Kone nuolat girdime apie prastėjančius moksleivių rezultatus, per didelį mokinių skaičių klasėse, atnaujintų vadovėlių trūkumą, poreikį gerinti mokytojų darbo sąlygas, kartas nuo karto nuskamba ir žinios apie įvairius incidentus mokyklose ar mokinių tarpe. Žinant, kad ir atlyginimai nėra itin konkurencingi, kyla klausimas – kas gi į mokyklą gali pritraukti naują žmogų? Agnės Audėjienės atveju, tai – vaikystės svajonė ir įsitikinimas, kad niekada nėra vėlu imtis to, ko nori širdis.
Vilniuje gyvenusi ir vilnos rankdarbių verslą vysčiusi Audėjų šeima suprato, kad nebūtina gyventi dideliame mieste, o gal netgi ir nelabai patogu. Kartu su trimis atžalomis prieš kelerius metus jie pasirinko įsikurti daug mažesniame mieste – Molėtuose, ėmėsi kurti sodinukų ūkį, o kad veiklos tikrai nebūtų maža, Agnė išpildė ir seną svajonę – tapo mokytoja.
Ką reiškia grįžti į universitetą, įgyti naują profesiją ir pradėti darbą mokykloje įžengus į penktą dešimtį – pokalbyje su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja A. Audėjiene.
– Pastaraisiais metais besirenkančių pedagogikos studijas po truputį daugėja, nors prieš tai stebėjome liūdnesnes tendencijas. Apskritai žvelgiant, mokytojo profesija šiandien daugumai nėra labai patraukli. Tai kas visgi paskatino Jus tapti mokytoja sulaukus 43-ejų?
– Nuo vaikystės norėjau būti mokytoja, iki baigiamųjų mokyklos klasių net nesvarsčiau kitų galimybių. Susvyravau tik paskutinėje klasėje, pradėjau galvoti ir apie žurnalistiką, tad pasirinkau lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Taip susiklostė, kad po studijų pasukau į valstybės tarnybą, vėliau dirbau socialinį darbą, su vyru augindami vaikus pradėjome savo verslą ir įkūrėme sodinukų ūkį.
Ką beveikčiau, mintys vis grįždavo prie darbo mokykloje, tad, paaugus vaikams ir atsiradus galimybei studijuoti, grįžau į Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją, baigiau pedagogikos studijas ir tapau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Šiandien džiaugiuosi, kad pasiryžau „pasimatuoti“ vaikystės svajonių profesiją. Vidinis balsas neapgavo – jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti.
– Kokias emocijas atsimenate iš pirmųjų mokytojavimo dienų?
– Pirmosios mokytojavimo dienos buvo pilnos įvairiausių emocijų. Šalia pakilaus džiaugsmo, kad pagaliau prasideda mano nauja kelionė, buvo daug nerimo, abejonių: ar sugebėsiu ir suspėsiu, kaip priims mokiniai ir kolegos, kaip pavyks suderinti namus, studijas ir darbą. Pradėjau dirbti vasario mėnesį nuo antrojo pusmečio, besibaigiant mėnesiui prasidėjo karas Ukrainoje, po kelių savaičių atvyko pirmieji karo pabėgėliai, priėmėme juos į klases. Visiems tai buvo išbandymų laikas. Nuo šių mokslo metų dirbu gimnazijoje, kur vėl tenka labai daug mokytis, pažinti, prisitaikyti.
Labiausiai padeda žinojimas, kad kur bebūtum, visuomet sutiksi žmonių, kurie padės, patars, palaikys, atsakys į klausimus ir pasidalys patirtimi. Svarbu pačiam norėti pažinti, priimti ir mokytis.
– Nors mokytojo kelią besirenkančių žmonių daugėja, prognozuojama, kad iš mokyklų pasitraukus vyresniajai kartai, gal imti trūkti tūkstančių mokytojų. Per kelerius darbo mokykloje metus tikriausiai spėjote pajusti švietimo sistemos problemas. Jūsų nuomone, kokie sprendimai turėtų būti priimti, kad ateityje nereikėtų rūpintis dėl mokytojų trūkumo?
– Studijų kryptis renkasi jauni žmonės, kurie baigdami gimnazijas iš labai arti stebi kasdienį mokytojų darbą ir mato šios profesijos pliusus ir minusus. Minusai akivaizdūs – didelis mokinių skaičius klasėse, didelis mokytojų darbo krūvis, ne visose mokyklose randama veiksmingų būdų spręsti dalies mokinių elgesio problemas. Bet tai išsprendžiami dalykai.
Kalbant apskritai apie mokytojo profesiją, norėtųsi parodyti jos vertę ir gerąsias puses: bendravimą, nuolatinę kaitą, kūrybą, technologijas, tobulėjimą, prasmę, atsinaujinimą. Mokykla yra puiki vieta dirbti tiems, kurie jaučia, jog geba patraukti aplinkinius prie savęs, mėgsta bendrauti ir myli žmones, jiems įdomi pasirinkta sritis ir nori dalintis savo žiniomis, ieško nenuobodaus darbo.
– Mokytojų trūkumas – toli gražu ne vienintelė švietimo sistemos problema. Kai kurie pirštu beda į prastus mokinių rezultatus, kai kurie mokytojai skundžiasi per didele biurokratine našta, vadovėlių trūkumu ar jų neaktualumu. O kokias didžiausias problemas įvardintumėte jūs?
– Šiuo metu aktualiausia švietimo tema yra atnaujintų programų įgyvendinimas kartu atnešantis pasikeitusią egzaminų tvarką. Turbūt nėra abejojančių, jog ugdymo turinį būtina nuolat atnaujinti. Švietimo bendruomenės pasipiktinimą kelia tai, kokiais būdais bandoma įgyvendinti naujoves – be žadėtų metodinių priemonių, nesurengus laiku mokymų pedagogams, neįsiklausant į mokytojų praktikų nuomonę. Pirmąsias valstybinių egzaminų dalis vienoliktokai pradės laikyti jau kovo mėnesį, ne visų dalykų patikrinimams tinkamai pasiruošta, vis keičiamos vykdymo datos ir instrukcijos.
Labiau matau kolegų lituanistų aktualijas, nes tuo kasdien gyvename. Šiemet vienuoliktokai laikys pirmąją egzamino dalį žodžiu. Kalbėjimo formatas naujas, ruošiamės neturėdami mokymo metodikų, vis dar neturime patvirtintos vertinimo instrukcijos, vykdymo instrukcija taip pat vis pakoreguojama pateikiant mokyklų bendruomenei staigmenų. Buvo neatsižvelgta į raginimus reformas atidėti ir pradėti pokyčius tada, kai bus tinkamai jiems pasiruošta. Pati esu ne tik mokytoja, bet ir vienuoliktokės mama, tad matau, kiek nerimo daliai mokyklos bendruomenės kelia neatsakyti klausimai dėl egzaminų tvarkos.
– Vienas iš jūsų verslų susijęs su augalais, esate Lietuvos žaliųjų partijos narė, kalbate apie gamtai draugišką želdininkystę, tad akivaizdu, kad Jums artimos su gamta ir aplinkosauga susijusios temos. Pamenu, kad per literatūros pamokas nemažai kalbėdavome apie gamtos reikšmę lietuvių literatūroje, nes tokios temos buvo svarbios mūsų klasikams – Kristijonui Donelaičiui, Antanui Baranauskui ir daugeliui kitų. O ar šiandien lietuvių kalbos ir literatūros pamokose atsiranda vieta šiuolaikinėms tvarumo idėjoms?
– Žinoma, mūsų literatūros klasikai išlieka mokyklos programoje, bandome jų tekstus perskaityti, suprasti ir pamatyti sąsajas su šiandienos aktualijomis. Kalbame apie žmogaus ryšį su gamta, apie atsakomybę ir pareigą išsaugoti mus supančią aplinką, apie ekologinius judėjimus ir savo patirtis.
Kartais pasigirsta nuomonių, kad temos apie žemdirbišką pasaulėjautą jau neaktualios jaunimui, bet aš manau, kad labai svarbu jauniems žmonėms parodyti, kaip mūsų protėviai suprato pasaulį, ką jiems reiškė žemė, kaip pats žmogus su visais kasdieniais darbais laikė save gamtos ciklo dalimi. Ši pasaulėjauta nugulė į mūsų tautosaką ir literatūros kūrinius. Tai mūsų tradicijos, iš jų išaugome – neturime kitos praeities. Taip pat nėra kitų lietuvių, kurie perims mūsų paveldą ir perduos jį kitai kartai. Tai mums, šiandien gyvenantiems, skirta pareiga ir privilegija.
– Apskritai, kiek šiandien mokyklose kalbama apie klimato kaitą, aplinkosaugą? Ar mokyklą abiturientai palieka pakankamai suvokdami šiuos procesus?
– Molėtų gimnazijoje, kurioje dirbu, tikrai žinomos aplinkosaugos temos, jungiamasi prie žaliųjų iniciatyvų, renkame panaudotą aliejų, rūšiuojame susidarančias atliekas.
– Nedažnas drįsta keisti profesiją perkopęs tris ar keturias dešimtis, tuo labiau pradėti studijas. Kaip jautėtės studijuodama?
– Studijavau kurse, į kurį susirinko žmonės, kuriems dėl įvairių aplinkybių prireikė pedagogo kvalifikacijos, o visai jaunų, tik baigusių bakalauro studijas, buvo tik keletas. Buvo labai įdomu, nes kiekvienas atėjo su ypatinga istorija ir iš skirtingų sričių.
– Universitetinių studijų kokybė taip pat neišvengia kritikos strėlių. Pedagogikos studijų ėmėtės būdama jau brandesnio amžiaus nei dauguma studentų, tad galėjote, tikriausiai, kritiškiau į jas pažvelgti. Kokiomis įžvalgomis apie studijų kokybę galėtumėte pasidalinti?
– Mano studijų programa truko tris semestrus, vyko nuotoliniu būdu, nes dar galiojo karantino apribojimai. Negalėčiau kritikuoti studijų kokybės, nes mano patirtis buvo tikrai gera – kiekviename semestre buvo numatyta daug valandų praktikai mokykloje, išdėstyti pagrindiniai teoriniai dalykai, daug dirbome grupėse, gynėmės baigiamuosius darbus. Viena, kas nemaloniai nustebino, kad pedagogikos studentai neturi naujų metodinių priemonių lietuvių kalba, kai kurių knygų teko ieškoti skaitytų knygų knygynuose. Tai irgi rodo tam tikrą valstybės požiūrį į mokytojų profesinį rengimą.
– Ar jūsų patirtis plėtojant verslą kažkaip paveikė jūsų požiūrį į švietimą?
– Turbūt apskritai gyvenimo patirtis dar kartą patvirtino, kad mokslas – tai galimybė rinktis. Išsilavinimas suteikia laisvės ir drąsos išbandyti įvairias veiklos sritis, o kartu duoda saugumo jausmą, kad visada gali grįžti prie savo pirmosios specialybės.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto apie darbą mokykloje, bet nedrįsta žengti pirmojo žingsnio?
– Jei mylite žmones ir norite dalintis savo patirtimi, mokykla yra jums skirta vieta. Vieta, kur jaunas žmogus auga, kuria, draugauja, mokosi, tobulėja, švenčia, siekia, renkasi, tyrinėja, dirba, ieško, sužino, jaučia. Visa tai patiria ir mokytojas. Tai nelengva, bet nuostabi ir prasminga kelionė.
