Kaip keisis Lietuvos ekonominė situacija po 2020 m.? Toks klausimas keltas neseniai vykusioje Lietuvos pramoninkų konfederacijos konferencijoje. Į diskusiją, kas laukia valstybės pasibaigus dabartiniam Europos Sąjungos paramos laikotarpiui, įsitraukė ir LR Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, tačiau ar visos jo išvados dėl verslo vaidmens, užtikrinant Lietuvos ekonominį augimą ir demografinių bei švietimo srities problemų sprendimą, yra adekvačios situacijai ir išspręs esamas problemas?

Viena vertus, galima pasidžiaugti, kad konferencijoje „Lietuva po 2020 m. be Europos pinigų – kokie iššūkiai laukia?” Ministras Pirmininkas išreiškė susirūpinimą dėl Lietuvos demografinės situacijos, mažėjančių tiesioginių užsienio investicijų bei akivaizdaus Lietuvos atsilikimo nuo Estijos bei kitų kaimyninių valstybių. Atkreiptas dėmesys, kad verslininkai vietoje investavimo į esamo verslo plėtrą, savo pelną nukreipia į investicijas už Lietuvos ribų.

Pagirtinas ir numatomas darbų planas – spręsti demografinę problemą, didinti valstybės ir verslo konkurencingumą, reformuoti ir optimizuoti švietimo sistemą, spręsti regionų plėtros klausimus ir t.t.

Kita vertus, nerimą kelia tai, kad jau per pirmąjį susitikimą su verslo atstovais Premjeras pažėrė gana atvirus kaltinimus verslininkams. S. Skvernelis priekaištavo dėl neva nesumokamų mokesčių arba ypač didelio pelno siekio valstybės viešuosiuose pirkimuose. Tačiau kyla klausimas: kas šioje situacijoje turėtų prisiimti didesnę atsakomybę – kyšininkas verslininkas ar korumpuotas valdininkas? Nepasitikėjimo verslu gaida tikrai nepaskatins valstybei ypač svarbaus viešojo sektoriaus bendradarbiavimo su verslu. Vietoje tokių apibendrinimų vertėtų rūpintis, kad tokie korumpuoti valdininkai ir kyšininkai verslininkai būtų identifikuoti, nubausti ir pašalinti iš valstybės ekonominio gyvenimo.

Nesuprantama ir tai, kad konferencijos metu nebuvo kalbama apie verslumo, dirbančių sau ar laisvai samdomų darbuotojų ugdymą bei tokios praktikos skatinimą. Tai opi Lietuvos problema ir ją reikia spręsti, pradedant nuo bendrojo lavinimo įstaigų. Valstybė turėtų siekti, kad jau mokyklos suolus paliktų išsilavinusios, kritiškai mąstančios, kūrybiškos asmenybės, kurių tikslas – dirbti sau ir nebūti nuo nieko priklausomais. Ne tik galime, bet ir turime tai pasiekti, tačiau reikia išmokti gerbti ir skatinti verslumą bei pridėtinės vertės kūrimą.

Robertas Dargis, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas, konferencijoje pasakojo apie savo susitikimus su moksleiviais. Jo teigimu, net du trečdaliai moksleivių ketina ar bent jau norėtų išvykti į užsienį. Įdomu, kiek procentų moksleivių norėtų likti čia, kurti verslą ar bent jau dirbti sau? Manau, kad tokie žmonės yra valstybės stuburas, todėl turime daugiau dėmesio skirti verslumo skatinimui. Tačiau galima prisiminti, kad metų pradžioje buvo įgyvendinti priešingi pokyčiai: kilo „Sodrai“ mokamos įmokos pagal verslo liudijimą dirbantiems asmenims. Galbūt verslumo skatinimas nėra šios vyriausybės prioritetas? Klausant premjero pasvarstymų konferencijoje, ar reikia taikyti mokestines ir kitokias nuolaidas pirmą įmonę kuriantiems verslininkams, nes tokia lengvata jie gali piktnaudžiauti, atrodo, kad šiai vyriausybei savarankiškai savo gyvenimą kuriančių žmonių nereikia. Negi tolesnį ekonominį vystymą užtikrins tik valstybės kontroliuojamos įmonės?

Stebina ir tai, kad konferencijos metu buvo akcentuojamas poreikis tiesioginėms užsienio investicijoms, tačiau natūraliai kyla klausimas – kuo prastesnės Lietuvoje jau esančio verslo investicijos? Ir kodėl netgi to vietinio kapitalo investicijų mažėja? Galbūt priežastys slypi ne tik mokestinėje sistemoje, bet ir kituose verslui svarbiuose aspektuose – suvešėjusiame biurokratizme, klaidžiose leidimų pinklėse, kontrolės sistemose, privalomų ataskaitų šūsnyse. Susidaro įspūdis, kad šiai dienai jau būtina atsisakyti ištisų valstybinio reguliavimo sričių, kaip neoptimalių, nereikalingų, sudarančių galimybę korupcijai ir stabdančių verslo plėtrą.

Konferencijos metu buvo paliestas ir regioninės plėtros klausimas, kurio pagrindinė problema – akivaizdi nelygybė tarp Lietuvos regionų. Lietuvos žaliųjų partija laikosi pozicijos, kad vertėtų išnaudoti jau turimą gerąją patirtį steigiant laisvąsias ekonomines zonas. Kodėl Klaipėdos ir Kauno patirtis negalėtų būti naudojama visoje Lietuvoje? Kodėl įtraukdami įmones į laisvą ekonominę zoną, suteikdami joms infrastruktūrą, pelno mokesčių lengvatas, nenorime skatinti laisvųjų ekonominių zonų plėtros visoje Lietuvoje? Galbūt visa Lietuva galėtų tapti laisvąja ekonomine zona ir tokiu būdu pritraukti užsienio ir vietinio verslo investicijas?

Galiausiai, turime skatinti inovacijas, resursus tausojančius, išmanius sprendimus, kurie gali sutaupyti vartotojų laiką ir pinigus, kitaip tariant, turime vystyti žaliąsias technologijas. Puikus pavyzdys – biomasės energetika, biokuro naudojimas centralizuotame šilumos tiekime, kur Europos struktūrinė parama buvo panaudota išties efektyviai. Šiluma gaminama pigiai ir naudojami vietiniai biokuro ištekliai, darbo vietos kuriamos ir mokesčiai mokami regionuose, pinigai už biokurą lieka Lietuvoje, vietoje to, kad būtų išsiųsti į užsienį. Susikūrė ištisa nauja pramonės šaka. Sukauptą teigiamą patirtį turėtume panaudoti ir transporto „žalinimui“. Žvelgiant į ateitį, galima numanyti, kad lengvasis transportas bus varomas vienokia ar kitokia elektros technologija, tačiau aviacija, sunkusis transportas, jūrų transportas, žemės ūkio technika ir toliau turės naudotis skystaisiais degalais. Siekiant išvengti neigiamo poveikio aplinkai, šios transporto priemonės turės būti varomos biodegalais, todėl Lietuva, turėdama gausius biologinius resursus, galėtų būti biodegalų pramonės lydere ir vystyti ją regionuose.

Publikuota: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/r-lapinskas-lietuvos-ateitis-kritiskai-mastantys-zmones-ir-zalioji-ekonomika.d?id=73687574