Diskusijos dėl miškų valdymo sistemos reformos netyla. Atėjus pavasariui kaip grybai po lietaus dygsta „profesionalai“, nusprendę pasisakyti apie dalykus, kurių, deja, visiškai nenusimano. Vienas jų – europarlamentaras Antanas Guoga, netikėtai prabilęs apie urėdijų reformą. Kaip pats sako, vieną vasarą praleido miškininko šeimoje – matyt, dėl to tapo dideliu miško reikalų žinovu. Žinoma, kiekvienas turi teisę į nuomonę, tačiau juokinga kai pamokslauti, teisti ir atskleidinėti sąmokslo teorijas imasi temos visiškai neišmanantis žmogus.
Bandydamas būti kandus, europarlamentaras dėsto „hipotetines schemas“, aiškina apie neva „monopolinę biokuro įmonę“, „įtakingą bendrovę“, „milžinę biokuro gamintoją“, pigiai iš urėdijų gaunančią medieną ir taip užsitikrinančią sėkmę. Tačiau akivaizdu, kad europarlamentaras įsitraukė į šią diskusiją visai nesiruošęs ir nė kiek nepasigilinęs į realią situaciją.
Bent kiek apie miškus nusimanantis žmogus supranta, kad medienos, naudojamos biokuro gamybai, pardavimai tėra lašas jūroje. Pavyzdžiui, per 2016 m. biokurui tinkamos valstybinių miškų medienos (trečios kaitrumo grupės malkos, miško kirtimo atliekos) pardavimai siekė 8,375 mln. eurų ir sudarė vos 5,8 proc. visų urėdijų pardavimų. Kai tuo metu likusią dalį urėdijų medienos pardavimų – 135,5 mln. eurų, sudarė ąžuolo, pušies, eglės, uosio, beržo pjautinių ir rąstų, popierrąsčių ir kitų sortimentų pardavimai. Tad akivaizdu, kad biokuro žaliavos pardavimai, tiksliau – labai menka jų įtaka negali formuoti nei kažkokių „monopolinių” interesų, nei miško politikos. Tačiau, žinoma, reikia pagirti valstybinius miškus už teisingai suvoktą biokuro gamybos svarbą Lietuvos energetikoje ir pramonėje.
Antras aspektas – ar tikrai apie tą monopolinę struktūrą kalbama? Biokuras nėra monopolinė struktūra, o jei kyla abejonių, internete lengvai prieinamas Baltpool energijos išteklių biržoje dalyvaujančių įmonių sąrašas, kuriame yra 210 biokuro gamintojų ir pardavėjų bei 75 pirkėjai. Akivaizdu, kad toks rinką besidalinantis žaidėjų skaičius niekada negebėtų sudaryti neskaidrių, tik vienai ar kitai pusei naudingų susitarimų. Atvirkščiai, galima teigti, kad tokios konkurencijos nėra jokioje kitoje pramonės srityje. Tad apie kokią biokuro monopoliją kalbama?
Ir vis dėlto, kalbėti apie monopoliją reikia, nes LR Aplinkos ministerijos buldozeriu stumiama reforma, vedanti link vienos valstybinių miškų įmonės, sukurtų visišką monopoliją šiame Lietuvos valstybinių miškų sektoriuje. Būtent dėl šios priežasties viešoje erdvėje kyla tiek diskusijų ir tam turi būti užkirstas kelias.
Ir pabaigai: kiekvienas mišką gerbiantis lietuvis turėtų suprasti, kad miškui reikalingas konkretus ir atsakingas šeimininkas, o milžiniškoje monopolinėje struktūroje nereguliuojamais ir neskaidriais vidiniais konkursais samdomi regionų „pusvadžiai“ niekuomet nebus tikri, atsakingi ir dešimčių metų miško perspektyvą turintys vadovai. Kokios gali būti tokio „vadovavimo” pasekmės miškui – baisu net ir įsivaizduoti. Bet kokių reformų miške pirmas ir pagrindinis tikslas turi būti atsakingų, sąžiningų, išsimokslinusių ir darbą sugebančių organizuoti profesionalų iškėlimas. Klausimas, ar į siūlomą minėtų „pusvadžių” vietą tokie žmonės pretenduotų?
Tad kol kas, p. Antanai Guoga, sėskit, gaunate 2! Eikit ruošti namų darbų.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
Publikuota: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/r-lapinskas-antanai-seskis-2.d?id=74318524.
