Pradėjus kelti klausimus dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto ekonominio pagrįstumo bei reikalingumo Lietuvai, pastaruoju metu viešojoje erdvėje sustiprėjo opozicija diskusijoms šiais klausimais bei padaugėjo Vyriausybės atstovų pranešimų su įvairiais VAE ir alternatyvių šaltinių generuojamos elektros energijos savikainos palyginimais. Šių palyginimų ypač padaugėjo po viešojoje erdvėje pasigirdusių iniciatyvų surengti referendumą dėl atominės energetikos ateities Lietuvoje. Tačiau VAE šalininkų argumentai dažnai apsiriboja manipuliavimu didžiausiomis Tautos baimėmis, kurias suformavo istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, nekorektiškais palyginimais bei populizmu, operuojant tik sau naudingais faktais ir skaičiais, kurių, beje, kol kas žinoma labai mažai.
Tradiciškai metama nedraugiškų Lietuvai jėgų korta
Manipuliavimas emocijomis ir didžiausiomis piliečių baimėmis, kurias pagrįstai suformavo pusę amžiaus trukusi lietuvių Tautos tragedija, neretai tampa politinės kovos ar valdžios pozicijų įtvirtinimo įrankiu. Ne išimtis yra ir VAE projektas. Paskelbus referendumo dėl atominės elektrinės iniciatyvą, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas A.Anušauskas netruko referendumo iniciatorius apkaltinti ryšiais su nedraugiškomis Lietuvai jėgomis. Beveik tuo pat metu viešojoje erdvėje pasirodė ir pranešimai apie NSGK posėdį kuriame buvo aptartas Valstybės saugumo departamento (VSD) metinis grėsmių Lietuvai vertinimas. Vertinime teigiama, jog, neva, didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui šiuo metu yra „antiatominė propaganda“. Prie šios pozicijos netrukus prisidėjo ir Seimo Atominės energetikos komisijos (AEK) pirmininkas, TS-LKD frakcijos narys R.Žilinskas. Be šių TS-LKD narių, referendumo iniciatorių tariamus ryšius su Rusija kryptingai eskaluoti pradėjo ir didieji šalies portalai bei televizijos.
Ypatinga vieta šioje kampanijoje tenka ne tik referendumo iniciatoriams, bet ir „žaliosios“ energetikos vystytojams. Paskelbus pirminius duomenis dėl VAE gaminamos elektros savikainos, konkurencijos su atsinaujinančių išteklių technologijų vystytojais pabūgę Vyriausybės atstovai, ėmėsi aktyvios viešųjų ryšių kampanijos, siekdami diskredituoti vadinamąją „žaliąją“ energetiką visuomenės akyse.
Priešų ieškoma ne tik užsienyje, bet ir valstybės viduje
Nepasiteisinus kaltinimams, mestiems referendumo inciatoriams dėl ryšių su Rusija, ir referendumo iniciatyvai susilaukus nemažo visuomenės palaikymo, TS-LKD atstovai šiek tiek sušvelnino savo poziciją, tačiau šį kartą metė kitą kaltinimą — neva, vieno iš referendumo inciatyvinės grupės narių L.Balsio vadovaujamas Žaliosios politikos institutas jau dirba galbūt nebe Rusijai, o atsinaujinančių išteklių energetikos vystytojams. Tai vieno iš didžiųjų TV kanalų laidoje neseniai pareiškė konservatorių frakcijos seniūno pavaduotojas K.Masiulis (beje, čia svarbu paminėti ir tai, kad Vyriausybė oficialiai deklaruoja, jog VAE projektas bus vystomas paliekant vietos ir atsinaujinančiai energetikai, todėl jos vystytojai nerimauti tikrai neturėtų, tačiau K.Masiulis, duodamas interviu TV3 televizijai, pripažino, jog atsinaujinančios energetikos vystytojai nukentėtų, jei VAE būtų pastatyta).
Pats L.Balsys pabrėžia, jog jis, kartu su kitais aktyviais visuomenės veikėjais, referendumo iniciatyvą iškėlė kaip privatus asmuo ir Lietuvos Respublikos pilietis, o jo vadovaujamas institutas tarp referendumo iniciatorių nefigūruoja. Pagrindinėmis referendumo iniciatyvos priežastimis įvardijamas valdžios nenoras tartis su savo šalies žmonėmis. Anot referendumo iniciatorių, pasitelkusi politines intrigas bei teisines gudrybes, valdžia bando visuomenei už akių prastumti sprendimus dėl VAE projekto.
Atsinaujinančių išteklių energetiką sieja su monopolijomis
VAE statybų kontekste „žaliosios“ energetikos propaguotojai jau ne kartą buvo įvardyti kaip stambūs monopolininkai. Tačiau monopolijos sąvokos naudojimas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus kontekste kelia pagrįstų abejonių. Paprastai monopolijos sąvoka apibrėžiama kaip padėtis rinkoje, kai egzistuoja tik vienas tam tikros prekės ar paslaugos pardavėjas, kuriam nėra konkurencijos ir kuris diktuoja prekių ir paslaugų kainas. Kalbant apie konkurenciją, atsinaujinančių išteklių energijos gamintojai konkuruoja tarpusavyje, dalyvaudami aukcionuose dėl kvotų ir tarifų pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, vėliau jie konkuruoja rinkoje su kitais energijos gamintojais. Tuo tarpu, kalbant apie kainų diktavimą, atsinaujinančių išteklių energijos supirkimo kainas Lietuvoje nustato ne patys gamintojai, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Todėl monopolijos sąvokos naudojimas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriui apibūdinti nėra tikslus — akivaizdu, jog Lietuvos energetikos sektoriuje nesunkiai galima surasti monopolijos apibrėžimą geriau (ir netgi idealiai) atitinkančių pavyzdžių. Tarptautinių žodžių žodyne taip pat pateikiamas monopolijos termino vertimas iš graikų kalbos, kuris lietuviškai formuluojamas kaip „vieno prekyba“. Tuo tarpu Lietuvoje galima aptikti apie 200 atsinaujinančios energijos gamintojų, kurių didžiąją dalį sudaro vidutinio dydžio bei nedidelės įmonės ir privatūs asmenys (dažniausiai — ūkininkai). Įvertinus šiuos faktus tampa akivaizdu, jog monopolijų sąvokos naudojimas šiame kontekste nėra pagrįstas.
Premjeras painioja skaičius „žaliosios“ energetikos nenaudai, atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos teigia negaunančios progos pasisakyti
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodė eilė nekorektiškų VAE ir „žaliosios“ elektros savikainos palyginimų. Premjeras A. Kubilius, remdamasis optimistinėmis prognozėmis, teigia, jog VAE savikaina gali siekti 25 ct/kWh, įskaitant statybą, uždarymo fondą, laikiną atliekų saugojimą bei kapitalo kaštus, tačiau ekspertai teigia, jog reali savikaina išaugtų iki 30-35 ct/kWh, įskaičiavus bent jau kompanijos „Hitachi“ pelną ir mokesčius, nekalbant apie kol kas nežinomas giluminio branduolinių atliekų laidojimo išlaidas. Norint suskaičiuoti savikainos dedamąją atidirbusio branduolinio kuro laidojimui, reikėtų žinoti atidirbusio branduolinio kuro laidojimo sąmatą, nors branduolinio kuro atliekų laidojimo planą Lietuva ruošiasi parengti tik iki 2015 m.
Šiame kontekste A.Kubilius taip pat ragina Lietuvos gyventojus apsispręsti, „ar jie nori pigesnės elektros energijos“, turėdamas galvoje VAE. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7” premjeras taip pat pareiškė, jog vėjo elektrinėse pagamintos elektros savikaina siekia 30 ct/kWh, tačiau šie skaičiai neatitinka tikrovės, kadangi VKEKK skelbia, jog galimas maksimalus elektros energijos supirkimo tarifas iš didžiųjų vėjo energijos gamintojų nuo 2012 m. yra 28 ct/kWh. Tai reiškia, kad vėjo energija iš didžiųjų gamintojų, kurie Lietuvoje generuoja didžiąją vėjo energijos dalį, gali būti superkama ir už mažesnį, bet jokiu būdu ne didesnį nei 28 ct/kWh tarifą. Be to, šis tarifas skiriamas 12 metų, po kurių vėjo energija yra parduodama rinkos kaina. Kita vertus, tarifas skiriamas tik aukcionus laimėjusiems vėjo energijos gamintojams, pasiūliusiems mažiausią priedą prie rinkos kainos. Vertinant šiuos oficialius duomenis, derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog premjero pateikiama vėjo energijos savikaina yra didesnė už šiuo metu galiojančią ir oficialiai skelbiamą jos supirkimo kainą. Todėl kyla natūralus klausimas, ar ministras pirmininkas apskritai yra susipažinęs su šiuo metu galiojančiomis energijos supirkimo kainomis, o galbūt tokie nekorektiški ir visuomenę klaidinantys palyginimai tiesiog yra naudingi Vyriausybei, siekiant proteguoti VAE statybas ir, manipuliuojant visuomenės nuomone, užsitikrinti palaikymą šiam projektui.
Be to, lygindamas VAE ir vėjo elektrinėse pagamintos elektros savikainą, premjeras taiko dvigubus standartus šioms dviems alternatyvoms. Minėtoje “Lietuvos ryto” televizijos laidoje, kalbėdamas apie VAE elektros savikainą, premjeras A.Kubilius neįtraukia į ją kapitalo kaštų ir teigia, jog VAE elektros savikaina sieks viso labo 7-10 ct/kWh. Tuo tarpu, teigdamas, kad iš vėjo pagamintos elektros savikaina yra 30 ct/kWh, jis įtraukia visas įmanomas kaštų dedamąsias, įskaitant ir kapitalo kaštus, ir, kaip jau minėta, netgi šiek tiek “padidina” iš vėjo energijos pagamintos elektros savikainą.
Alternatyvią „žąliąją“ energetiką vystančios asociacijos šiame kontekste pabrėžia, jog jų informacija apie galimas alternatyvas VAE į viešąją erdvę dėl demokratinėje sistemoje sunkiai suvokiamų priežasčių paprasčiausiai nepatenka ar yra iškraipoma, taip siekiant diskredituoti alternatyviosios energijos gamintojus ir sumenkinti „žaliosios“ energetikos įvaizdį visuomenėje.
Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos duomenimis, gautais remiantis Lietuvos vėjo energetikos sektoriaus praktika, vėjo elektrinių gaminamos elektros savikaina Lietuvoje be kapitalo kaštų siekia apie 2-3 ct/kWh. Pridėjus kapitalo kaštus (paskolų ir palūkanų mokėjimą) vėjo elektrinių gaminamos elektros savikaina sudaro apie 28 ct/kWh. Tuo tarpu oficialiai skelbiama, jog VAE elektros savikaina su kapitalo kaštais sudarys 17-25 ct/kWh, tačiau energetikos ekspertai ir ekonomistai prognozuoja, jog ji gali šoktelėti ir iki 30-35 ct/kWh. Jei vėjo elektrinės būtų statomos gavus itin lengvatinius kreditus, pilna elektros savikaina sumažėtų iki 20-25 ct/kWh. Vėjo elektrinės statomos apie metus, o po 12 metų eksploatacijos, išmokėjus paskolas ir palūkanas, elektros savikaina sumažėja iki tų pačių 2-3 ct/kWh. Tuo tarpu VAE būtų statoma apie 7 metus, dar po 20 metų eksploatacijos (jei statyba neužtruks) elektros savikaina, remiantis valstybės institucijų oficialiai skelbiama informacija, vėl galėtų sumažėti iki 7-10 ct/kWh, jei neaugs branduolinio kuro kaina ir operaciniai kaštai. Pagal koncesijos sutartį, Lietuvai turėtų atitekti 38 proc. VAE akcijų, kompanijai “Hitachi”, kuri įvardijama kaip strateginis investuotojas, atitektų 20 proc., Latvijai – 20 proc. ir Estijai – 22 proc. akcijų. Iš VAE projekto pernai pasitraukė Lenkija, tuo tarpu Estija visai neseniai pareiškė, jog kol kas neturi galutinio sprendimo, ar dalyvaus VAE projekte.
