Šaltinis grynas.lt
Panagrinėsiu tik porą Monbiot‘o teiginių.
1 teiginys. „Nėra lengva, tačiau tenka pripažinti karčią tiesą – aplinkosauginis judėjimas, kuriam aš priklausau, planetos gyvybinei pusiausvyrai padarė daugiau žalos, nei visi tie, kurie neigia klimato pasikeitimus“, – Didžiosios Britanijos dienraštyje „The Guardian“ teigė aplinkosaugininkas George Monbiot.
Atsakymas:
Aš taip drąsiai neteigčiau, nes galima skaudžiai apsijuokti. Greičiausiai, kad klimato pasikeitimą nelabai kas neigia. Bet, vargu, ar jį supranta. „Suprasti“ klimato kaitą ir ją „pamatyti“ ne taip paprasta. Tyrėjams reikalingi didžiuliai duomenų kiekiai tam kad aprašyti esamą klimato būseną, ir prognozuoti jo ateitį. Pažiūrėkime į kai kurią kontraversišką informaciją (jos neabsoliutinu). Tarkime, prieš pat Kopenhagos pasaulinį klimato kaitos summit‘ą 2009-11-17 kyla „climategate“ skandalas, kuomet hakeriai „nušvilpė“ informaciją iš „East Anglia“ universiteto Klimato mokslinių tyrimų padalinio (1), (2).
Gauta informacija „sudrebino“ klimato kaitos šalininkų informacijos patikimumo pamatus. Neseniai, savaitę prieš pat prasidedant Durban summit Pietų Afrikoje, hakeriai vėl pavogė meteorologijos specialistų susirašinėjimo informaciją (3), ir „Climategate“ istorija vis dar tęsiasi.
Beje, lietuvių kilmės amerikietė astrofizikė Sally Baliunas nustatė Saulės dėmių skaičiaus ir klimato pokyčių priklausomybę (4), ir parodė kodėl viduramžiais Žemėje buvo labai šilta (pramonės tuomet nebuvo), o devynioliktame amžiuje buvo netgi mažasis ledynmetis.
Abejonių kelia ir JAV, Kinijos elgesys, kurie yra didžiausi CO2 „gamintojai“ ir net nebuvo pasirašę Kioto protokolo. Tai gal klimato kaitos situacija nėra tokia ekstremali? Jei šios šalys rūpintųsi kaip tai daro bent Europa, gal nebekiltų klimato atšilimo pavojaus?
Klimato kaitos šalininkais tikėti darosi vis sunkiau. Pavyzdžiui, „praėjusių metų spalį apie Britanijos laukiančią itin šaltą žiemą Meteorologijos biuras paslapčia perspėjo vyriausybę, su kuria yra pasirašęs sutartį. Tačiau savo prognozes nuo visuomenės nuslėpė, nes anksčiau susilaukė kritikos dėl ilgalaikių prognozių netikslumo“ (5).
2 teiginys.
„Juk branduolinė energetika atitinka svarbiausius aplinkosauginius principus – vartoti mažiau, panaudoti dar kartą, perdirbti“.
Atsakymas:
Vartoti mažiau dar nereiškia, kad švariau. Paliesiu tik siaurą branduolinės energetikos grandinės sektorių – urano rūdos gavybą. Urano gavyba, kaip būtinoji atominės energetikos pirminė grandis, yra tarši pramonės rūšis, kelianti vis daugiau problemų Kazachstane, Kirgizijoje, Australijoje, Nigeryje, Uzbekistane, Kanadoje. Australijoje aborigenai yra išvaryti iš savo gimtųjų kraštų. Nigeris tapo valstybinės prancūzų kompanijos „Areva“ viduramžiška kolonija, Uzbekistane Pasaulio bankui padedant bandoma šalinti ekologinę katastrofą, Kanadoje yra užteršta viena upė. Urano gavybos technologija yra labai agresyvi gamtos atžvilgiu. Rūdos gavybos išeiga yra antiekonomiška – iš pirminės žaliavos išgaunamas tik 1 proc. atominių elektrinių darbui reikalingos rūdos, o 99 proc. lieka „gulėti“ greta kasyklų kaip amžinai tiksinti ekologinė bomba.
Labai įtikinama informacija pateikiama Michael Jolitz pranešime (28-29 p.p.) „Aralo jūros destrukcija“ (6). Visiems besidomintiems atomine energetika, tiek mokslininkams, tiek studentams, tiek politikams pasiūlyčiau įsigyti Merkel, Broder J.; Hasche-Berger, Andrea knygą „Uranas, kasyba ir hidrogeologija“ (7), 2008, ISBN 978-3-540-87745-5 (kaina – 279 Eurai) ir ją įdėmiai perskaityti. Gal kokiu tai stebuklingu būdu ateityje praeis noras atominę energetiką vadinti švaria energijos gavybos rūšimi. Pasaulyje labiausiai užterštų miestų sąraše pirmauja Černobylis ir tai savaime suprantama po didžiulės atominės katastrofos. Tačiau mažai kas žino, kad trečią vietą užima Mailuu-Suu (Kirgizija) vietovė, užteršta urano rūdos gavybos atliekomis.
Pagal Tarptautinės radiacinės saugos komisijos (ICRP) duomenis veiklose, susijusiuose su urano rūdos gavyba, milijonui darbuotojų tenka 5500 mirčių (esant 3 mSv apšvitinimui) per metus ir 37500 mirčių (esant 20 mSv apšvitinimui). Palyginimui apdirbamojoje pramonėje vienam milijonui darbuotojų tenka maždaug 110 mirčių, o statybinių medžiagų pramonėje tenka maždaug 164 mirtys. (8)
Atominės energetikos entuziastams siūlyčiau paskaityti naujausią informaciją apie „švarią“ atominę energiją. Kur dėti jos „gaminamas“ amžinojo saugojimo atliekas? (9) JAV pradedami nauji tyrimai kur laidoti atominių elektrinių kuro atliekas, nes iki tol numatytoji ir tris dešimtmečius mokslininkų liaupsinta Yucca Mountain vietovė nebetinka!!! Dabar galvojama daryti gręžinius iki 5 km gylio, arba ieškoti granitinių uolienų. Nuo šiol žalieji turi labai stiprų argumentą – Yucca Mountain nebebus, t.y. atsikratyti atliekų ne taip paprasta. To iki šiol nepadarė nei viena valstybė turėjusi atominę energetiką.
Reziumuojant norėtųsi, kad tie (tame tarpe ir Lietuvoje) kas kalba apie atominę energetiką, kaip apie švarų energijos gavybos būdą iš savo leksikono išsibrauktų sąvoką „švari“
O atominės energetikos „mylėtojui“ Monbiot‘ui pasiūlyčiau įsimylėti urano rūdvietes!
Literatūra:
1.Chameides, Bill. “Climategate Redux.” Scientific American, 30 Aug. 2010
2.”Closing the Climategate.” Nature. 18 Nov 2010
4.http://en.wikipedia.org/wiki/Soon_and_Baliunas_controversy
6.http://www.docstoc.com/docs/15672765/Uzbekistan-Michael-Jolitz
8.http://www.reachingcriticalwill.org/resources/edkit/21uramine.pdf
