Nacionalinio miškų susitarimo rengimo procesas, trukęs ilgiau nei vienerius metus, eina į pabaigą. Tai, ko gero, pirmasis Lietuvos istorijoje bendrakūra paremtas procesas, įtraukęs dešimtis organizacijų ir šimtus ekspertų, politikos, verslo ir bendruomenių atstovų. Jo tikslas buvo sukurti nacionalinį dokumentą, įtvirtinantį bendras nuostatas dėl ilgalaikės, subalansuotos miško politikos krypčių.
Kaip pavyko? Stiklinė pusiau pilna ir mes galime teigti, kad buvo atrastas sąlytis tarp skirtingų interesų, poreikių, vizijų? O gal atvirkščiai – stiklinė pusiau tuščia, nes nepavyko, ir tai nebūtų labai keista mūsų kol kas tik besivystančios demokratijos, nestabilios diskusijos kultūros ir abejotinos tolerancijos šalyje? Pradėsiu nuo neigiamų aspektų, bet iš anksto informuoju, kad teigiamų bus gerokai daugiau.
Iš devynių susitarimo grupių, nagrinėjusių atskirus, labai svarbius miškų vizijos klausimus, trys nesugebėjo sutarti dėl vientiso jiems pavestų klausimų teksto. Nebuvo sutarta dėl visoms pusėms priimtinų formuluočių šiose temose: įvairialypių miškų naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas, geresnė biologinės įvairovės apsauga miškuose ir miškų teikiamos ekonominės naudos padidinimas. Iš dalies tai lėmė jau pačioje pradžioje, koordinacinės grupės sudarymo laikotarpiu atsiradęs negebėjimas subalansuoti, suderinti kiekybine prasme skirtingus interesus ir jų reiškėjus.
Kita vertus, likusiose šešiose temose susitarimai pasiekti: su miškais susijusių mokslo sistemų vystymo, privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykio, miškų sektoriaus atvirumo ir išsamesnio visuomenės informavimo bei įtraukimo į sprendimų priėmimą srityse. Taip pat rasti sprendimai stabilių ir klimato kaitai atsparių miškų formavimo, didesnio anglies kaupimo ir miškingumo didinimo, miškų socialinės, kultūrinės vertės atskleidimo ir padidinimo bei su miškais susijusių sektorių darbuotojų padėties gerinimo temose.
Atrodytų, kad nesusitarta miškų ateičiai labai svarbiose, fundamentinėse srityse. Tačiau nagrinėjant visą suderintą susitarimo tekstą, pradedant nuo pamatinio tikslo, vizijos ir baigiant pačiais susitarimais, aiškiai galime įžvelgti tam tikrų svarbių principinių nuostatų ir „nesutartais klausimais“ įtvirtinimą. Kokių konkrečiai?
Dėl ko sutarta?
Visų pirma, sutarta, kad Lietuvos miškingumo didinimas yra valstybinės svarbos uždavinys ir iki 2050 m. Lietuvos miškingumas turi pasiekti 40 proc. Tarpinis tikslas – iki 2030 m. padidinti miškingumą ne mažiau kaip 2 proc. (nuo 33,7 iki 35,7 proc.). Tam bus pasitelkiamos visos galimybės (ir pabrėžiu – nedarant žalos biologinei įvairovei) plėsti miškingumą, visų pirma, tose teritorijose, kur miškų yra mažiausiai.
Numatoma plačiai naudoti Lietuvai naujas miškininkystės formas, tokias kaip agromiškininkystė (miškų veisimas žemės ūkio paskirties žemėje) ar plantacinė miškininkystė (monokultūriniai, greitai augančių medžių rūšių miškeliai, skirti pramonės aptarnavimui). Šio tikslo įgyvendinimas lygia greta su įtvirtintu tausojančiu, tolygiu medienos naudojimu yra pagrindas miškų ploto didėjimui, o taip pat ir erdvės biologinės įvairovės, kovos su klimato kaita, rekreacijos, edukacijos ir mokslinių tyrimų miškuose plėtrai.
Labai svarbi šios grupės susitarimų dalis sudaryta siekiant stiprinti miškų ir tiesiogiai susijusių sektorių vaidmenį kovoje su klimato kaita. Svarbu paminėti, kad čia sutarta ne tik tai, kad bus didinamos anglies sankaupos miškuose (medyne, dirvožemyje, podirvyje), didinant miškų našumą (produktyvumą), akcentuojant drėgnas, užmirkusias ir pelkines augavietes, užtikrinant miškų tvarumą, tačiau kalbama ir apie su medienos perdirbimu susijusios pramonės orientavimą „į ilgalaikių medienos produktų gamybą, didinti medienos produktų tarnavimo laiką, skatinant pakartotinį naudojimą ir perdirbimą į kitus produktus“.
Taip pat sutarta įvairiais lygmenimis atlikti ilgalaikį miško naudojimo/dangos planavimą ir apsaugą, formuoti jungčių tinklą kraštovaizdyje, stiprinant jo tvarumą. Pademonstruotas pakankamai platus požiūris į miškų gausinimo ir tausojančio naudojimo perspektyvą, paliečiant ir netiesiogiai su klimato kaita susijusių ateities uždavinių sprendimų kryptis.
Čia pat kalbama ir apie būtinumą plėtoti „gamtai artimą miškininkystę“ saugomų teritorijų miškuose, kuriuose bus formuojami įvairiarūšiai ir įvairiaamžiai medynai, atsisakoma daugumos plynųjų kirtimų, leidžiant ilgesnį savaiminį miško atsikūrimą. Kitaip tariant, saugomas teritorijas saugosime stipriau, sistema bus skaidresnė ir aiškesnė tiek visuomenei, tiek miškininkams ir gamtosaugininkams. Turint omenyje ES reikalavimą griežtai saugoti bent 10 proc. miškų (ir kitų teritorijų), kuris neabejotinai bus vykdomas, galima vertinti, kad Nacionalinio miškų susitarimo prasme miškai bus tikrai labiau saugomi.
Manau, gerus pagrindus dar vienam susitarimo dėl miškų aspektui padeda nuostata gerinti šalia urbanizuotų teritorijų esančių miškų rekreacinės aplinkos kokybę, mikroklimatą, vykdant ekologinę ir/ar rekreacinę miškininkystę, tai yra – ribojant plynus kirtimus šiuose miškuose. Aiškiai sutarta, kad miškų savininkams ir valdytojams turi būti kompensuojama ir teisingai atlyginama už miško naudojimo ribojimų padidėjimą ar visuomenės poreikiams paimamus miškus. Taip, geresnė miškų apsauga ir visuomenės poreikių tenkinimas kainuos, tačiau tai yra tinkamas demokratinis susitarimas, priimtina kaina Lietuvos miškų ateities ir būsimų kartų gerovės vardan.
Dar viena susitarimų grupė siekia atskleisti ir padidinti miškų socialinę ir kultūrinę vertę. Ko gero, pirma kartą pabandyta sistemiškai pažiūrėti ir suformuluoti miškų vertes, apie kurias iki šiol kalbos daug nebuvo. Socialinės (bendruomeniškumas, sveikatingumas, rekreacija, palanki gyvenamoji aplinka, medžioklė), kultūrinės (tapatybė, edukacija, kūryba), dvasinės (dvasingumo praktikų, religinės) ir panašios miškų vertybės, tokių veiklų galimybės dar niekada taip plačiai nebuvo diskutuojamos miškų kontekste, ir džiugu, kad gimė konkrečios nuostatos, kurios turės praktinę reikšmę miškų priskyrimui į vieną ar kitą miškų grupę, nustatant to priskyrimo pagrindus.
Kasmetinės ataskaitos
Susitarimai dėl miškų sektoriaus atvirumo, išsamesnio visuomenės informavimo ir įtraukimo į sprendimų priėmimą numato, kad būtina tobulinti informaciją apie miškų sektorių, pasiekiant, kad ši informacija būtų atvira, aktuali, vieša ir suprantamai pateikiama. Iš kitos pusės, ji privalo būti kompleksinė – apimti ekologinę, ekonominę ir socialinę informaciją, t.y. atspindėti visus svarbius ir susijusius aspektus. Labai geras susitarimas siūlo ruošti kasmetines ataskaitas, vadovaujantis tarptautinio proceso Forest Europe kriterijais ir indikatoriais, taip pat rengti suinteresuotoms šalims ir visuomenei skirtą miškų forumą. Nacionalinis miškų susitarimo procesas nenutrūktų, bet atsirastų platforma pastoviam bendruomenių, ekspertų, verslo, mokslo ir politikų bendradarbiavimui miškų klausimais.
Susitarimai privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykio srityje įtvirtina tai, kas normaliame demokratiniame pasaulyje, kuriame nebuvo „socialistinės nuosavybės“, yra savaime suprantama ir normalu: privati nuosavybė yra valdoma savininko interesams tenkinti, o jei visuomenės interesas reikalauja vienaip ar kitaip tą savininko teisę riboti – už tai privalu atlyginti.
Manau, kad platus šio principo supratimas leis ateityje žymiai aiškiau tiek visuomenės intereso gynėjams, tiek miškų savininkams, tiek valstybės atstovams suprasti, kaip geriau vykdyti gamtosaugą, saugoti biologinę įvairovę, plėtoti rekreacines miškų vertes, ieškoti įvairesnių, taip pat ir ne medienos, kaip žaliavos, miško verčių realizavimo. Supratimas, kad miško savininkas „privalo“, o valstybė – „gali, jei nori“ tikrai netinkamas, jei siekiame aiškumo ir sutarimo tarp skirtingų interesų grupių. Valstybė privalės biudžetuose skirti žymiai daugiau lėšų šių interesų miškuose harmonizavimui.
Tarpdisciplininis bendradarbiavimas
Su miškais susijusių mokslo ir mokslo sistemų vystymo susitarimai leis surasti tinkamus, kompleksinius atsakymus į iškeltus klausimus ir suprastus iššūkius miškų ir susijusiose srityse. Reikia tikėtis, kad finansavimo trūkumo klausimai bus išspręsti, nes mokslininkai turės atsakyti ne tik į teorinius Lietuvos miškų ateities aspektus, kuriuos lems klimato kaita ir oro, vandens, dirvožemio tarša, bet ir visiškai praktinius klausimus, tokius kaip naujos atsparios klimatai kaitai medžių rūšys, naujų miškininkystės formų (kaip jau minėta agromiškininkystė) praktiniai klausimai, geresnė ir aiškesnė duomenų apskaita ir jų pateikimas visuomenei, verslui ir sprendimų priėmėjams.
Džiugina tai, kad įtvirtintas suvokimas apie būtinybę stiprinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir tyrimus, sujungiant pajėgas miškotyros, su miškais susijusius gamtos, socialinių ir humanitarinių mokslų krypčių klausimuose. Sutarta, kad būtina vykdyti platų specialistų ir visuomenės švietimą, suderinti naudojamas sąvokas, sisteminti duomenis, nes daug problemų kyla iš nežinojimo arba netinkamo supratimo.
Daugiau pagarbos miškininkams
Labai svarbu, kad pasiekti susitarimai grupėje, kuri sprendė su miškais susijusių sektorių darbo vietų patrauklumo, socialinių garantijų ir apsaugos klausimus. Ne paslaptis, kad vykusios valstybinių miškų reformos eigoje miškininko specialybei, jų profesinei bendrijai suduotas triuškinamas smūgis, apkaltinus vagystėmis, machinacijomis ir kitokiomis nuodėmėmis (kurių, beje nė vienas tyrimas neįrodė ir nė vieno nuteisto miškininko nebuvo).
Faktas, kad tie kaltinimai tebuvo dūmų uždanga, siekiant suskaldyti miškininkų bendruomenę ir „buldozeriu“ įvykdyti reformą. Tai lėmė, kad darbuotojų skaičius valstybinėje miškų urėdijoje stipriai sumažėjo, norinčiųjų dirbti neatsiranda iki šiol, norinčių studijuoti miškininkystę taip pat sumažėjo kelis kartus. Todėl reikia tik tikėtis, kad šie pasiekti susitarimai leis pakeisti situaciją ir grąžinti miškininko profesijai gerą vardą.
Koks rezultatas?
Tai kaip gi vertinti šį procesą, kuriuo buvo siekiama sutarti dėl miškų ateities? Geras jis, tinkamas, ar vis tik daugiau nei metai išvaistyti veltui?
Galima turėti skirtingas nuomones. Be abejo, matyt, būtų buvę geriau, jei su medienos naudojimu susijusi pramonė būtų sutarusi dėl santykinių rodiklių, metinių kirtimo apimčių ir jų dinamikos ilgam laikotarpiui ir galėtų sau aiškiau planuoti būsimas investicijas. Lygiai taip pat galima būtų galvoti, kad biologinės įvairovės apsauga būtų geriau realizuota, suderinus pozicijas ir sutarus dėl tam tikrų konkrečių dalykų. Tačiau manau, kad ir sutarta, suderinta susitarimo dalis leidžia tikėtis harmoningesnių tarpusavio santykių ir interesų derinimo.
Tikiu, kad pagrindinė išvada, kurią atnešė šis susitarimo dėl Lietuvos miškų ateities procesas – kad ateities vardan tuos interesus visada teks derinti, ir geriau išmokti bendradarbiauti, o ne „kariauti“ – bus naudingi visiems proceso dalyviams ir plačiąja prasme – Lietuvos miškams.
Manau, kad politinės partijos turėtų labai rimtai pažiūrėti į šį susitarimą, kuris, be abejo, dar bus tobulinamas tiek turinio, tiek formos prasme. Bet kokiu atveju, mano nuomone, jis kloja labai rimtus pagrindus Lietuvos miškų ateičiai, ir jei politikai toliau atsakingai pratęstų pradėtą darbą, parengdami Lietuvos nacionalinės miškų strategijos laikotarpiui iki 2050-ųjų metų įstatymą, įtvirtindami šio susitarimo nuostatas – tai būtų tas tikrasis rezultatas, kurio laukia didžioji visuomenės dalis.
Komentaro autorius: Remigijus Lapinskas, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas.
