Miškininkai – vagys, festivalių lankytojai – alkoholikai, universitetų bendruomenės – nekompetentingos, žiniasklaidos atstovai – melagiai. Deja, būtent taip skamba dažnas šios valdžios pareiškimas – kaip labai nekorektiškas kažkurios visuomenės ar profesinės grupės atžvilgiu. Ne išimtis ir praėjęs trečiadienis, kai premjeras pareiškė, kad didesnius atlyginimus mokytojams bus galima mokėti tik tada, kai pagerės moksleivių rezultatai.
Ar nebuvo galima šios minties išreikšti kitaip? Juk pagal tokią logiką panašus darbo apmokėjimo principas turėtų būti taikomas ir pačiam premjerui. Premjero alga siektų, pavyzdžiui, vidutinį darbo užmokestį – 800 eurų ir būtų didinama priklausomai nuo to, kiek naujų darbo vietų Lietuvoje per metus būtų sukuriama arba kiek Lietuvos žmonės būtų patenkinti valdininkų teikiamomis paslaugomis ar panašiu kriterijumi. Toks teiginys rodo tai, kad mūsų premjeras arba visiškai nesiorientuoja švietimo situacijoje, arba nesuvokia švietimo svarbos mūsų valstybei ir todėl tiesiog nesiruošia kelti atlyginimų sistemos darbuotojams.
Vadovaujantis tokia minties eiga, jau šiandien Vilniaus Licėjaus, Jėzuitų gimnazijos, J. Balčikonio gimnazijos Panevėžyje, J. Janonio gimnazijos Šiauliuose ir daugelio kitų mokyklų direktoriai gali kreiptis į premjerą su prašymu iš esmės didinti atlyginimą, motyvuojant tikrai gerais absolventų rezultatais. Čia šiaip, iš keistos minties – keista išvada.
O dabar rimtai. Visos iki šiol buvusios Lietuvos Vyriausybės ir politinės daugumos Seime visada deklaravo, kad švietimas yra absoliutus jų prioritetas, kad turi būti pakeltas pedagogo profesijos prestižas ir daugelį kitų teisingų dalykų. Visos šios mintys yra labai teisingos, kadangi kiekvienas sveikai mąstantis žmogus puikiai supranta, kad mūsų ateitis priklauso nuo to, kiek išsilavinę, inteligentiški, kūrybingi ir laisvi savo dvasia užaugs mūsų vaikai. Ne nafta, dujos ar kitos gėrybės sukurs geras gyvenimo sąlygas Lietuvoje, o protas, tolerancija ir veržlumas. Iš esmės yra trys pamatiniai dalykai, kuriais remiantis gali būti sukurta gerovės visuomenė – švietimas, sveikata ir saugumas (tiek socialinis, tiek ir fizinis). Deja, visose šiose srityse yra labai blogai.
Tad toliau apie švietimą. Pradedant darželio auklėtojomis ir baigiant universitetų profesoriais, jų atlyginimas, kurį garantuoja valstybė, yra nuo 400 iki 800 eurų „į rankas“. O juk kalbame apie žmones, kuriems patikime patį brangiausią savo turtą – vaikus. Ir ko tik mes nereikalaujame iš pedagogų: ir aukščiausios kvalifikacijos, ir mokėjimo motyvuoti, ir nuolatinio tobulinimosi, ir atsidavimo darbui, ir dar daugelio dalykų. O svarbiausia, mes norime, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, t.y., kad ją rinktųsi geriausi universitetų absolventai, kad į laisvą mokytojo vietą vyktų realūs konkursai tarp geriausiųjų.
Matyt, keisti žmonės tie politikai, jeigu siekia tokių tikslų už atlyginimus, kuriuos kitaip nei varganu šios dienos ekonominėmis sąlygomis pavadinti sunku. Gal Jūs, gerbiamieji, pamiršote, kad Lietuva yra ES narė, kurioje galioja laisvas asmenų judėjimas. Tad mūsų geriausio jaunimo darbo rinka yra visa ES, o neretai – visas pasaulis. Ir konkuruoja kitos valstybės tikrai ne su tokiais atlyginimais. Net ir nekalbant apie tarptautinę karjerą, konkurencija yra didelė ir Lietuvos vidaus rinkoje. Tokiu būdu pedagogo profesija šiandien, su nedidelėmis išimtimis, yra tik eilės pabaigoje ir jeigu lauksime „kol rezultatai pagerės“, situacija gali tapti apskritai tragiška.
Yra viešai žinoma puikaus pedagogo M. Jakobo išsakyta mintis, kad gal ir emigraciją pavyktų pristabdyti, jeigu išvažiuoti svarstantiems tėvams jų vaikai pasakytų, kad nenori niekur vykti, nes čia turi puikią mokyklą su puikiais mokytojais, draugais, įdomiais užsiėmimais. Neabejoju, kad nemaža dalis žmonių liktų Lietuvoje nepaisydami mažesnių atlyginimų. Nes visiems mums yra labai svarbu kaip jaučiasi mūsų vaikai.
Na, o dabartinė situacija veda prie „elitinių“ privačių švietimo įstaigų formavimosi, kurių paslaugomis galės naudotis tik turtingųjų vaikai. Geriausi mokytojai dėl didesnio atlyginimo ir pagarbos savo profesijai taip pat dirbs šiose įstaigose. Na, o valstybinėms švietimo įstaigoms geriausiu atveju liks vidutinybės. Nejaugi tokiu būdu mes formuojame gėrį ir pažangą, kurie saugosis tvoromis, vaizdo kameromis ir apsauga, kaip tai yra kai kuriose kitose (pabrėžčiau – ne Europos) valstybėse?
Suprantu, kad valstybės biudžetas – ne guminis, ir lėšų nėra begalės, bet niekaip nesuprantu, kodėl reikia tyčiotis iš pedagogų tokiais pasisakymais. Pagarba žmogui yra vienas svarbiausių principų vakarų kultūroje. O mes juk save identifikuojame su vakarų pasaulio kultūra.
Ką daryti? Nėra situacijų be išeities. Klausimas yra politinės daugumos prioritetuose. Jeigu pripažįstame, kad švietimas svarbu, tai ir skirkime atitinkamas lėšas nekeliant visokių „mistinių“ reikalavimų (juk kariuomenei ir gynybai skyrėme). Tuomet galima būtų nustatyti reikalavimus ir pedagogų kvalifikacijai, tobulinimuisi, sureguliuoti krūvio klausimus ir pan. O tada, dar po kokių dešimties metų, gal jau ir galėsime didžiuotis savo švietimo sistema taip, kaip šiandien tai daro suomiai. O iš kur paimti lėšų, gerai pagalvojęs ministras pirmininkas tikrai suras: neefektyvaus valstybės lėšų naudojimo istorijų įvairiose srityse – nors vežimu vežk.
Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.
