvienas atskirai.
Ar gamtai daromos žalos atvejai dažniau nustatomi organizuojant įvairius reidus ar pagal gyventojų signalus?
J. D. Mums talkina neetatiniai gamtos inspektoriai, kurie, turėdami informacijos, paprastai apsilanko konkrečiose vietose. Ir dažniausiai grįžta su rezultatais. Užpernai du trečdaliai išvykimų duodavo tam tikrus rezultatus, o pernai išvykų efektyvumas siekė jau daugiau kaip 90 proc. Iš tikrųjų, gamtos pažeidėjus pagauti nėra taip paprasta. Jeigu stovi ant kranto žmogus, o ežere plūduriuoja įmestas tinklas, dar negali įrodyti, kad tinklas yra būtent to žmogaus. Turi jį pagauti su įkalčiais – nufotografuoti, nufilmuoti ar užklupti nusikaltimo vietoje.
Ar dažnai apsieinate be policijos įsikišimo?
J. D. Nedažnai. Šiandien žmonės pasižymi didesniu agresyvumu.
Kur sąmoningi piliečiai galėtų pranešti apie akivaizdžius prieš gamtą vykdomus nusikaltimus?
J. D. Tą galima padaryti paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112 ar visą parą veikiančiu balso pašto telefonu 8 614 40072.
Kokią pamenate didžiausią Jūsų regiono gamtai padarytą žalą?
J. D. Didžiausia žala, siekusi net penkis milijonus litų, buvo padaryta Vaidotų geležinkelio vagonų skirstymo stotyje. Čia naftos produktų išsiliejimo iš vagonų avarijos nėra retenybė.
Kas, Jūsų nuomone, galėtų padėti pagerinti esamą gamtosaugos situaciją?
J. D. Turėtų keistis Žalioji politika, nukreipta prieš vartotojišką visuomenę, kuri pripažįsta tik pinigus ir būdus, kaip juos gauti, taip pat, įpročiai ir ekonomika, pagrįsta vartojimo augimu. Užtat ir turime krizę, kurią sukėlė nepamatuotas vartojimas. Pasaulyje galime surasti nemažai vietų, kur žmonės gyvena skurdžiai, bet yra laimingi, o mes – ir turime daugiau, ir jaučiamės nelaimingi.
Ar Jums neatrodo, kad nemažai žalos gamtai žmogus padaro dėl nežinojimo? Pavyzdžiui, maudosi neleistinose vietose, nes nežino, kad ten negalima, važinėjasi keturračiais ten, kur negalima, nes nežino, kur jais važinėtis.
J. D. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Paminėjote keturračius. Tai iš tikrųjų didelė problema. Jais važinėjamasi ant piliakalnių, po miško paklotę, miškuose net organizuojamos varžybos. Keisčiausia, kad šios priemonės net neregistruojamos. Jos neturi numerių, pagal kuriuos būtų galima atsekti pažeidėjus. Dar viena blogybė yra vandens motociklai. Jie kelia ne tik oro, bet ir garsinę taršą. Jų riaumojantis garsas išbaido paukščius, gąsdina gyvūnų jauniklius. Važinėti vandens motociklais draudžiama mažesniuose nei 500 ha vandens telkiniuose bei saugomose teritorijose esančiuose ežeruose ar upėse. Tiesa, važinėti vandens motociklu Kauno mariose, nors jos ir yra saugomos, leidžiama. Taip pat plaukioti galima Kuršių mariose, Baltijos jūros pakrantėje bei dar maždaug dvylikoje ežerų (Trakų rajone tyvuliuojančiame Margio ežere, Elektrėnų tvenkinyje ir t.t.)
Tačiau, sutikite, gamtoje informacinių stendų labai trūksta. Dažniausiai matomas tik „Atsargiai su ugnimi“.
J. D. Sutinku, informacinių stendų trūksta. Atvažiuoji prie ežero į nuošalią vietą ir nežinai, ar čia galima maudytis, ar ne. Civilizuotame pasaulyje yra paplūdimys, stovėjimo aikštelė. Kitas dalykas, kai ežerus supa privačios žemės, tai, tarkim, Trakuose, keturių paplūdimių tikrai per maža. Jų reikėtų bent keliolikos, kad patenkintų visų, panorusių atsigaivinti per didžiausius karščius, poreikius. Baimindamiesi netvarkingų poilsiautojų privatininkai tveriasi savo sodybas aukščiausiomis tvoromis ir taip darko kraštovaizdį, kiti, neatlaikę kovos su poilsiautojais, net pardavė savo sodybas. Gal ir nebūtų nieko blogo, jei atsigultum ir privačioje paežerėje, tačiau neretai poilsiautojas dar ir laužą ant liepto susikuria.
Ar jaučiate klimato kaitos daromą žalą?
J. D. Negalėčiau tiesmukai tvirtinti, kad vyktų kokie nors neigiami procesai dėl klimato šilimo ar šalimo. Tai yra natūralūs procesai, kuriuos žmogaus veikla neabejotinai greitina. Tarkim, upių ar ežerų tarša skatina ežerų užpelkėjimą, upių krantų dumblėjimą. Į atmosferą išmetami anglies ar sieros dioksidai skatina rūgštaus lietaus atsiradimą. Kad įsitikintume žmogaus įtaka klimato poveikiui, vieno gyvenimo neužtenka, reikia šimtus metų trunkančių stebėjimų. Pasigilinus peršasi išvada, kad gamtoje vyksta tam tikri bangavimai. Iš įvairių rašytinių šaltinių galima įsitikinti, kad prieš daugelį metų Lietuvoje buvo daug šilčiau, net 60 proc. jos teritorijos dengė pelkės ir ežerai, randama ir ženklų, leidžiančių tvirtinti čia augus ir vynuoges. Tad gal dabar taip pat grįžtame į tą tašką. Vienas meteorologas man sakė, kad paskutiniojo tūkstantmečio paskutinis šimtmetis yra šilčiausias, paskutinio šimtmečio paskutinis dešimtmetis – šilčiausias, paskutinio dešimtmečio paskutiniai metai šilčiausi.
Ką Jūs norėtumėte pasakyti susiruošusiems poilsiui į gamtą ir nenorintiems jai padaryti nieko blogo?
J. D. Visus kviesčiau į gamtą važiuosi ne kaip į diskoteką, o kaip į vietą, kur didžiausia palaima yra tyla. Jei norisi triukšmo, geriau į gamtą nevažiuoti. Norint pajusti malonumą, į gamtą reikia įsiklausyti. Kitas dalykas, jeigu gamtoje puotaujama, kas irgi nedraudžiama, nereikia pamiršti susirinkti šiukšles ir išmesti į atliekų konteinerius. Susiruošus į gamtą, pirmiausia reikia įsiklausyti į tą būtinybę ir savo poreikius. Ir nebūti gamtoje agresyviems. Svarbu nepamiršti, kad apsistoti galima ten, kur yra specialūs ženklai, nestatyti automobilio arčiau nei 25 m nuo vandens, nekurti laužaviečių ten, kur papuola, o tam skirtose vietose. Žodžiu, būti draugiškiems gamtai.
Ar apeliuojate į jaunimo sąžinę?
J. D. Aš apeliuoju daugiau į savo ir Jūsų sąžinę. Jaunimas elgsis pagal tėvų įdiegtus principus. Tie, kurie galvoja, kad posovietiniams pasitraukus bus geriau, tikrai klysta – kad po dvidešimt metų tikrai būtų geriau, su jaunimu dar reikia nuoširdžiai padirbėti. Akcijas „Darom“ reikia rengti ne kartą metuose, o ištisus metus. Kita vertus, ir akcijomis problemos neišspręsim. Turime pasikeisti mes patys, nes tik keisdamiesi visi kartu, neturėsime nei šiukšlintojų, nei gamtos vandalų. Net ir baudos kvitų nereikės.
Interviu ėmė Laimius Stražnickas
