Man dažnai tenka bendrauti su stambesniais ir smulkesniais Lietuvos ir užsienio potencialiais investuotojais, kurie, išgirdę mūsų politikų viešas kalbas apie Lietuvos tikslus plėtoti atsinaujinančią energetiką, ieško konkrečių tokių investicijų vykdymo galimybių. Deja, viskas ką aš galiu jiems pasiūlyti, tai – tiesiog palaukti ir kreiptis kada nors ateityje. Po metų ar dviejų.
Gamtinės ir technologinės sąlygos atsinaujinančiai energetikai Lietuvoje yra idealios, atsinaujinančios energetikos šviesia ateitimi Europos Sąjungoje, JAV, Kinijoje ir net Indijoje neabejoja jau beveik niekas, tačiau investavimo galimybių į atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje tiesiog nėra.
Pastaruoju metu viešai daug kalbama apie planus statyti dideles biokuro kogeneracines elektrines Vilniuje ir Kaune. Tam netgi numatyta skirti apie 800 milijonų litų paramą iš ES struktūrinių fondų. Gražu. Bet šie projektai gali būti vystomi tik vienos paskirtosios valstybinės įmonės – UAB “Lietuvos energija”, kuri tai gali padaryti kartu su jos pasirinktu mažesniu akcininku, valdančiu ne daugiau 49% akcijų. Reiškia iš esmės – kitiems investuotojams galima investuoti tik į projektus valdančios valstybinės įmonės akcijas, bet ne tiesiogiai į projektus, ir tikėtis, kad UAB “Lietuvos energija”, kaip pagrindinis akcininkas padarys ekonomiškai optimalius investicinius sprendimus ir įgyvendintas projektas laisvos rinkos sąlygomis bus pakankamai pelningas.
Bet tai nėra blogiausia. Blogiau yra tai, kad labai tikėtina, kad toks ES paramos lėšų skyrimas tik vienos įmonės valdomiems projektams iš vis gali būti nesuderintas su Europos Komisija. ES valstybės paramos energetikai ir aplinkosaugai gairėse yra numatyta, kad ES lėšos konkurencinėse rinkose gali būti skiriamos tik konkurso būdu. Smulkių akcininkų pasirinkimo konkursas vargu ar yra tai, ką Europos Komisija laikys konkursu tarp galimų paramos gavėjų. Ir net jei kažkokiu tai neįtikėtinu būdu Lietuva įrodys, kad elektros gamyba Lietuvoje, skirtingai nuo kitų ES šalių, nėra ir niekada nebus konkurencinė rinka, tokiu atveju įsigalios gairėse numatytas teikiamos paramos intensyvumo valstybės planavimo būdu be konkurso parinktinėms projektams ribojimas didelėms įmonėms – ne daugiau, nei 45% nuo tinkamų investicijų. O tinkamomis investicijomis pražįstamos tik investicijos, viršijančios investicijas į analogiškos galios konvencines elektrines. Reiškia – galima tikėtis, kad ES parama sieks ne 50 procentų nuo visų investicijų, kaip tikimasi, o tik geriausiu atveju – trečdalį. Taigi, teks arba atsisakyti planų smarkiai sumažinti šilumos kainą, kas sukomplikuotų galimybes šioms elektrinėms konkuruoti su jau pastatytomis biokuro katilinèmis, arba aukoti elektrinių veiklos pelningumo perspektyvas. Tiesą sakant – pelningumas galų gale aukojamas abiem atvejais.
Viešai deklaruojama, kad apie 300 milijonų litų ES paramos bus skirta biodujų elektrinėms statyti. Tačiau kol kas net nepradėtas ruošti konkreti tvarka kaip reikėtų skirstyti šias lėšas ir 2014 metais jokios naujos investicijos į iš ES lėšų remiamas biodujų elektrines tikrai nebus pradėtos.
Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme yra numatyta, kad turėtų būti remiamas biodujų supirkimas į gamtinių dujų tinklus. Tačiau nors nuo įstatymo priėmimo praėjo jau daugiau nei trys metai, iki šiol taip ir nepriimta jokia tvarka, nurodanti kaip tas rėmimas turėtų būti realizuotas. Dar daugiau – energetikos ministerija netgi parengė pasiūlymus Seimui pakeisti įstatymą ir išbraukti ten esančias nuostatas apie biodujų supirkimo į dujų tinklus rėmimą.
Visiškai miglotos galimybės investuoti į naujas vėjo jėgaines. Jau pastatytų vėjo jėgainių ir statomų vėjo jėgainių bendra galia beveik pasiekė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytą 500 MW ribą. Ir nors įstatyme yra numatyta, kad taip atsitikus, ši riba turėtų būti peržiūrima – didelių perspektyvų nėra. Energetikos ministerija laikosi pozicijos neberemti “žalios” elektros gamybos ateityje pastatytose elektrinėse iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų, nenumatyta šioms elektrinėms skirti ir ES paramos lėšų. O šiose elektrinėse pagamintos elektros gamybos savikaina, įvertinus ir balansavimo kaštus, siekia 18-24 centus už kilovatvalandę. Nors tai ir kur kas mažiau, nei elektros gamybos savikaina naujose atominėse elektrinėse ar jau esamose gamtines dujas kurenančiose elektrinėse, tai vis tiek brangiau, nei šiuo metu importuojamos elektros kaina ir be paramos mechanizmų joks investuotojas į šią sritį neinvestuos.
Elektros supirkimas iš ateityje statomų saulės elektrinių iš vis nenumatomas. Neseniai prasiveržusi iniciatyva Seime įgyvendinti dvipusės apskaitos saulės elektrinėms principą, kai smulkūs elektros vartotojai gamina elektrą savo poreikiams, irgi panašu, kad sužlugs, nes visuomeninis elektros tiekėjas – valstybinė įmonė LESTO iškėlė reikalavimą, kad toks elektros vartotojas papildomai turėtų kompensuoti visas šios įmonės negautas pajamas, o energetikos ministerija besąlygiškai tokį reikalavimą palaiko.
Investicijos į nepriklausomą šilumos gamybą, naudojant biokurą, irgi jau yra stabdomos. Iki šiol šioje srityje investuotojams buvo sudarytos itin palankios galimybės, nes šiluma iš šių gamintojų buvo superkamos už “dujinę” kainą. Energetikos ministerija ir Vyriausybė taip ir nesugebėjo sukurti tokių naudos pasidalinimo tarp investuotojų ir vartotojų sąlygų, kurios šį konkurencijos šilumos gamyboje procesą padarytų naudingą visoms pusėms. Užtat dabar tokios investicijos yra iš vis blokuojamos, norint apsaugoti šilumos tiekėjų jau padarytų ar planuojamų daryti investicijų pelningumą.
Hidroenergetikos plėtra Lietuvoje yra užblokuota nuo 2004 metų, kai buvo įstatymu patvirtintas upių sąrašas, kuriose hidroelektrinių statybos galimybė net negali būti svarstoma. Ir į tą sąrašą įeina beveik visos hidroenergetikos potencialą turinčios upės.
Geoterminės energijos panaudojimui jokių paramos schemų nei kada nors buvo sukurta, nei planuojama kurti.
Preityje gauta investuotojų į atsinaujinančią energetiką Lietuvoje patirtis irgi neįkvepia naujų investuotojų. Tenka prisiminti atvejus, kai buvo atimti plėtros leidimai iš jau įdirbį padariusių Valstybės klaidingai nustatytomis perteklinai geromis sąlygomis susivyliojusių investuotojų į saulės energetiką. Arba kai iš visus parengiamusius darbus atlikusių, garantinius mokesčius sumokėjusių ir Valstybės organizuotus aukcionus laimėjusių investuotojų į biokuro bei biodujų elektrines buvo atimta anksčiau nustatyta parama.
Taigi, panašu, kad keičiantis Seimo nariams ir Vyriausybėms, iš esmės niekas šioje srityje nesikeičia. Ir matyt nesikeis iki tol, kol politikai nesupras kokia iš viso yra atsinaujinančios energetikos plėtros nauda Lietuvai. Kol nesupras kokia nauda ekonomikai yra iš naujų darbo vietų, iš pridėtinės vertės kūrimo Lietuvoje. Kol sėkmę energetikos srityje matuos tik vienu kriterijumi – energijos kaina artimiausiais metais. Kol privačias investicijas laikys kažkuo blogesnėmis, nei valstybinių įmonių investicijas. Kol iš ekonomikos vadovėlių nesužinos kas tai yra išorinė nauda ir kas tai yra išoriniai kaštai. Kol nerūpės ateinančių kartų interesai.
