Dėl koronaviruso pandemijos iki minimalių apsukų sulėtėjęs ekonomikos variklis ir vėl ima suktis sparčiau, tačiau įvairūs šaltiniai piešia skirtingas ateities prognozes. Europos Komisija neseniai paskelbė, kad jų skaičiavimais atlyginimai Lietuvoje kris labiausiai visoje Europos Sąjungoje, net 8,2 proc. Tuo tarpu Lietuvos ekonomistai tokį scenarijų neigė ir žadėjo atlyginimų kilimą. Apie darbo rinkos situaciją ir atlyginimų bei senatvės pensijų lūkesčius kalbame su Lietuvos žaliųjų partijos (dar vadinamos Tikraisiais žaliaisiais) pirmininku Remigijumi Lapinsku.
– Kaip jūs vertinate esamą darbo rinkos situaciją?
– Natūralu, kad pandemija sukėlė daug neužtikrintumo dėl ateities, bet naujausi duomenys rodo, kad vartojimas jau sugrįžo į prieš krizę buvusį lygį. Sodros spėjimu, vidutinis darbo užmokestis šiemet bus vos 0,8 proc. mažesnis nei pernai. Tad ekonomikai po truputį sugrįžtant į normalias vėžes, būtina susikoncentruoti į ilgalaikę ekonominės ir socialinės politikos perspektyvą peržiūrint esamą situaciją ir užsibrėžiant ambicingus tikslus.
Nors pagal BVP Lietuva jau pasiekė 80 proc. ES vidurkio, atlyginimai mūsų šalyje vis dar rikiuojasi žemiau ES vidurkio, tiek vertinant minimalų darbo užmokestį atskirai, tiek ir išreikštą perkamosios galios standartais. 2020 m. sausio mėn. minimalus darbo užmokestis ES valstybėse narėse buvo nuo 312 EUR iki 2 142 EUR per mėn. Vertinant minimalų atlyginimą „ant popieriaus“, tarp 21 ES valstybės Lietuva užima 13 vietą, tačiau situacija gali būti dar liūdnesnė, jei atkreipsime dėmesį į kelis reikšmingus aspektus.
Visų pirma tai, kad tokios šalys kaip Danija, Švedija, Suomija, Italija, Kipras ir Austrija nėra vertinamos, nes nacionalinio minimalaus darbo užmokesčio netaiko. Antra, tokiu būdu lyginti šalis nėra visai tikslinga, nes ta pati suma „ant popieriaus“ ir „į rankas“ kiekvienoje šalyje gali labai skirtis. Paprasčiausias pavyzdys – pernai Lietuva aplenkdama kai kurias šalis šoktelėjo ES minimalaus darbo užmokesčio palyginimo lentelėse, nors iš tiesų atlyginimas padidėjo tik 30 eurų. Situaciją iškreipė dėl mokesčių reformos pasikeitęs „ant popieriaus“ deklaruojamos sumos dydis.
– Šalyje paskelbus karantiną iš darbo rinkos pasitraukė daugiausia vyresnio amžiaus žmonių. Ką tai rodo?
– Dėl sąlygų darbo rinkoje darbdaviai labiau stengiasi išlaikyti jaunesnius darbuotojus ir vyresni buvo priversti trauktis. Žinoma, dalis vyresnio amžiaus žmonių pasitraukė ir saugodami sveikatą. Darbo rinka apskritai nėra palanki vyresnio amžiaus žmonėms. Stinga darbo vietų, kur žmonės galėtų dirbti ne pilną darbo dieną ar pasirinkti specialų darbo režimą. Formuojant atsakingą ekonominę ir socialinę politiką, o ypač koronaviruso sukeltų pokyčių kontekste, svarbu, kad būtų sudarytos sąlygos dirbti ir užsidirbti visiems, nepaisant amžiaus ar kitų aplinkybių.
Apskritai tvariam ūkio augimui būtina sąlyga – maksimalus socialinės atskirties sumažinimas. Tiek darbo užmokesčio, tiek ir socialinių garantijų prasme. Pernai paskelbta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaita dar kartą priminė, kad pagal pensininkų santykinį skurdą ir pensijų, kurios bus mokamos senatvėje, dydį, Lietuva lenkia vos kelias ES šalis ir rikiuojasi sąrašo pabaigoje. Kalbant konkrečiais skaičiais, skurdą patiria 25 proc. vyresnių nei 65 metai žmonių. Kai tuo tarpu Islandijoje, Danijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje šis skaičius nesiekia net 4 proc.
– Kaip siūlote šią situaciją keisti?
– Kalbant apie senjorų pragyvenimo lygį, turėtume užsibrėžti aiškų tikslą – per artimiausią dešimtmetį kilstelti santykinį skurdo rizikos lygį iki ES vidurkio. Pagal senatvės išmokų dydį Lietuva dabar rikiuojasi trečioje vietoje nuo galo (kaip, beje, ir pagal vidutinį darbo užmokestį). Pagal dabartines prognozes ateityje į pensiją išėjęs asmuo iš „Sodros“ turėtų gauti apie 30 proc. dabar disponuojamų pajamų, kai EBPO vidurkis siekia 59 proc. Į šį skaičių ir turėtume lygiuotis bei spartinti pensijų indeksavimą.
Panašias ambicijas vertėtų išsikelti ir dėl darbo užmokesčio augimo. Nuosekliai kelti minimalią mėnesinę algą ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, o iki 2030 metų pasiekti ES vidurkį tiek minimalaus, tiek ir vidutinio darbo užmokesčio atžvilgiu. Turėtume lygiuotis į tokias šalis, kaip, pavyzdžiui, Ispanija, kur minimalus darbo užmokestis pernai siekė 1050 eurų neatskaičius mokesčių, kai šiuo metu Lietuvoje minimali alga sudaro vos 607 eurus. Vidutinės valandinės darbo sąnaudos pernai Lietuvoje sudarė maždaug 9,4 Eur, kai vidutiniškai Europoje šis skaičius siekė 27,7 Eur. Per artimiausią dešimtmetį šį rodiklį turi pasiekti ir Lietuva. Prie gyventojų atlyginimų augimo prisidėtų ir naujų, konkurencingas darbo sąlygas siūlančių verslo subjektų pritraukimas, o tam taip pat reikalingos atskiros priemonės investicinei aplinkai gerinti.
– Kokia Lietuvos žaliųjų partijos vizija socialinio teisingumo atžvilgiu?
– Mūsų vizija – tvarus, gamtą ir ateities kartų gyvenimo sąlygas tausojantis visuomenės solidarumas. Tam būtinas – bendras Lietuvos žmonių pasitikėjimas vienas kitu ir pasirengimas bendradarbiauti tarpusavyje. O jei remsimės tokiais pamatiniais dalykais, kaip socialinis teisingumas, žmonių lygiavertiškumas ir socialinė atsakomybė, tikrai pasieksime tų tikslų, apie kuriuos aš čia kalbu – sumažinsime socialinę atskirtį ir skurdą, stiprinsime darbuotojų, ypač gaunančių mažiausias pajamas, interesų apsaugą, padėsime jaunoms šeimoms ir užtikrinsime sąlygas aktyviam ir oriam senjorų gyvenimui.
Svarstome įvairiomis priemonėmis gerinti situaciją darbo rinkoje, pavyzdžiui, mokesčių lengvatomis skatinti įmones pereiti prie 7 valandų darbo dienos (arba 4 darbo dienų per savaitę). Tai leistų padidinti darbo efektyvumą, mažinti bedarbystę, o svarbiausia – žmonėms leistų skirti daugiau laiko savo šeimoms, pomėgiams, švietimui, darytų žmones laimingesnius.
Politinė reklama, skleidžiama neatlygintinai.
