Valstybės kontrolės atliktas aplinkos apsaugos sektoriaus auditas ant stalo atvertė visas kortas. Trūksta teisinio reguliavimo stebėsenos, kontrolės sistema neužtikrina aplinkos apsaugos, o pagal šiai sričiai skiriamus finansus Lietuva užima priešpaskutinę vietą visoje Europos Sąjungoje.Kodėl aplinkosauga ir klimato kaitos stabdymas rikiuojasi tarp pagrindinių ES prioritetų, o Lietuvoje ši sritis nustumta į paraštes? Ką rodo faktas, kad lyginant su kitomis ES šalimis gamtos tausojimui skiriame kone mažiausiai lėšų? Galiausiai, kaip tai susiję su pastarųjų metų ekologinėmis nelaimėmis ir taršos skandalais?
Neefektyviai išnaudojami finansai
Audito ataskaitoje skelbiama, kad 2019 m. aplinkos ministro valdymo sričiai buvo skirta 436 mln. eurų, t. y. 8 proc. mažiau nei 2015 m. Negana to, iki šių metų penkiose fiksuoto finansavimo programose buvo „sutaupyta“ (o iš tikrųjų nepanaudota) 191,5 mln. eurų, kurie galėtų būti išnaudoti aplinkos apsaugos tikslams pasiekti. Tiek mažėjantis finansavimas, tiek negebėjimas panaudoti skirtas lėšas rodo, kad šiai valdžiai aplinkos apsauga nėra prioritetas.
Papildomai galima priminti, kad valdančiųjų dėka ekonominis kitų sričių skatinimas gamtos sąskaita pastaruoju metu tapo gana įprasta praktika. Pavyzdžiui, prisiminkime, kai dar pernai gruodį klimato kaitos programos lėšomis valdantieji kamšė biudžeto skyles ir vietoje kovos su klimato krize nusprendė skirti šias lėšas „vaiko pinigams“. Tad ar galime būti tikri, kad tie 191,5 mln. eurų bus panaudoti pagal paskirtį?
Kita vertus, galbūt galime džiaugtis, kad aplinkosaugos sritis Lietuvoje tiesiog spindi ir sutaupome, nes nėra kur tas lėšas dėti? Juk nebeišmanydamos, kaip šiais pinigais pasinaudoti, atsakingos institucijos neseniai pirko galybę sąsiuvinių su paveikslėliais apie klimato kaitą. Deja, situacija priešinga ir tuo mums teko įsitikinti, kai viena po kitos pasipylė itin skaudžios ekologinės nelaimės. Padangų perdirbimo gamyklos gaisras Alytuje, į Kuršių marias tekėjusių „Grigeo Klaipėda“ nevalytų nuotekų skandalas, iš „Vilniaus vandenų“ pasipylusios smulkios plastiko dalelės ir dar daugybė kitų gamtai kenksmingų incidentų. Tad kodėl net turint lėšų perteklių ištisus dešimtmečius nebuvo gydomos opos, leidusios kilti tokioms nelaimėms?
Aplinkosaugos kontrolės spragos
Audito ataskaitoje aiškiai išdėstyta išvada – „valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės sistema neužtikrina, kad vykdant ūkinę veiklą būtų išvengta reikšmingų neigiamų pasekmių aplinkai“. Analizės ir informacijos kaupimo sistemos nėra arba ji fragmentinė, vis dar naudojamos popierinės bylos, o valdomos 17 duomenų bazių tarpusavyje nesuderintos ir neturi tinkamos sąsajos. Kitaip tariant, aplinkosaugos kontrolė toli gražu nefunkcionuoja tinkamai. Sistema veikia taip, kad patikrinimų gali išvengti net ir didžiausios rizikos ūkio subjektai. Be to, viską atlieka tie patys pareigūnai: nuo subjektų atrankos iki jų tikrinimo, tad kyla korupcijos rizika.
Net jei tokios rizikos išvengiama, susiduriama su kita – visiškai praktine problema. Kaip atsakingam pareigūnui tinkamai atlikti savo darbą, jei jam nesuteikiama reikalinga įranga? Matavimo prietaisų, termovizorių ir kitų priemonių trūkumas – akivaizdus įrodymas, kad aplinkos apsaugai skiriamas biudžetas yra per menkas arba lėšos paskirstomos netinkamai. Kita problema – laiko patikrinimams stoka, arba tiesiog darbuotojų stygius. Audito ataskaitoje tai puikiai iliustruoja skaičiai – „pareigūnas vidutiniškai vienam patikrinimui gali skirti apie 3,7 d. d.“. Tad ar galima per tokį trumpą laiką atlikti kruopštų patikrinimą? Užtikrinti kokybišką kontrolę? Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl atsakingos institucijos į mano kreipimąsi dėl taršos kietosiomis dalelėmis Klaipėdos miesto Vitės kvartale reagavo visiškai formaliai. Labai abejoju, ar taršos šaltinis vis dėlto bus įvardintas.
Be to, iki šiol negaliu suprasti, kodėl vietoje to, kad į pagalbą būtų pasitelkiami bent jau neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai (kurie neatlygintinai rūpinasi aplinkos gerove), jų funkcijos ir įgaliojimai reguliariai vis siaurinami. Taip ne tik neišnaudojami puikūs žmogiškieji resursai, bet ir mažinama neetatinių inspektorių motyvacija.
Į savo klaidas atsigręžti teks ir pačiai Aplinkos ministerijai, kuri neatlieka nuolatinės aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos teisinio reguliavimo stebėsenos. Nors būtent tai leistų įsitikinti, ar esami teisės aktai veikia tinkamai, ir galėtume užkirsti kelią potencialioms nelaimėms, o ne reaguoti ir adaptuoti įstatymus tik tada, kai ekologinės nelaimės įvyksta ir visos įstatymų spragos pačios išlenda į dienos šviesą.
Galiausiai, turime pripažinti, kad šlubuoja ne tik kontrolė, bet visa aplinkosaugos sritis. Vis dar daugiau nei ketvirtadalis atliekų šalinima sąvartynuose, iš Europos Sąjungai deklaruojamų „labai aukšto lygio“ plastiko perdirbimo rezultatų juokiasi jau ne tik Lietuvos, bet ir užsienio ekspertai. O ministerija vietoje to, kad kovotų su klimato kaita, tiesiog susitaiko ir planuoja šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų augimą transporto ir žemės ūkio srityse.
Akis badanti vandens telkinių būklė
Tai, kad turime nedelsiant imtis realių pokyčių rodo audito ataskaitoje pateikiami skaičiai: „Aplinkos apsaugos agentūros 2014-2018 m. duomenimis, kasmet į gamtinę aplinką buvo vidutiniškai išleidžiama 48,1 mln. m3 iki nustatytų reikalavimų neišvalytų ar nevalytų nuotekų“. Arba maždaug pusė giliausio Lietuvos ežero. Dar ataskaitoje teigiama, kad tokiu būdu buvo užteršta 20 vandens telkinių, o apskritai Lietuvoje gera vandens būkle pasižymi vos pusė vandens telkinių.
Akivaizdžius sistemos trūkumus atspindi ir tai, kad net nustačius taršos pavojingomis cheminėmis medžiagomis atvejus, 86,8 proc. teritorijų ir toliau lieka nesutvarkytos. Ką tai reiškia? Kad rizikuojame užteršti geriamąjį vandenį ir rizika yra pakankamai didelė. Tai iliustruoja skaičiai: iš viso šalyje nustatyta 12 514 potencialių taršos židinių, iš 1 770 ištirtų teritorijų maždaug pusėje nustatyta grunto ar požeminio vandens tarša pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Prieš kurį laiką man pačiam teko nagrinėti Kėdainių miesto nuotekų valymo įrenginių avarijos bei Vievio ežero taršos atvejus. Deja, turiu pasakyti, kad iki šiol tiesos nei aš, nei visuomenė nežinome, nes aiškaus atsakymo taip ir negavome.
Valstybės kontrolės auditas aiškiai išdėstė esmines aplinkos apsaugos sektoriaus spragas. Negana to, pateikė rekomendacijas, kaip problemas spręsti. Tad klausimas kol kas tik vienas – ką su šiomis žiniomis darysime? Užversime ir įgrūdę į giliausią stalčių pamiršime ar galiausiai imsimės jų spręsti? Ne tik dėl gamtos. Dėl mūsų pačių gerovės.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
