Chaosas atliekų sektoriuje vis dar tęsiasi – nuo sausio 1 d. įsigalioja naujas Vyriausybės nutarimas, kuriuo Lietuvos savivaldybės turės taikyti dvinarę atliekų surinkimo kainą, kurios pastovią dalį sudarys atliekų tvarkymo sąnaudos, o kita – kintamoji dalis bus paskaičiuojama nuo išmetamų atliekų kiekio. „Pasiruošimas“ perėjimui prie naujos metodikos vyksta jau nuo 2013 metų.
Dvinarei mokesčių už atliekas tvarkai savivaldybės nepasiruošusios
Dvinarės rinkliavos principo įgyvendinimas būtų sveikintinas, jei jis realiai atitiktų tikslus – bendroji dalis padengtų tik buitinių atliekų tvarkymo išlaidas, o kintamoji – jei žmogus rūšiuoja, galėtų būti visai minimali. Tai būtų pati geriausia motyvacija gyventojams rūšiuoti, nes aktyviai rūšiuojantys iš karto pajustų naudą.
Deja, šiandien matome, kad ši rinkliava nėra skaidri, teisinga ir nėra orientuota į gyventojus. Rinkliavos metodika yra patogi savivaldybėms, atliekų vežėjams, perdirbėjams, bet ne žmonėms.
Seimo Aplinkos apsaugos komitete praėjusių metų pabaigoje surengę klausymus dėl planuojamos dvinarės apmokėjimo už atliekas tvarkos, kuri turės būti pradėta įgyvendinti jau netrukus, išgirdome – tik 5 savivaldybės šiandien yra pasiruošusios taikyti šį mokestį. Šiuo metu savivaldybių tarybos strimgalviais priiminėja naują rinkliavos tvarką. Prieš Seimo rinkimus niekas nenorėjo priimti naujos tvarkos, nes jau dabar skaičiuojama, kad mokesčiai už atliekas kai kuriose savivaldybėse didės, nors realiai tokia pertvarka turėtų šiuos mokesčius kaip tik sumažinti.
Teršia būstas ar gyventojas? Kur gyventojams ieškoti motyvacijos?
Šiandien nelogiškiausia mokesčių už atliekų tvarkymą grandis yra mokesčiai, priklausantys ne nuo realaus išmetamo atliekų kiekio, o nuo gyvenamojo būsto ploto. Vyriausybės siūlomoje dvinarėje rinkliavoje vėl paliekama ši nuostata. Ir toliau pagrindinė mokesčio už atliekas dalis priklausys nuo savininko gyvenamojo ploto. Ir vėl teks įsivaizduoti, jog teršia gyvenamasis būstas, o ne jo gyventojas?
Į pastoviąją mokesčio dalį įtraukiama daugybė su mišrių atliekų surinkimu, vežimu, apdorojimu, šalinimu susijusių sąnaudų. Į šią dalį patenka ir didelių gabaritų, pavojingų, biologiškai skaidžių atliekų surinkimo, kompostavimo aikštelių eksploatavimo, uždarytų sąvartynų priežiūros sąnaudos. Į šią dalį taip pat pateks ir visoje Lietuvoje pristatytų mechaninio – biologinio atliekų įrenginių eksploatavimo sąnaudos.
Planuojama, kad kita – kintamoji rinkliavos dalis bus skaičiuojama ne tik pagal konteineriuose susidariusį atliekų kiekį, bet taip pat į šią dalį būtų įtraukiamos ir komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos (pavyzdžiui, kuro ir tepalų įsigijimo sąnaudos, sunaudotos žaliavos ir medžiagos, atsarginės dalys, inventorius ir kt.). Ir vėl atliekų vežėjų ir tvarkytojų sąnaudos gula ant žmonių pečių ir įtraukiamos net į tą dalį, kuri turėtų motyvuoti gyventojus!
Dabartinėje dvinarėje rinkliavos metodikoje trūksta svarbiausio komponento – sąžiningumo kriterijaus ir orientacijos į gyventojus, jų motyvavimą rūšiuoti. Kol tai nebus įgyvendinta, tol Lietuvos atliekų tvarkymo rezultatai šalia kitų Vakarų Europos valstybių ir toliau atrodys labai varganai.
Ar nebus sužlugdyta gera taromatų idėja?
Dar viena grėsmė sužlugdyti gerą ir veikiančią idėją – siūlymai perdėtai išplėsti užstato sistemą. „Valstiečių“ Seimo nariai siūlo į depozito sistemą papildomai įtraukti stipriųjų alkoholinių gėrimų butelius, popierines pakuotes – vadinamuosius „tetrapakus“. Jau dabar prekybininkai skundžiasi, kad jiems nepakanka lėšų padengti taromatų aptarnavimo, priežiūros kaštų. Ką jau kalbėti, jog prireiks dar kelių milijonų eurų taromatų, priimančių „tetrapakus“, kūrimui, diegimui, nes įprastiniai jų priimti fiziškai negali.
Jei bus priimta nuostata per taromatų sistemą grąžinti dar daugiau pakuočių, tai dar stipriau guls ant vartotojų pečių – jie už šią paslaugą papildomai susimokėtų pirkdami sultis, pieną, alkoholinius gėrimus.
Aplinkosauginiu požiūriu užstato sistemos išplėtimas galbūt atrodytų ir logiškas, tačiau realiai, nors taromatų pagalba Lietuvoje surenkami daug didesni pakuočių kiekiai, nei buvo planuota, tačiau šios atliekos sudaro tik 7 proc. visų Lietuvoje išmetamų pakuočių. Tai tikrai labai maža bendro atliekų srauto dalis. Visko į taromatus nesukišime, kad taromatai pakeistų esamą konteinerių sistemą.
Trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitete pasitvirtino mano nuogąstavimai, kad į užstato sistemą įtraukus daugiau pakuočių, atliekų tvarkymas gyventojams neabejotinai pabrangtų. Tai komitete patvirtino atliekų vežėjų ir prekybininkų atstovai. Jei iš konteinerių, stovinčių šalia gyventojų būstų, 48 tonos surenkamų stiklo atliekų būtų perkelta į depozito sistemą, atliekų vežėjai netektų pajamų ir jiems tiesiog neapsimokėtų už dabartinę kainą vežti popieriaus ir plastiko atliekas, todėl ši našta būtų perkelta ant gyventojų pečių ir atsispindėtų jų mokamuose mokesčiuose.
Bet kokie skuboti, neatsakingi sprendimai keičiant esamą užstato sistemą gali diskredituoti rūšiavimo idėją ir šiuo metu gerai veikiančią taromatų sistemą.
Atliekų išvežimas – ne pasipelnymo šaltinis
Atliekų tvarkymo sistemoje reikalingi visai kitokie pokyčiai. Atliekų tvarkymo sistema geriausiai veikia ten, kur patys žmonės atliekas išrūšiuoja savo namuose. Būtent pirminis rūšiavimas – ekonomiškai efektyviausias. Iš atliekų besipelnantis verslas turėtų savo pelnu dalintis su gyventojais. Tie, kas rūšiuoja atliekas turi gauti ženkliai mažesnes sąskaitas, sulaukti rūšiavimui skirtų atliekų konteinerių, ten kur jų trūksta, o ne susilaukti pasityčiojimo, kai į atliekų išvežimo kainą smulkmeniškai yra įtraukiamos visos įmanomos atliekų vežėjo išlaidos. Ne kartą sakiau – atliekų išvežimas turi tapti būtinąja paslauga, o ne pasipelnymo šaltiniu.
