Mėnuo nuotolinio mokymo Lietuvoje išstūmė iš komforto zonos visą švietimo bendruomenę. Viešojoje erdvėje daug girdėjome apie tai, kaip prie esamos situacijos prisitaiko elitinės mokyklos, o kaip sekasi paprastoms, ypač regionuose įsikūrusioms, švietimo įstaigoms? Kokias įsisenėjusias žaizdas atvėrė nauja mokymosi forma? Kur suklupome ir ko ši patirtis išmokė mokytojus, mokinius ir jų tėvus?
Kadangi švietimo srities Lietuvoje stipria nepavadinsi, dešimtmečiais nespręstos švietimo problemos šių dienų kontekste iškilo visa didybe. Žinoma, niekas nesitikėjo, kad per dvi pasiruošimo savaites įmanoma greitai ir be jokių trikdžių pereiti į kitą švietimo lygį. Dauguma mokytojų padarė viską, kad tas perėjimas būtų kuo sklandesnis, bet strigo elektroniniai dienynai, komunikavimo platformos, trūko patirties. Iš tikrųjų niekas iki šiol Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) net nekėlė tokių tikslų – išmokyti mokytojus dirbti nuotoliniu būdu ir turėti tam parengtą ugdymo turinį: ko ir kaip bus mokoma ir mokomasi nuotoliniu būdu, kaip vertinsime pažangą ir pasiekimus, kokios nuotolinio mokymo priemonės bus optimaliausios. Kiekvienas mokytojas iš šios padėties sukosi kaip pats išmanė ir kokias turėjo tam priemones. Mokytojai labai daug dirbo su moksleiviais individualiai, spręsdami jų problemas. Iš ŠMSM girdėjosi tik patariamasis balsas, raginantis švietimo bendruomenėms pačioms spręsti kylančius iššūkius ir nepamiršti užpildyti lentelių: ko, kiek, kaip ir kodėl nuotoliniu būdu mokome.
Kai kurie mokyklų vadovai ragino mokytojus parengti kuo daugiau užduočių, kad tik jų nepritrūktų. Galima pasakyti, kad per tokį trumpą laiką mokytojai suskaitmenino visų dalykų trečio trimestro medžiagą. Ir viso to mokytojai net nebuvo susiplanavę trečius metus tobulinamo Etatinio mokytojų apmokėjimo modelio planuose. Pasisekė tiems mokytojams, kurių vadovai klausė: „Kuo jums galime padėti?“. Ir jiems pavyko.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigos sunkiai galėjo vykdyti vaikų lavinimą nuotoliniu būdu be tėvelių pagalbos. Taip pat daug darbo turėjo įdėti ir pradinių klasių mokinių tėveliai. Už tai mokytojai jiems yra dėkingi. Teko girdėti, kad ne visada viskas vyko sklandžiai. Ir visada patarčiau: bendrauti ir kartu su mokytojais spręsti visus iškylančius klausimus. Neformalus ugdymas Kaune buvo iš viso sustabdytas. Nors patirtis parodė, kad lavinti įvairius gebėjimus įmanoma ir nuotoliniu būdu, atrandant naujų galimybių ir būdų. Bet kai kurios savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu.
Nuotolinis mokymas tik patvirtino, kad iki šiol kai kurių dalykų programos yra per plačios, turinys pasenęs, nėra kokybiškų vadovėlių. O kai kurie egzaminai ar įskaitos yra pertekliniai.
Išryškino atskirties ir patyčių problemas
Iškilo kompiuterių ir prisijungimo prie interneto problema ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams. Taip pat fizinių sąlygų mokytis ar dirbti problema: ne visi šeimos nariai turi atskirus kambarius, kai kas dirbo „iš virtuvės“. Darbas nuo 8.00 iki 20.00 prie kompiuterio dažnam mokytojui ir moksleiviui tapo įprastu režimu. Ir tai yra blogai. TAMO kūrėjai teigia, kad nuo kovo 30 dienos prie sistemos prisijungė 5000 naujų mokytojų, kad šia sistema naudojasi aštuoni iš dešimties Lietuvos mokytojų. Kad laikas, praleidžiamas prie kompiuterio išaugo ne procentais, bet kartais. Kad mokytojai pradeda jungtis prie sistemų 6.00 ryto ir vartotojų ima mažėti tik nuo 22 valandos. Dauguma mokyklų geranoriškai skolino mokytojams kompiuterius. ŠMSM pažadas nupirkti 35 000 kompiuterių moksleiviams nuteikė pozityviai, jie jau netrukus turėtų pasiekti moksleivius. Bet to plano reikėtų laikytis ir perspektyvoje.
Nuotolinis mokymas paaštrino moksleivių atskirties problemas. Manau, kad ne tik kompiuterių ir prieigos prie interneto trūksta šiose šeimose. Problemos dažnai yra kur kas didesnės. Priešmokyklinio ir pradinio amžiaus vaikus turintys tėvai suprato, kad reikės nemažai kartu padirbėti. Kas padės mokytis tiems vaikams, kurie iki šiol neturėjo namuose kompiuterio? O galbūt ir stalo jam padėti?
Mokytojai susidūrė ir su patyčių problema, kuri buvo pakišta „po kilimu“, bet iš tiesų niekur nebuvo dingusi. Akivaizdu, kad „Savaitės be patyčių“ nepakanka, kad būtų galima apskritai išspręsti tokią problemą. Laimė, „Zoom“ platformoje operatyviai atsirado „laukimo kambariai“ ir kitos pagalbos priemonės mokytojams. Bėda, kad „Zoom“ nėra tobulai tinkama platforma dėl informacijos ir duomenų saugumo.
Ir čia dar kartą galiu patvirtinti, kad gero rezultato tiek mokantis, tiek kovojant su patyčiomis galima pasiekti tik bendradarbiaujant: mokiniui, tėvams, mokytojui. Dauguma mokytojų ir mokinių patvirtino, kad jie ilgisi gyvo bendravimo ir niekas jo nepakeis. Užmegzti glaudų emocinį ryšį nuotoliniu būdu nėra taip paprasta. Bet įmanoma jį tęsti, jei tas ryšys yra. Taip pat reikia laiko įgyti patirties kalbėti „iš ekrano“, intensyviai žiūrint vieni kitiems į akis. Ir nejausti įtampos. Pasitikėti.
Kokias patirtis įgijo mokiniai? Jie gali labiau susikaupti, nes neblaško klasiokai. Planuoti patiems savo laiką ir svarbiausia: mokytis savarankiškumo. Nes jo tikrai moksleiviams stinga. Būti atsakingiems ir sąžiningiems.
Kokias patirtis įgijo tėvai? Pabūti su savo vaikais ilgiau negu tas 7 minutes. Pajausti bendrystę ir prasmę, ką bedarytų kartu. Atsirado įvairių pajuokavimų, kad per technologijų pamokas mokytojas uždavė sutvarkyti namus, išlyginti rūbus bei pagaminti maisto. Ir visa tai nufotografuoti. Tėvai liko dėkingi. Kaip ir tai, kad jei nuotolinis mokymasis dar užsitęs, patys tėvai „išras tą vakciną“ .
Šiuo sudėtingu laiku mokytojas neretai tampa psichologu savo mokiniams, nes namuose kai kuriems vaikams tenka susidurti su įtampa ir nežinomybe. Baime, kad nepavyks, kad įstrigs, neišsisaugos, nesuveiks. Dažnai mokytojai sulaukė pagalbos ir patarimų ne tik iš savo kolegų, bet ir iš savo mokinių, nes jie galėjo patarti, kaip geriau, greičiau galima įvaldyti procesą ir įrankius. Nebijokime padėti vieni kitiems, nes svarbiausia, ką galime padaryti šiandien – tai pagalvoti apie kitus.
Mokytojai vis dar nežinioje
Kol švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius svarstė, negalėdamas apsispręsti, kuriuo būdu likusį, deja, neapibrėžtą laiką dirbsime, mokytojų bendruomenė, moksleiviai ir jų tėvai bei globėjai su rūpesčiu sekė ministro viešus pasvarstymus: stabdyti mokslo metus, pratęsti ar juos trumpinti, jei pratęsti, tai kiek, jei trumpinti, tai gal tiek, kiek pernai pailginta? Gal intensyvinti programas nuo rugsėjo? O egzaminus atšaukti? Ar juos vykdyti, o jei vykdyti – tai kokius? O gal nukelti? Eilę metų brandos egzaminus lydi skandalai. Bijau, kad be jų neapsieisime ir šiemet. Vien dėl to, kad egzaminų rezultatams galimai įtakos turės ir politiniai sprendimai.
Kaip pas mus jau įprasta, niekas nesitarė su mokytojais ir jie vis dar yra nežinomybėje: kiek tiksliai tęsis mokslo metai, kaip ir kada vyks egzaminai, kiek liks laiko atostogoms ir kaip pasitiksime rugsėjį. Bet neabejotinai tapome stipresni. Ir vis labiau pasitikintys savimi.
Belieka laukti visų mūsų darbo rezultatų.
Rūta Andriuškevičienė yra Lietuvos žaliųjų partijos narė, Lietuvos mokytojų sąjūdžio pirmininkė.
